Karjeros pradžia – statybininkų „kalvėje“

Klaipėdos „Monolito“ valdybos pirmininkas, Klaipėdos pramonininkų asociacijos prezidentas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidiumo narys, Klaipėdos miesto tarybos narys, Klaipėdos miesto Finansų ir ekonomikos komiteto pirmininkas, krepšinio klubo „Neptūnas“ valdybos pirmininkas, buvęs Klaipėdos meras, aktyvus miesto savivaldybės narys, vienintelis, dirbęs visose kadencijose. Surašyti visas veiklas ir pareigas, kurias ėjo ir eina žinomas politikos ir visuomenės veikėjas Rimantas Taraškevičius, turbūt neužtektų vieno popieriaus lapo. Be šių pareigų galybę kitų įvairių ir įdomių užsiėmimų turintis R. Taraškevičius teigia viską be vargo suspėjantis.

Bet apie viską nuo pradžių.

„Aktyviai gyvenu nuo jaunų dienų. 1972 m. baigęs Kauno politechnikos institutą, pradėjau dirbti Klaipėdos statybos tresto pirmojoje valdyboje. Tą laikotarpį prisimenu kaip ypatingai darbingą. Trejus metus dirbau valdybos meistru, vėliau vyriausiuoju inžinierium, dar po penkerių metų tapau valdybos viršininku. Buvau labai jaunas ir sparčiai kilau karjeros laiptais. Man tikrai labai pasisekė ir esu dėkingas buvusiam savo viršininkui Mykolui Pužauskui, kurio pastangomis daugelis statybos tresto darbuotojų turėjo galimybę siekti profesinių aukštumų. Pamenu, tais laikais statybos valdyba net buvo vadinama jaunų specialistų meistriškumo kalve“, – karjeros pradžią prisimena pašnekovas. Vėliau jo biografiją papildė vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojo, vyriausiojo inžinieriaus ir valdytojo pirmojo pavaduotojo gamybai pareigos.

Beveik dvi dešimtis metų Klaipėdos statybos treste dirbęs R. Taraškevičius tapo ir šios galingos struktūros privatizacijos liudininku. „Privatizacijos išbandymą atlaikė nedaugelis ir iš tuo metu veikusių didelių, galingų struktūrų šiandien veiklą vykdo tik kelios. Privatizavus Statybos trestą, buvau pakviestas prisijungti prie tuo metu visai neseniai įsikūrusio UAB „Monolitas“ kolektyvo. Tuo metu viskas čia atrodė kitaip nei šiandien – prieš 23 metus čia buvo apleista, šabakštynas“, – teigia jis.

Į politiką pastūmėjo kolegos

Dar prieš Klaipėdos statybos tresto privatizaciją, 1990 metais, tresto kolektyvas R. Taraškevičių iškėlė kandidatu į miesto tarybą. Pašnekovas pasakoja, kad tuo metu tarybos nariai buvo renkami vienmandatėse apygardose, tarybą sudarė 71 narys.

„Pamenu, visų ir nepavyko išrinkti net per kelis turus, tad dirbome nepilnos sudėties. Dabar jau skaičiuoju septynias kadencijas miesto taryboje. Ko gero, Lietuvoje yra nedaug žmonių, kurie nuo Nepriklausomybės atkūrimo be pertraukų dirbtų savivaldybių tarybose, aš esu vienas tokių. Likau ištikimas tam politiniam dariniui, su kuriuo susiejau savo gyvenimą prieš ketvirtį amžiaus. Dvi su puse kadencijos dirbau Klaipėdos meru. Tuo laikotarpiu teko atitrūkti nuo statybinės veiklos ir pasinerti į audringą politinį gyvenimą. Tačiau ateina laikas sugrįžti ir jau treti metai, kaip esu gerokai per 23 metus pasikeitusiame „Klaipėdos monolite“, – teigia pašnekovas.

Savo gyvenimą su statyba susiejęs dar seniau nei su politika, R. Taraškevičius tikina, kad tiek viena, tiek kita veikla jam yra labai įdomios ir artimos. „Politika visada mane domino ir domins, bet ateina laikas, kai norisi viską stebėti iš šono ir pamažu nusileisti ir tvarkingai, gražiai užbaigti savo karjerą. Dešimt metų mero kėdėje man davė labai daug įvairiapusės patirties“ – sako R. Taraškevičius.

Aktyviai gyvenantis vyras tikina, jog jam valandų paroje – per akis, reikia tik mokėti efektyviai išnaudoti turimą laiką. „Būdamas meru, darbą pradėdavau septintą ryto, baigdavau apie aštuntą. Šiandien užtenka vieną kitą valandą pridurti. Laiko lieka ir poilsiui, jo užtenka ir šeimai, ir darbui, ir politikai, ir kitai visuomeninei veiklai“, – tikina jis.

Gyvenamoji statyba – sąstingyje

Nors važiuodamas per Lietuvą R. Taraškevičius teigia pastebintis teigiamų pokyčių, iš mirties taško statybų sektorius aktyviai juda tik sostinėje.

„Šiandien bent jau uostamiestyje statybų bumo, kuris buvo prieš 5-8 metus, tikrai nėra, gyvenamoji statyba kiek apmirusi ir investuotojai labai atsargiai žiūri į tokius projektus. Deja, turime apie 600-700 jau seniai pastatytų, bet neišparduotų butų. Sostinėje statybų procesas yra visai kitame lygmenyje. Ten vykdome nemažai užsakymų, tad dalį savo darbuotojų esame iškėlę į Vilnių. Manau, ateityje statybos sektoriaus situacija tikrai gerės. Šiandien Klaipėda gali pasidžiaugti tuo, jog uosto kompanijų investicijų dėka statybų įmonės turi užsakymų“, – statybų situaciją apžvelgė buvęs meras.

Pasak R. Taraškevičiaus, statistiniai duomenys rodo, kad uostamiestis paskutiniais metais neteko apie 15-20 tūkstančių gyventojų, tačiau, anot pašnekovo, statistika ne visuomet rodo realią situaciją. „Pažiūrėkime, kiek gyvenamųjų namų kvartalų nusidriekė ties Palangos plentu ir kitose apie uostamiestį esančiose vietovėse. Pastebiu tendenciją, jog žmonės dirba mieste, savo vaikus veda į miesto mokyklas ir darželius, o gyvena kelis ar keliolika kilometrų nuo centro nutolusiose gyvenvietėse“, – aiškina R. Taraškevičius.

Gyvenimo keliu – palaikomas žmonos

Pašnekovas pasakoja, kad jo vaikystė buvusi paprasta ir niekuo neišskirtinė. „Pamenu, pradžioje dažnai keisdavome gyvenamąją vietą, gimiau Raseinių rajone, vėliau teko gyventi Skaudvilėje, Šiauliuose, Skuode, kol galiausiai, man būnant 8-erių metų, apsistojome Klaipėdoje. Su mokslais niekada nepersistengiau, pirmūnas nebuvau, bet visuomet aktyviai dalyvaudavau visuomeninėje veikloje. Mokyklos laikais žaidžiau tinklinį, savo mokyklai atstovavau šokių konkursuose, dainavau chore. Kai atėjo laikas nuspręsti, kur stoti, ilgai negalvojau. Kieme augome trys vaikinai. Mano draugams Augenijui ir Sigitui kažkas buvo rekomendavę stoti į statybą ir jie jau buvo nusprendę, tad prie jų prisijungiau ir aš. Stojau „dėl kompanijos“, kaip sakoma“, – su šypsena prisimena R. Taraškevičius.

Anot pašnekovo, jo tėvai buvo paprasti žmonės – tėtis garvežio mašinisto padėjėjas, mama – pardavėja. „Nei tėvai, nei kažkokie įtakingi dėdės ar tetos manęs nevertė ir neskatino būti aktyviu ar užsiimti kažkokia veikla. Viską į savas vietas sudėliojo pats gyvenimas. Ką turiu, viską susikūriau savo galva, darbu ir sugebėjimais ir palaikomas žmonos. Ji visada būdavo variklis, stumiantis judėti pirmyn. Ji yra pedagogė, matematikė, tiksliųjų mokslų atstovė. Labai tvarkingai visus mūsų reikalus sudėlioja“, – atviravo R. Taraškevičius.

Žmoną išsirinko mokykloje

„Susiklausymas, vienas kito supratimas, kompromisas“, – sėkmingos santuokos receptus dalija buvęs meras, šiemet skaičiuojantis 44-tus santuokos metus.

„Draugauti pradėjome dar mokyklos suole. Su žmona susipažinome mokykloje – mokėmės paralelinėse klasėse. O draugauti pradėjome šokdami mokyklos tautinių šokių būrelyje. Baigėme mokyklą ir ketvirtame studijų kurse susituokėme“, – pasakoja jis. Tiek tuoktuvių sukaktis, tiek ir kitas šeimos šventes Taraškevičiai visada pažymi. Artėjantį savo gimtadienį R. Taraškevičius sako švęsiantis triukšmingai, šeimos ir draugų kompanijoje. Liepos 18-ąją jam sueis 65-eri.

Taraškevičiai užaugino du vaikus – sūnus Tadas seka tėčio pėdomis, turi nuosavą statybinę įmonę. „Dukra Rūta tiesiog yra gera žmona“, – savo vaikais džiaugiasi buvęs uostamiesčio vadovas.

Aktyvus visuomenininkas pasakoja savo laisvalaikį leidžiantis taip pat aktyviai. „Mėgstu viską – ir pakeliauti, ir prie jūros pabūti, ir su anūkais, kurių turiu tris, leisti laiką. Bet geriausias poilsis man yra namie, kur žmona priverčia sode pasidarbuoti“, – šypsosi R. Taraškevičius.

Raseinių rajone gimęs vyras sako laikąs save grynakrauju klaipėdiečiu. „Šio miesto neiškeisčiau į jokį kitą. Klaipėdoje yra mano širdis, esu šaknimis čia įaugęs, – tikina R. Taraškevičius. – Buvo progų išvykti, bet pasilikau čia ir greičiausiai liksiu. Man ne vis vien, kas vadovaus miestui, kokios politinės gairės čia vyraus.“