2024 kovo 29 d. penktadienis, 9:37
Reklama  |  facebook

Rimgaudą Vaičiulį stebina tikintys, kad šiaudų namai ir karkasinė statyba gimė šių laikų Lietuvoje Fotogalerija

2014-05-23 08:01
Kokius namus lygindavo su garvežiu, kodėl Vilniaus statybos technikumo absolventai mokėjo ne ką mažiau, o kartais ir daugiau už baigusius Kauno politechnikos institutą? Ką daryti, kad kiaulės neardytų tvarto sienų, ir kodėl asilai ir ožkos gyveno antruosiuose kotedžų aukštuose? Atsakymus į šiuos linksmus klausimus perskaitysite mūsų visai rimtame ir dalykiškame interviu su Rimgaudu Vaičiuliu, kadaise dirbusiu vadovaujantį darbą už visos Lietuvos kaimo statybas atsakingose įstaigose – Tarpkolūkinių statybos organizacijų susivienijime ir Kaimo statybos ministerijoje.
nuotrauka
Rimgaudas Vaičiulis. Portalo nuotr.


Apie vonias, kuriose gražu, net žalia

Ponui Rimgaudui 72-eji, o sakytum – jaunesnis. Nors juokais save vadina „generaliniu pensininku“, kadaise įgytas ekonomikos mokslų daktaro diplomas pasitarnavo, pasukus į veiklą, nebesusijusią su statybomis, – pašnekovas triūsia vienoje su finansais susijusioje įmonėje. Tačiau kartais nesusilaiko ir užsuka pažiūrėti į kokią statybų aikštelę, pasikalbėti su ten dirbančiais apie šiuolaikines technologijas. Kas jį dabar nustebina, kokį mato skirtumą tarp buvusios statybų sistemos ir dabartinės?

„Dabar statoma greit ir kokybiškai. Naujos technologijos, nauji klojiniai, naujas betono padavimas specialiais agregatais, naujos statybinės medžiagos, kokių mes anksčiau neturėdavome, ir sukantis iš padėties tekdavo improvizuoti, kurti iš to, kas yra. Kad tik būtų jaukiau, gražiau“, – pasakojo R. Vaičiulis.

Didžiulis galvosūkis būdavo, kaip apdailinti statomų gyvenamųjų namų vonias ir sanitarinius mazgus, kad žmonėms juose bent jau mieliau būtų. „Dalies patalpų grindis išklodavome metlacho plytelėmis – ar prisimenate tokias? Sienas dailindavome tokiomis pat, tik glazūruotomis, o kai atsirado baltarusiškų stiklo plytelių, oi kaip džiaugdavomės jų gavę! Įsivaizduokit, kokia šventė taip pagražinti butus po to, kai ilgus metus vonios ir tualeto sienos masiškai būdavo dažomos tamsiai žaliais ar rudais dažais. Tokiais, kad įėjus į vonią, net jei joje buvo karštas vanduo, šalta būdavo nusirengti. Nesinori net lyginti su šiuolaikiniu apdailos ir kitų medžiagų pasirinkimu bei galimybėmis“, – sakė pašnekovas.

Tuo tarpu gamybinėje statyboje būta pažangos. Pavyzdžiui, baltarusiška idėja, kurią vėliau perėmė lietuviai, statyti gamybinius pastatus iš gamyklose pagamintų taip vadinamųjų „kliuškių“ (apverstos U formos gelžbetonines konstrukcijas), montuojamų kas 4 ar 6 metrai, tarpus užpildant keramzitbetonio plokštėmis. Taip gimdavo didieji kiaulių, karvių kompleksai, o juos statant būdavo sutaupoma ir laiko, ir darbo jėgos. „Įsivaizduokit, kiek reiktų mūryti sienų tokiems dideliems statiniams“, – prisiminė R. Vaičiulis. Beje, Lietuvoje pirmieji minėtas konstrukcijas pradėjo gaminti Vilniaus tarpkolūkinės statybos organizacijos statybininkai Nemenčinėje.

Parketo šlifavimas – „po sovetski“

Rimgaudas su statybomis susidūrė dar būdamas septintokas. Kalbėdamasis su Lietuvos statybininkų asociacijos buvusiu prezidentu Adakru Šeštakausku, su kuriuo lig šiol bičiuliaujasi, pašnekovas išsiaiškino, kad ir pono Adakro, o gal ir ne vieno kito šiandien plačiai žinomo statybų specialisto, istorijos panašios.

Būdamas paauglys, Rimgaudas mokėsi Veisiejų rajono Viktarinos septynmetėje mokykloje, kurioje mokytojavo vyresnė jo sesuo. Prisikaitęs knygų apie romantiškus jūrininkų nuotykius, nutarė tapti tolimojo plaukiojimo šturmanu ir net stojimo dokumentus pateikė Klaipėdos jūreivystės mokyklai.

Tai sužinojusi mama pasakė, kad chuliganu taps, ir dokumentus atsiėmė. „Labai susinervinau, tačiau teko man į aštuntą klasę žygiuoti, po devynis kilometrus kasdien į Kapčiamiestį. Nueidavau ir pareidavau. Sesers vyras man įtaisė mažą moterišką dviratuką – gėda važinėti, – tai anksti nuvažiavęs paslėpdavau krūmuose, kad niekas nematytų. O tamsoje ir liktarną pasiimdavau, kad būtų šviesiau – irgi krūmuose palikdavau,– apie aštuntojoje klasėje kaimo vaiką užklupusius sunkumos pasakojo Rimgaudas. – Ir štai kartą pavasarį per gegužinę Viktarinoje, kur turėjau pareigą seseriai padėti parengti šokiams patalpą, armonika pagroti, sutikau man nematytą vyruką. Paklausiau, ką veikia, kur gyvena. Atsakė, kad gyvena gretimame kaime, o mokosi Vilniuje būti „prarabu“. Ir paaiškino, kad „prarabai“ vadovauja statyboms. O aš kaip tik vasarą buvau padėjęs kaimynui pamatus betonuoti ir labai domėjausi, kaip griovį iškasti, kaip akmenis pamatuose sudėlioti ir kitų subtilybių“.

Nutaręs, kad statyti ne mažiau įdomu nei plaukioti, po aštuntosios klasės įstojo į Vilniaus statybos technikumą. „Prisimenu, Vilniaus geležinkelio stoties aikštėje dar stovėjo skulptūra Stalinui. Gavau bendrabutį. Technikumo auditorijų pastatą dar tik statė, tiesa, darbai jau ėjo į pabaigą, teko ir mums į juos įsitraukti, – būsimas statybų sektoriaus vadovaujantis darbuotojas prisiminė įgijęs neįkainojamos patirties, kaip nereikia organizuoti darbo. – Mums išdalindavo, po kiek kvadratinių metrų paruošti parketo: įrankių trūko, tad gaudavome po stiklo šukę ir turėjome skusti juo kiekvieną parketo lentelę. Vėliau stiklu parketo lenteles skutau ir respublikinėje bibliotekoje. Nebuvo aparatų šlifavimui, o tvarka statybose buvo apgailėtina. Įsivaizduokit, pirmiausia grindis sudeda, o paskui dažo sienas. O ant neuždengtų grindų ir dažų, ir kitokių „kleckų“ prityška. Juos po to tekdavo valyti. O apsaugoti grindis irgi nebuvo kuo, nebent senais laikraščiais, tad belikdavo prieš lakavimą grindis su stiklais skusti.“

Kas geriau: VST ar KPI?

Rimgaudui studijuoti sekėsi puikiai, buvo vienas iš pirmųjų. Mokytis reikėjo tikrai atsidavus, todėl per paskaitas atidžiai klausydavosi dėstytojų, nemėgo, jei kas iš bendramokslių sutrukdydavo kalbindami. „Mūsų Vilniaus statybos technikumo (VST) dėstytojai sakydavo, kad paruošia mus ne blogiau, negu tuometinis Kauno politechnikos institutas (KPI), ir vėliau paaiškėjo, kad tame buvo dalis tiesos. Kaip šiandien prisimenu: priešdiplominė praktika, 1961 metai, balandžio mėnuo, Panevėžys, Liepų alėja. Statomas didžiulis namų kvartalas. Darbų vykdytojas R. Senulis, prie kurio mane „pritvirtino“, susijaudinęs laksto iš pat ryto: reikia kanalizacijai trasą išniveliuoti, bet neatvažiuoja geodezininkas. Sakau: „Duokit, aš išniveliuosiu“. Jis nustebęs: „O tu moki?“. Atsakiau, kad moku. Sako: „Na, niveliuok“. Kai baigiau darbą ir patenkintas atsikvėpiau, pasirodė geodezininkas. Girdėjau, kaip brigadininkas jam sakė, kad niveliavo praktikantas ir balažin ko pridirbo, todėl reikia patikrinti. Geodezininkas patikrino, sako: „Liuks, viskas puikiai padaryta“.

Tikėkit – netikėkit, o vakare darbų vykdytojas mane pakvietė į alaus barą. Klausia: „Sakyk, iš ko tu išmokai taip gerai niveliuoti?“ Atsakiau, kad mus to technikume išmokė. Ir dėstytojai griežtai reikalaudavo, kad viską atliktume tiksliai – labai rimtai į tai žiūrėjo. O man darbų vykdytojas, baigęs institutą, sako: „Žinok, aš nieko nemoku“. Prisipažino, kad už jį daugelį darbų padarydavo kartu studijavusi draugė. O dėstytojai, matyt, ne itin kreipė dėmesį, – savo požiūrį dėstė pašnekovas. – Ir atsitik tu man taip, kad vėliau aš tapau jo viršininku. Prisimenu, dirbau TSO susivienijimo pirmininko pavaduotoju. R. Senulis statė mūsų komplektavimo bazę Kirtimuose, Vilniuje. Atvažiavau pažiūrėti, kaip vyksta statybos. Mane pamatęs, priėjo ir sako: „O, sveikas, Romka!”. Jį kiti ėmė tildyti, sakydami, kad „čia nebe Romka“, o susivienijimo pirmininko pavaduotojas ir „su juo reikia skaitytis“. Pasakiau, kad nėra skirtumo, kaip mane pavadino mano buvęs mokytojas. O jis, susigėdęs, priminė, kad toks ir mokytojas, kad net niveliuoti nemokėjo“.

Pavyzdys – Romanas Antonovičius

Pasak Rimgaudo, kaimo statybų lygis Lietuvoje buvo aukštas, pas mus visi mokytis važiuodavo. Kai dirbo Kaimo statybos ministro pirmuoju pavaduotoju, ministras dažnai jį į Maskvą, į Sąjunginės ministerijos kolegijas siųsdavo. Sąjunginės kolegijos vykdavo kas ketvirtį. Į jas suvažiuodavo Sąjunginių respublikų ministrai ir aptarinėdavo kaimo statybų reikalus. Rimgaudą kitiems keldavo pavyzdžiu. „Mano vardo ir pavardės neištardavo, vadindavo Romanu Antonovičiumi. Ne vieną kartą kitų respublikų ministrams būdavo pasakoma imti pavyzdį iš Lietuvos. Būdavo, pakviečia sąjunginis ministras į tribūną uzbekų, kazachų ar tadžikų kaimo statybos ministrus ir „kutavoja“, kodėl jie normalių gyvenamųjų namų nestato. Jie prakaituoja, nervinasi. O jis ant jų rėkia: „Ko čia prakaituojate, mokykitės iš Romano Antonovičiaus, kaip reikia dirbti“. Tiesiog įžeidinėdavo, – ne itin tokiomis dviprasmiškomis situacijomis džiaugėsi Rimgaudas, tarstelėdamas, – Nei džiaugtis, nei verkti.“

„Kartą nuvažiavome į ekskursiją pažiūrėti, kaip tose šalyse gyvenamuosius namus stato. Pas mus jau buvo statomos vadinamųjų alytnamių gyvenvietės, o anais laikais tai buvo labai pažangus statybos būdas. Tiesa, kai dabar pasižiūriu į alytnamius, liūdna darosi, nes plytos raudonos trupa, neperdažytos ir neprižiūrėtos sienų plokštės apgailėtinos būklės. Bet grįžkime prie įspūdžių iš tuometinės ekskursijos į Vidurinę Aziją. Pamenu, gyvenvietę rodo – dviaukščiai kotedžai, jei galima juos taip pavadinti, dar visai pusėtini. Tačiau aplinka nesutvarkyta, o viduje ir tokių vaizdų aptikdavom: pirmajame aukšte šeimininkai gyvena, o antrajame – ožka atvesta, asilas. Klausiame, kodėl taip elgiasi, o žmonės, ypač senukai, atsako, kad sunku jiems į tą antrąjį aukštą laipioti, tai paleidžia gyvulius ir jie patys ten nueina. Pastačius namą, panašu, statybos organizacijų rūpesčiai tuo ir baigdavosi, kas aplink jį, niekam nerūpėjo. Buvome tvarką įvedę, kad rudenį, kai pagrindiniai namo statybos darbai baigti, durys ir langai sudėti, skubiai iki šalčių darbininkai aplinką sutvarkytų, o vidaus darbus galima atlikti ir vėliau, pavyzdžiui, užkūrus viduje krosnelę“, – pasakojo R. Vaičiulis.

Gerą alytnamių idėją sugadino nevykę šiltinimo sprendimai

Negalėjau nepasiteirauti, kaip vertina alytnamius? Pasirodo, gerai, nes juk technologiją perėmėme iš Vakarų, austrų, vokiečių. „Maniau, kad tai sovietmečio išradimas“, – pasiteiravau, prisiminusi liūdną šių namų vaizdą ir kadaise sklandžiusias kalbas, kad tie nameliai – labai šalti. Pašnekovas nusijuokė: „Ką jūs! Čia viskas tik iš Vakarų, už valiutą pirkta. Bet štai kur problemos: pirmiausia, visai skirtingos meteorologinės sąlygos ten ir čia; antra, mes nebuvome patyrę ir padarėme nemažai klaidų. Pavyzdžiui, niekaip negalėjome išspręsti, kur turi būti dūmtraukis. Vėliau aš iš architektų juokdavausi, sakydavau: „Pažiūrėkit į tuos namus – na, garvežiai tikri!”. Kad kaminas trauktų, turi būti aukštesnis už namą bent puse metro. O kuo toliau nuo kraigo, tuo gali būti žemesnis. O pas mus kaminas stovėdavo šone. Na, kaip tas namas atrodo? Ir niekaip nesugalvojo mūsiškiai, kur kaminas galėtų stovėti, kad normaliai atrodytų. O kadangi tuose kaminėliuose trauka būdavo prastoka, tai žmonės juos prailgindavo papildomą vamzdį primontuodami ir vaizdas tapdavo dar labiau apgailėtinas“.

Kitas dalykas, kurio nesugebėta išspręsti – karkasinių sienų tinkamas apšiltinimas. Šiltindavo į karkasą dėdami stiklo vatą, kuri po kurio laiko sukrisdavo ir, sienose atsiradus tuštiems tarpams, namai peršaldavo, susidarydavo šalčio tiltai. Austrai, vokiečiai turėjo kietą vatą, o mes turėjome minkštą kaip „kaldra“, jei gulinčioje konstrukcijoje ją gamykloje pakloji, viskas gerai, o pastačius sieną, vata sukrisdavo. Po kurio laiko pradėta kalbėti, kad reikią tą stiklo vatą sukietinti fenoliu. „Man teko būti tuo „pramušėju“, kuris vyko į Maskvą fenolio gauti, ir iš tiesų vos tai pavyko. Dabar jei kam papasakoju, tai nuskamba lyg anekdotas, – prisiminė pašnekovas. – Nors stiklo vata buvo gaminama kaip ir Vakaruose, tačiau trūko gal noro, gal lėšų ar dar kažko, kad gaminti ją, kaip tose šalyse, kietą, todėl teko mums patiems galvoti, suktis iš padėties. Fenolis – nuodas didžiausias, skirtas medienos drožlių plokštėms sukietinti. Juo supurškus stiklo vatą, ji sukietėja. Trečia bėda, Alytuje pramoniniu būdu gaminti nameliai labai greit sudega, pakanka penkiolikos minučių – ne vienas atvejis buvo. Juk jame dega viskas: ir mediena, ir medžio plaušo plokštės, ir vata. Ketvirta, tiems namams reikia nuolatinės eksploatacinės priežiūros. Kas prižiūri reguliariai, iki šiol dar neblogai atrodo, bet kas nežiūrėjo, dabar apgailėtini tie alytnamiukai“.

Bet, anot pašnekovo, tie namai turėjo labai didelį privalumą: juos buvo galima itin greit pastatyti. Su automobiliais atveždavo iš gamyklos visą namą, viena brigada išlieja pamatus, pakanka pamatus komisijai „priimti“ – ir per dieną namas stovi, „iki rakto“ – pakakdavo savaitės. Tad kad ir kaip būtų, tie namukai labai didelį postūmį davė vienbučių namų statyboje.

„Ar galima tai laikyti karkasinės statybos Lietuvoje pradžia?“ – pasiteiravau. Pašnekovas tai paneigė: „Žmonės statydavo karkasinius namelius ir iki tol. Pavyzdžiui, mano uošvis statė namelį, kuriame mano žmona užaugo, taip: sumontavo karkasą, tarpus užpildė šiaudų pynėmis, jas suspaudė, iš išorės apkalė apdailos lentelėmis, iš vidaus sienas nutinkavo. Namas šiltas iki šios dienos. O juk vokiečiai dar seniau karkasinius namus statėsi. Fachverkiniai juk pastatyti panašiu principu, tik tarpai tarp karkaso rąstų būdavo užpildomi nedegto molio plytų mūru. Jei ant molio sienų tiesiogiai nepatekdavo vanduo, jos laikė ilgai. Aukštaitijoje iki šiol išlikę daug ano šimtmečio pradžioje statytų molinių statinių, yra jų ir kitur“.

Pastato statyboje naudojo ir „špricą“

„Bet juk ekologiškų namų iš vietinių žaliavų statytojai sako, kad šiais laikais atgimsta molio ir šiaudų namų statyba, gyvavusi tik prieškariu“, – paprieštaravau.

„Prieš jus sėdi žmogus, pirmasis organizavęs šiaudinio ūkinio pastato statybą, bet niekur nesu apie tai pasiskelbęs, jokiame seminare dalyvavęs. Kai pradėjo kolūkiai šiaudus presuoti į kitkas, buvo kalba, kad reikia piginti statybą, o aš jau susivienijime dirbau. Nepamenu tiksliai datos, bet maždaug tarp 1986 ir 1987 metų inicijavau pirmojo šiuolaikiško šiaudinuko iš presuotų šiaudų statybą. Pas mus, Statybos technologijų centre, dirbo iniciatyvus ir imlus naujovėms inžinierius Antanas Bardauskas. Ir mes sugalvojome: „Pastatom vieną namą ir tvartą iš kitkų? Pastatom!“ Kokia technologija? Karkasas padarytas iš apvalių nužievintų rąstų – kad nereiktų pjauti, būtų pigiau. Darbininkai dėjo kitkas į tarpus, moliu tinkavo. Tada, prisimenu, Antanas sako, kad žiurkės padarys sienose kanalus. Ir mes sugalvojom, ką daryti: su „špricu“ buvo purškiami į tuos šiaudus žiurkėms nepatinkantys chemikalai. Tvartas taip pat buvo šiaudinis, ir kilo klausimas, ką daryti, kad tvarte kiaulės šiaudinių sienų neėstų. Viduje sumontavome gardus taip, kad kiaulės sienų nepasiektų – ir problema išspręsta“. Ši sodyba, anot pašnekovo, turėtų ir šiandien stovėti Šaukote, buvusio Šaukoto kolūkio teritorijoje. „Jau ruošiuosi gal penkerius metus nuvažiuoti pažiūrėti, bet taip ir nenuvažiuoju“, – apgailestavo dėl laiko stokos to neįgyvendinęs Rimgaudas. Tiesa, sovietmečiu masiškai tokių pastatų statyti niekas nepradėjo, nes, pasak pašnekovo, „kai kas sukritikavo“, kad tai bus labai laikina, o ir Nepriklausomybės paskelbimui artėjant ne tai buvo svarbiausia.

Rąstiniams namas trūko rąstų ir technologijų

Surenkamieji Alytuje pagaminti namai buvo didelis žingsnis į industrializaciją: juk pagaminami po stogu, net sienas galiausiai pradėta dažyti gamykloje, kad kuo mažiau darbų reiktų atlikti objekte, lauko sąlygomis.

Pasak R. Vaičiulio, vienbučių surenkamųjų, industrinių gyvenamųjų namų statybos sektoriuje Lietuva buvo viena iš sovietų sąjungos lyderių: pas mus ir estai, ir latviai, ir baltarusiai važiuodavo mokytis, Alytaus namų žiūrėti, seminarai vykdavo. O štai šiais laikais, nors ir reklamuota ne viename statybų ir interjero žurnale, karkasinė statyba tokio pagreičio neįgavo. Jei ir yra vienas kitas kvartaliukas, tačiau net lyginti negalima su tais laikais, kai buvo gaminami alytnamiai – tūkstančiais. O štai namų iš rąstų šiais laikais pastatoma daugiau. Paklausiau, gal anuomet buvo draudimas statyti individualius rąstinius namus, kad lietuviai jų taip mažai statė.

Oficialaus draudimo nebuvę, bet greičiausiai „kalta“ buvo medienos stoka, o ir rąstus „nušvarcuoti“, sukirsti – daug darbo. „Staklių nebuvo, su kirviu viską reikėjo daryti. Kam vargti, ruošiant rąstus namo statybai, jei plytų buvo kiek nori, darbo jėgos užteko – mūryk sau. Geri mūrininkai iki keturių kubų „sudėdavo“ per dieną, o keturi kubai, skaičiuojant pusės metro storio sieną, tai aštuoni kvadratai sienos. Be to, rąstinei statybai tikrai daug miško reiktų. Statyboms medienos respublikoje sunaudodavo apie milijoną kubinių metrų per metus, o tiek miškininkai neduodavo. Aš atsimenu tas kančias, kai miškininkai sakydavo, kad negalima iškirsti tiek medienos, ir jos gaudavome iš Sąjungos, tekdavo vykti net į Syktyvkarą ir kitur užtikrinti gautų fondų, kaip tai buvo vadinama, atkrovimą į Lietuvą. Šiais laikais tas milijonas jau iškertamas, nes pribrendo daug miškų, o medienos perbrandinti negalima, kas iš peraugusios“, – pasakojimą apie sovietmečio laikų kaimo statybos ypatumus baigė pašnekovas.

Iš redakcijos dosjė

Baigęs Vilniaus statybos technikumą ir Kauno politechnikos institutą bei tapęs pramoninės civilinės statybos inžinieriumi, R. Vaičiulis dirbo Radviliškio Tarpkolūkinės statybos organizacijos (TSO) pirmininku, TSO susivienijimo pirmininko pavaduotoju, Kaimo statybos ministro pirmuoju pavaduotoju, Respublikinio kooperatinio valstybinio statybos susivienijimo pirmininko pirmuoju pavaduotoju, o atkūrus Nepriklausomybę dirbo vadovaujantį darbą „Litimpex“, prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vokietijos firmos „Roto Frank AG“ atstovybės Vilniuje vadovu, vėliau – sudalyvavęs konkurse, tapo Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriumi. Šiuo metu, būdamas pensininkas, triūsia vienoje su finansais susijusioje įmonėje. 
Statybunaujienos.lt
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka




Asmenybės. Sėkmės istorijos

nuotrauka
2024-02-29 06:43,      papildyta 2024-03-06 10:15, papildyta nuotraukomis
Vasario 29 d. Julius Laiconas, Lietuvos statybininkų asociacijos vadovų klubo prezidentas, šventė 80-ties metų jubiliejų.
nuotrauka
2024-02-26 16:10
Netrukus visuomenei bus pristatyta knyga apie Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) Garbės prezidentą Adakrą Vincentą Šeštakauską. Tai yra knyga ne apie karjerą baigusį žmogų. Ir ne apie veikimą planinėje ekonomikoje ir laisvojoje rinkoje. Ji apie kur kas svarbesnius dalykus – nesenstančius princi...
nuotrauka
2023-11-22 09:48
Mirė Lietuvos statybininkų asociacijos Tarybos narys, buvęs AB „Panevėžio statybos trestas“ generalinis direktorius Egidijus Urbonas.
nuotrauka
2023-10-24 11:00
Sekmadienį, spalio 22-ąją, eidamas 78-uosius metus, mirė statybos inžinierius Algimantas Nekrašius.
nuotrauka
2023-10-06 07:27
Būsimiesiems specialistams, kai jie ima rinktis profesiją ar konkrečią mokymo įstaigą, svarbiausia, kad įgytų reikalingų žinių ir praktinių įgūdžių palankiausioje aplinkoje, kad dar mokydamiesi užsitikrintų galimybę sėkmingai įsidarbinti ir siekti karjeros pasirinktoje srityje.
nuotrauka
2023-09-29 07:51
Karjerą pradėjęs kaip darbininkas, Valerijus Iziumovas jau 14 metų yra įmonės YIT LIETUVA statybos direktorius. Bendrovėje jis dirba keturiasdešimt antrus metus: tai jo pirmoji ir, kaip pats sako, tikriausiai ir paskutinė darbovietė.
nuotrauka
2023-09-22 07:39
Įveikęs pirmąjį rimtą karjeros iššūkį, konstruktorius Andrius Gudelis jautėsi geriausiu. Po 10 metų geriausiu jį pripažino ir statybos inžinierių bendruomenė: Lietuvos statybos inžinierių sąjungos (LSIS) apdovanojimuose Andrius Gudelis šiemet buvo išrinktas Metų statybos inžinieriumi-projektuotoju.
nuotrauka
2022-08-02 16:25
Eidamas 90-uosius metus mirė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) emeritas, habilituotas daktaras, profesorius Jonas Gediminas Marčiukaitis.
nuotrauka
2022-04-25 07:43
Penktadienį, balandžio 22 d., Viktoras Voroncovas, LAYHER BALTIC vadovas, buvo apdovanotas Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) auksiniu pasižymėjimo ženklu.
nuotrauka
2022-04-12 07:29
Pirmadienį, balandžio 11–ąją, mirė žymus Lietuvos architektas, redaktorius, aktyvus visuomenės veikėjas Leonardas Vaitys, pranešė Lietuvos architektų sąjunga (LAS).
nuotrauka
2022-01-03 15:00
Apie nekilnojamo turto agentūros „Centro kubas“ įkūrėjo ir ilgamečio vadovo Arūno Strolio mirtį šiandien, sausio 3 d., pranešta socialiniame tinkle „Facebook“.
nuotrauka
2021-12-20 06:55
Pasitinkant didžiąsias metų šventes, Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) sukvietė verslo bendruomenę, visuomenės, politikos ir mokslo lyderius į kalėdinį LPK vakarą.
nuotrauka
2021-11-15 11:33
Eidamas 60-uosiu metus, mirė verslininkas, kelių ir infrastruktūros AB „Panevėžio keliai“ akcininkas, Remigijus Juodviršis. Lapkričio 15 d. R. Juodviršis atgulė Kairėnų kapinėse.
nuotrauka
2021-10-21 06:39
2021 m. spalio 16 d., eidamas 46-uosius metus, mirė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Aplinkos inžinerijos fakulteto (AIF) Pastatų energetikos katedros docentas, mokslų daktaras Giedrius Šiupšinskas (1976 liepos 24 d.–2021 spalio 16 d.).
nuotrauka
2021-09-19 07:15
Eidamas 88 metus mirė iškilus Lietuvos ir savo gimtojo Salako krašto patriotas, buvęs Lietuvos statybos ir urbanistikos ministras Algirdas Vapšys.
nuotrauka
2021-07-22 10:24
Ankstyvoje paauglystėje pradėjęs domėtis šiuolaikinės elektrotechnikos ir išmanių technologijų galimybėmis, šiandien šešiolikmetis Skirmantas Skurdenis – jauniausias tarptautinį KNX sertifikatą turintis išmaniojo namo sistemos diegėjas Lietuvoje. Vaikino planuose – savarankiškai nuo A iki Z suprojek...
nuotrauka
2021-06-09 09:35
Aplinkos ministerijos šių metų Viktoro Bergo premiją pelnė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė. Šia proga Aplinkos ministerija kviečia artimiau susipažinti su žinoma gamtosaugininke, kurios iniciatyva sutvarkyta ir pritaikyta lankymui daugelis vertingų gamti...
nuotrauka
2021-06-01 22:02
Gegužės 31 d. eidamas 80-uosius metus mirė Lietuvos inžinierius statybininkas, aktyvus visuomenės veikėjas Juozas Zykus.
nuotrauka
2021-06-01 16:28
Eidamas 96-uosius metus, mirė Statybos veteranų klubo patriarchas profesorius Bronius Sidauga. Gegužės 31 d. jis buvo palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.
nuotrauka
2021-01-26 15:24
Studijos „DO Architects“ bendraįkūrėja Andrė Baldišiūtė – pirmoji lietuvių architektė, jau šį trečiadienį debiutuosianti vokiečių bendrovės JUNG remiamos tarptautinės nemokamų renginių serijos „Architects, not Architecture | Virtual World Tour“ virtualioje scenoje.

Statybunaujienos.lt » Asmenybės. Sėkmės istorijos