Rimanto Pakerio, Alytaus gelžbetonio konstrukcijų gamyklos, kuriai jis vadovavo 21-erius metus, nebėra gyvo. Kolegos jį mena kaip nuolat naujovių ieškojusį žmogų, kuris stengėsi neužsisklęsti kasdienybėje. Kai 1994 m. buvo steigiama Statybos industrijos asociacija, R. Pakeris buvo tarp bendraminčių.

Išgyvenimą vaikų namuose lėmė fizinis pasirengimas

Rimantas Jonas Pakeris gimė 1943 m. rudenį Utenos raj., Kairionių kaime. Būdamas penkerių metų vaikas, jis liko našlaitis – priglaudė mamos giminės. Nuo 1954 iki 1960 m. jam teko dalia gyventi Utenos vaikų namuose nr. 1, kur baigė 10 klasių. Šis gyvenimo tarpsnis nebuvo iš lengvųjų.

Nuotraukoje - R. Pakeris (kairėje), jam įteikus LPK nominaciją „Profesijos riteris“. Su Gerardu Brazausku. 2008 m

„Gyvenimas vaikų namuose buvo pakankamai sudėtingas, tad norint, kad tavęs labai neskriaustų, teko daug sportuoti, kad nebūtum fiziškai ir morališkai silpniausias. Taigi, užsiiminėjau boksu, krepšiniu, tinkliniu, futbolu, stalo tenisu ir pagrindine sporto šaka, kuri padėjo ateityje, – sportine gimnastika. Tapau net Lietuvos sportinės gimnastikos rinktinės nariu“, – pasakoja jis savo paties užrašytuose prisiminimuose.

Apie 1959 m. R. Pakeris buvo paskirtas vaikų namų moksleivių tarybos pirmininku, o 1961 m. buvo perkeltas į Vilniaus vaikų namus nr. 5. Čia jis mokėsi tuometinėje 16-oje vidurinėje mokykloje, dabartinėje Užupio gimnazija.

„11-oje klasėje buvo tik 14 mokinių, tarp jų ir keli jaunuoliai iš kitų miestų. Neaišku dėl ko, spėjama, dėl galimai organizuojamo ginkluoto pasipriešinimo okupantams, daugelis jų buvo išblaškyti nežinia kur. Bet tai – jau istorikų reikalas“, – rašo R. Pakeris.

1961 m. baigęs vidurinę mokyklą, R. Pakeris tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos institutą. Dienomis teko dirbti, o vakarais lankyti paskaitas. Jis dirbo jau seniai bankrutavusiame šilko-pliušo kombinate, – iš pradžių 1-os, vėliau ir 2-os kategorijos šaltkalviu. Tuo metu R. Pakeris gyveno KPI bendrabutyje Vydūno alėjoje.

Po 1,5 metų jis buvo perkeltas į dieninę grupę, nes mokytis vakariniame fakultete buvo uždrausta. Mokydamasis dieniniame fakultete negalėjo dirbti, dėl to likau be pajamų ir galimybės išgyventi. Liko vienintelė išeitis, kuria jis ir pasinaudojo – 1963 m. savanoriškai išėjo tarnauti į sovietinę armiją.

Iš tarnybos – į gamybą

Po tarnybos armijoje, 1966 m. R. Pakeris grįžo į Kauną.

Nuotraukoje dešinėje – parodoje RESTA.

„Išlipęs iš traukinio net nežinojau, kur eiti pernakvoti, – prisiminė jis tuos laikus. – Patraukiau pas buvusius bendramokslius iš KPI, kurie jau buvo bebaigią mokslus. Po dviejų dienų mane, kaip stalo tenisininką, priėmė į būsimą Kauno namų statybos kombinato stambiaplokščių detalių gamyklą dirbti 2-os kategorijos šaltkalviu. Buvau priimtas ir į KPI inžinerinės ekonomikos fakulteto vakarinį skyrių, kur mokslai truko net 6 metus, tad visą laiką teko dirbti ir mokytis po 16-18 valandų.“

Kauno namų statybos kombinato stambiaplokščių detalių gamykloje buvo gaminami ir į statybos aikšteles vadinamaisiais panelvežiais pristatomi rūsio, lauko ir vidaus sienų, perdangų bei prirenkami gelžbetonio gaminiai, taip pat aplinkos gaminiai, parapetai. Jie buvo skirti seno tipo namams, statytiems iki praeito amžiaus 8-ojo dešimtmečio vidurio.

Gamykloje veikė lauko sienų, vidaus sienų ir perdangų poligonai ir armatūriniai cechai bei pagalbiniai cechai: mechaninis-remonto ir elektros. Darbai buvo vykdomi trimis pamainomis. Po ketverių metų R. Pakeris buvo paskirtas lauko sienų gamybos meistru, vėliau – poligono meistru, dar po kiek laiko buvo įdarbintas NSK administracijoje.

Patyrė sovietmečio gamybos problemų

Prasidėjus gamyklos „perginklavimui“ buvo suprojektuoti naujo tipo namai: tai 25, 45 ir 55 butų penkiaaukščiai, 81 ir daugiau butų devynaukščiai, o vėliau ir 47 butų 12-os aukštų namai su skirtingais gaminiais. Šių namų privalumai, palyginti su senaisiais, buvo įvairios butų konfigūracijos, skirtinga lauko apdaila, kuriai naudoti marmuro grūdeliai arba vadinamasis granitas, tai yra, lietuviškas 10-20 mm žvirgždas.

Prie senųjų gamyklos cechų atsirado ir naujų: santechnikos, perdangų, armatūros, lauko sienų bei energomechanikos. Nors technologiniu požiūriu gamyba buvo pažangi – taikytas konvejerinis metodas, tačiau sovietinių laikų techninė įranga ir neapgalvoti sprendimai neleido įvykdyti keliamų reikalavimų.

„Perdangų angoje, kuriai buvau pakviestas vadovauti, buvo gaminamos trijų sluoksnių perdangos: 14 cm M-200 betono sluoksnis, 2 cm plaušo sluoksnis ir 4 cm cementinis skiedinys. Įdėtinės detalės prie formos dugno buvo prisukamos varžtais! – rašė savo prisiminimuose R. Pakeris. – Konvejeris buvo valdomas iš centrinio valdymo pulto, kuris buvo angos viduryje. Konvejerio judėjimą kontroliavo sovietinės gamybos galiniai išjungikliai, kuriems sutrikus kildavo problemų. Didžiausias trūkumas išryškėdavo, kai 3,17 m x 7 m dydžio perdangą reikėdavo pastatyti vertikaliai. Tam buvo suprojektuotas ir veikė vartytuvas, tačiau pastačius plokštę vertikaliai atsiskirdavo ir nukrisdavo antras bei trečias sluoksnis, nes pagal projektą juos jungė tik 65 mm storio vielos gabaliukai.“

Gamyklai tuo metu vadovavo Algimantas Aleksynas. Buvo pastatyta dar viena anga kasetinei perdangų gamybai, o minėta perdangų linija perdaryta lauko sienų Sibiro sąlygomis Tiumenės apskrities Kogalymo gyvenvietėje gamybai. Plokštės buvo gaminamos su apšiltinamuoju 10 cm polistirolo sluoksniu. R. Pakeris apgailestavo, kad ši pramonės šaka žlugo.

Atėjo į apleistą gamyklą dirbti 10-uoju vadovu

2005 m. Su kolegomis Laboratorinių bandymų centre.

1979 m. R. Pakeris buvo paskirtas gamyklos direktoriumi. Kombinato vadovams nutarus sujungti gamyklos ir kombinato ekonomiką į vieną balansą, o tai reiškė, kad gamykla su 900 darbuotojų ir labai sudėtinga gamyba liks nesavarankiška ir sunkiai valdoma, nuo 1987 m. balandžio 9 d. jis perėjo dirbti į Alytaus gelžbetoninių konstrukcijų gamyklą. Šioje gamykloje R. Pakeris dirbo iki pat 2008 m. birželio 18 dienos.

„Tai buvo apleista gamykla. Per dvidešimt metų buvau jau 10-as jos direktorius. Be guminių batų per teritoriją nepraeisi. Kalnai užbetonuotų G/B formų, iki karjero neįmanoma privažiuoti, didžioji dalis inertinių medžiagų platformomis vežama iš Jonavos rajono Rizgonių karjero. Alytaus karjero valdymas komplikuotas, kadangi jį aptarnavo Mechanizatorių valdyba ir Autotransporto įmonė. Apie 30 proc. įdėtinių detalių buvo gaminama Kauno GKG-3“, – prisiminė jis.

Padėjus dirbti, prasidėjo streikas. R. Pakeris, darius ardomąjį darbą, kaltino Sąjūdį.

Vėliau iš savo postų buvo išversti Alytaus medvilnės, statybos tresto, mėsos kombinato ir kitų įmonių vadovai. Dauguma šių įmonių netrukus bankrutavo.

„Buvo bandoma susidoroti ir su manimi“, – taip to meto įvykius vertino R. Pakeris.

Situaciją darbe sunkino ir tai, kad gamybai reikalingas suspaustas oras buvo gaunamas iš šaldytuvų gamyklos, gamybinis vanduo – iš medvilnės kombinato, o aukštos įtampos 10 kV kabeliai priklausė gamyklai ir buvo labai sukiužę. Dėl jų gedimo gamyklą teko stabdyti ne vienai parai.

„Taisant padėtį pastatyta nauja kompresorinė, dengtas armatūrinis sandėlis, sumontuotas gateris, pastatytas naujas skiedinių gamybos cechas, sutvarkyta teritorija, išpirkti mechanizmai ir transportas karjerui, Kijeve nupirkti du įrangos komplektai tuštuminių plokščių gamybai, nupirkti agregatai presuotų tvoros elementų, bordiūrų, šaligatvių plytelių gamybai“, – prisiminimais dalijosi R. Pakeris.

Su vokiečiais įkūrė bendras firmas „Presbetonas“ ir „BetoChem“

Nuotraukoje – R. Pakeris kalba SIA tarybos posėdyje. 2003 m.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir pradėjus griūti planinei rinkai, Alytaus įmonės produkcija tapo nepaklausi. R. Pakeris, prisimena Statybos industrijos asociacijos (SIA) prezidentas, tuomet ėjęs SIA direktoriaus pareigas, V. Čaplikas, aktyviai ieškojo naujų gaminių, kuriuos galima būtų tiekti rinkai.

1990 m. jis lankėsi Švedijoje ir sutarė su verslininku Knutu Nilsonu gaminti ir tiekti kilnojamus betono bordiūrus. 

„Neabejotina, kad jis tapo pirmuoju gelžbetonio pramonės atstovu, pradėjusiu eksportą į Švediją. Deja, laikas tam dar nebuvo palankus. Žvejybiniu laivu nuplukdyti gaminiai nedavė lauktos naudos, tačiau Lietuvos rinkoje kurį metą jie buvo perkami“, – pasakoja V. Čaplikas.

Vėliau kartu su Vokietijos verslininku Otmaru Presteliu R. Pakeris įsteigė bendrą įmonę UAB „Presbetonas“. Tam skyrė gamybinės patalpos Žiežmariuose. Bendra su vokiečiais įmonė iki šiol gamina betono trinkeles ir bordiūrus. Tokiu būdu buvo sukurta darbo vietų Žiežmariuose, Alytaus gamyklai atsivėrė rinka tiekti gamybai betono mišinius ir kitas paslaugas. Bendravimas su užsienio partneriais teikė galimybių pritaikyti pažangius gamybos valdymo metodus, gauti informacijos apie betono gamybos naujoves ir naudojamas medžiagas. Tad netrukus su Vokietijos bendrove „Remei“ buvo įsteigta bendra įmonė UAB „Betochem“, tiekianti betono mišinių gamintojams chemijos produktus: įmaišas ir dažus.

Buvo ieškantis, smalsus ir draugiškas

„Vidinė Rimanto nuostata nuolatos ieškoti naujovių, neužsisklęsti kasdienybės rutinoje pasireiškė aktyviu bendravimu. 1994 metais jis su bendraminčiais įsteigė Statybos industrijos asociaciją. Dalyvavo visose asociacijos narių surengtose išvykose į tarptautines parodas užsienio šalyse: JAV ir Vokietijoje. Daugybę kartų lankėsi įmonėse Vokietijoje ir Švedijoje, domėdamasis technologijos naujovėmis ir megzdamas verslo kontaktus, – pasakoja V. Čaplikas. – 1997 metais, pasikvietęs specialistų iš Vokietijos, surengė parodomąjį seminarą aplinkos tvarkytojams. Daugėjo betono trinkelių, skirtų gatvėms, aikštėms, šaligatviams grįsti, gamintojų, buvo svarbu, kad statybininkai išmoktų gaminius racionaliai ir efektingai naudoti.

Vėliau, jau pasitraukęs iš aktyvios verslo aplinkos, su buvusiais kolegomis ryšių nenutraukė, veiklaus charakterio bruožus pritaikė asociacijos vadovų veteranų klube.

Ieškančio, žingeidaus, draugiško ir kuklaus žmogaus įvaizdis tebėra ryškus kolegų ir bičiulių prisiminimuose. 

Tekste – Statybos industrijos asociacijos nuotraukos