2024 kovo 29 d. penktadienis, 13:37
Reklama  |  facebook

Romualdas Sakalauskas pusės Antakalnio neįgijo, bet turi daugiau – gerą vardą Fotogalerija

2014-05-16 08:05
Daugiau nei pusę savo gyvenimo atidavęs statybai, šiandien labiau nei gautais ordinais ir apdovanojimais jis didžiuojasi savo vaikais, anūkais ir proanūkiais. Inteligentiškas ir kuklus Romualdas Sakalauskas nesureikšmina praeityje užimtų aukštų pareigų: vienu gražiausių savo karjeros laikotarpiu buvęs Lietuvos Respublikos statybos ministras ir anuometinės TSRS pirmasis statybos ministro pavaduotojas vadina laiką, praleistą tarp studentų.
nuotrauka
Romualdas Sakalauskas Lietuvos statybos ministru buvo 17 metų. Portalo nuotrauka


Minimos įmonės
VILNIUS TECH / Vilniaus Gedimino technikos universitetas,
Inžinierius statybininkas, 38 metus dirbęs statybos organizacijose, prieš išeidamas į tikrąją, kaip pats vadina, pensiją, dar 12 metų dėstė statybos disciplinas Vilniaus inžinerinio statybos instituto (VISI), vėliau Vilniaus technikos universiteto (VTU) ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) studentams.

Rytas svečiuose pas poną Romualdą ir jo žmoną Zofiją prabėga nejučia – akivaizdu, jog buvusio ministro pažinoti žmonės gyvi ne tik fotografijose, bet ir jo prisiminimuose. Pasak R. Sakalausko, prieš dešimtmetį parašiusio knygą „Statybininko prisiminimai“, papasakoti apie bemaž tūkstantį statybininkų, išvardintų knygoje, dokumentų jam neprireikė, viskas papasakota „iš atminties“.

Patiko dirbti ir kitus pamokyti

Kas Jus atvedė į statybos sritį?

Pagrindinis to kaltininkas – mano tėvelis, kelių ir tiltų statytojas. Gyvenome Šiauliuose, o vasaromis su mama važiuodavome į Žemaitiją, pas tėtį, kur jis tiltus statydavo. Taip, jau būdamas kokių 8 ar 10 metų, statybomis susižavėjau, o kai Šiauliai per karą labai nukentėjo, pasiryžau tapti statybininku arba architektu. Bet piešti nelabai sekėsi, matematika lengviau ėjosi ir iškart po karo, 1945 m. pradėjau studijuoti Vytauto Didžiojo universitete Kaune.

Nuo ko prasidėjo Jūsų profesinė karjera baigus mokslus?

Baigęs universitetą, gavau pasiūlymą likti dėstyti jame, tačiau po karo visa Lietuva buvo labai sugriauta, tad atsisakiau motyvuodamas tuo, kad man reikia gamybinės praktikos. Po metų, praleistų Šiauliuose, patekau į karines statybas, 6 metus dirbau Taline, laivyno statybose. Į universitetą vis tik grįžau, tik jau po labai daugelio metų, turėdamas kuo pasidalinti su kitais.

Nors į Taliną atsivežiau ir šeimą, žmoną su vos 6 savaičių sūnumi, vis traukė į Lietuvą. Estiškai nemokėjom, stomatologė žmona ilgai negalėjo įsidarbinti pagal specialybę. Kai tik galėjau, pasinaudojau sumažėjusiomis darbo apimtimis ir su šeima grįžau į Šiaulius, nors iš Talino mūsų paleisti ir nenorėjo.

Kas laukė grįžus į Lietuvą?

Po demobilizacijos Šiauliuose neužsibuvome. Vos pusmetį pradirbus statybos valdybos vyr. inžinieriumi, papuoliau į Statybos ministerijos akiratį. Tiesą sakant, universiteto dekanas S. Vabalevičius, kuris labai rūpinosi savo auklėtiniais ir stengėsi, kad iš Talino paleistas būčiau, statybos ministrui rekomendacijas davė.

Taip ir pervedė į Vilnių – gamybos valdybos viršininku. Vilniuje viskas vyko greitai, po kelių metų statybos ministro pavaduotoju paskyrė. Tuomet buvo stebuklas, kad nepartinis tokias pareigas eina. Deja, pasikeitus ministrui teko ir į partiją įstoti, kaip sakė Prezidentas A. Brazauskas, papuoliau į 97 proc. tų, neidėjinių. Dar po kiek laiko dėl etatų mažinimo kaip jauniausias ministerijoje atsidūriau Vilniaus statybos treste, kur vėl tapau vyr. inžinieriumi. O šitas darbas man buvo labai prie „dūšios“, ir pats mokiausi, ir kitus pamokyti galėjau, juk jau turėjau tam tikrą gamybos patirtį. Daug bendraudavom ir su kitomis statybinėmis organizacijomis, keisdavomės patirtimi su latviais ir estais.

Tapo anuometinės sąjungos pirmuoju TSRS statybos ministro pavaduotoju

O kaip vyr. inžinierius tapo statybos ministru? Ar kas nors padėjo?

Tai kad be jokių protekcijų į aukštesnes pareigas kviesti pradėjo. Kvietė plano komitetui vadovauti – atsisakiau, aš juk gamybininkas, ne planuotojas. Tuomet centro komiteto sekretorius J. Maniušis statybos ministro pareigas siūlyti pradėjo. Vėl atsisakiau. Iškvietė pas A. Sniečkų. Jo nepažinojau, buvo tekę girdėti, kad jis labai lietuvius specialistus palaiko ir ugdo, kuo ir pačiam įsitikinti teko. A. Sniečkus klausia „Kodėl atsisakinėji?“, o aš jam sakau, kad esu per jaunas, yra daugiau patyrusių. Jis ranka į rytų pusę mostelėjo ir sako: „Nori, kad kam nors iš ten paskambinčiau? Reik sutikti, mes padėsim.“ Taip 1962 m. pradžioje teko pradėti eiti statybos ministro pareigas.

LR statybos ministru tapote būdamas vos 34-erių, bet tai buvo dar ne aukščiausias Jūsų karjeros laiptelis.

LR statybos ministru dirbau 17 metų be pertraukos. Sekėsi. Per tą laiką pavyko stipriai išvystyti pačios ministerijos veiklą, sukurti daug naujų organizacijų ir specializacijų, įsteigti industrializacijos programą, ministerijos įmonėse pradėtos gaminti progresyvios gelžbetonio ir metalo konstrukcijos. Ir Maskva vis laikas nuo laiko klibino, kad važiuočiau pavaduotoju į sąjunginę ministeriją. Atsisakinėjau kelis metus, bet po trečio kvietimo nebegalėjau. Taip tapau pirmuoju TSRS statybos ministro pavaduotoju.

Tuomet buvo 3 pagrindinės ministerijos – Statybos, Pramonės statybos ir Sunkiosios pramonės – bei Specialiųjų darbų montavimo ministerija, kuri aptarnaudavo visas tris pagrindines ministerijas, atliekant specialiuosius darbus. 4,5 metų teko važinėti po visos sąjungos statybas, savo mąstais didesnes nei Jonavos „Azotas“ (dabartinė „Achema“) ar Akmenės cemento gamykla. Pas mus Lietuvoje tokių net negalėjo būti.

Bet, žinot, kaip būna, iš pradžių kviečia, o paskui pavydėt ir įtarinėt pradeda – ministras Georgijus Arkadijevičius Karavajevas pradėjo įtarinėt, kad jo vietos noriu. Teko pasitraukti, o mano pareigybė buvo politbiuro, tai va, juokais sakant L. Brežnevo parašą dukart sugadinau. Ilgiau gyventi norėjosi.

Iš aukštų pareigų – į dėstytojo kėdę

Ar Lietuvoje Jūsų laukė?

Sekmadienį su šeima grįžom į Lietuvą, o pirmadienį Algirdas Brazauskas, būdamas sekretoriumi, jau pristatė mane Statybos komiteto pirmininku. Ganėtinai įdomūs tie 6 metai buvo, vis inžineriniam darbe, visi projektavimo institutai mums priklausė.

Kai 1988 m. suėjo pensinis amžius, jau buvo prasidėjusi reorganizacija, Statybos komitetas jungėsi su Statybos ministerija, ir matydamas, kad ten jau laikas kitiems dirbti, išėjau į pensiją. Tik pulti ilsėtis iškart nepavyko, kolega akademikas Aleksandras Čyras, tuometinis VISI rektorius, pakvietė docentu į Statybos organizavimo ir technologijos katedrą. Taip 12 metų ten ir dėsčiau, o 2000 m. senbuviai, išėję jau į tikrą pensiją, dar tris statybos pagrindų vadovėlius išleidom.

Aktyvūs mes pensininkai, bendraujam su statybininkais, asociacija. Ryšiai nenutrūkę ir netgi toks kaip ir klubas susidaręs.

Atrodytų, daug skirtingų pareigų ir atsakomybių. Kuri veikla Jums buvo pati mieliausia?

Lyg ir daug, bet kryptis vienpusė, gamybinė ir mokslinė. Pagal veiklą, o ne gyvenamą vietą, man pačiam labai maloni darbo specifika buvo Vilniaus statybos treste, kur dirbau vyr. inžinieriumi. Labai šviesus etapas buvo, pats tobulėjau technikos inžinerijos srityje ir kitus pamokyti galėjau. Nei vienas nekeikia po šiai dienai. Ir paskutinysis etapas, kai su studentais dirbau. Vis sutinku buvusius savo studentus renginiuose, tik dabar jau jie mane pašefuoja.

O ministro pareigos ir Maskva? Juk dideliu bosu tuomet buvote.

Maskvos etapas praplėtė akiratį ir profesine prasme, ir asmeniškai: žinodami mano domėjimąsi istorinėmis vietų, kuriose lankausi, aplinkybėmis, priimantieji vis suorganizuodavo kokias parodas ar ekskursijas. Bet dideliu viršininku nesijaučiau. Man, kaip ir A.Brazauskas savo knygoje rašė, vis norėjosi „Vardan tos Lietuvis“ daugiau padaryti. Turėjome norą, kad būtų geriau, stengėmės iškelti žmones, kurie dirbo nuoširdžiai. Savo pavyzdžiu sakiau, kad nesvarbu, ar žmogus partinis, padirbs, reikės – įstos, aš juk irgi nepartinis ministro pavaduotojas iš pradžių buvau. Moderni ta mūsų statybos sistema tam laikmečiui buvo.

Pinigų netrūko, bet medžiagų – nuolatos

Negi taip lengvai viskas ėjosi? Ar neteko vienokio ar kitokio užtarimo ieškoti?

Neieškojau aš tos valdžios pagalbos, žemesniame lygmenyje problemas išspręsdavom. Bet buvo vienas atvejis, kai iš ministro pareigų prašytis atleidžiamas ėjau. Visi sąjunginės priklausomybės objektai, tokie kaip Jonavos, Akmenės ir Mažeikių gamyklos, buvo griežtai sekami Maskvos nomenklatūros. Mes čia vietoje tokio dydžio objektų statybų neprigalvodavom, bet gyvenamosios ir viešosios paskirties objektus visuomet pastatydavom laiku, vien mokyklų per metus 12 – 15 pastatydavome.

Tačiau, kaip ir dabar, trūko darbo jėgos, ne visus Maskvos skiriamus pinigus pavykdavo įsisavinti, dėl to plano komitetas spausdavo, sakydavo, neva jų neklausau. Kai pajutau „šaltuką“ iš CK valdžios, nenorėjau, kad asmeniškumai statyboms trukdytų, nuėjau pas A. Sniečkų ir pasiprašiau atleidžiamas. Jis tik ūsą papūtė ir pasakė: „Eikit, toliau dirbkit“.

Mūsų darbas buvo vaisingas, TSRS buvome pripažinti viena pirmaujančių Statybos ministerijų. Pinigų netrūko, bet medžiagų – nuolatos. Pagrindinė bėda buvo jų ir darbo jėgos stygius. Apimtys didelės, žmonių per mažai, pasitelkdavome ir kalinius, ir sąlyginai teistus, su tokiais darbininkais kokybė nelabai didelė, bet stengdavomės. Mūsų statybininkai turėjo gerą supratimą, kaip apsiginti fondus, per kuriuos medžiagas skirdavo, gal kam ką ir vežė, bet aš šito nežinau. Kai gerai lėšas įsisavindavome – gaudavom ir kitų respublikų neįsisavintas lėšas, taip Lietuvos ūkio eigą paspartindavom. Per tuos 17 metų ministerijoje įpratinau visus ne ieškot pasiteisinimų, kodėl neįvykdai, bet rasti būdus, kaip įvykdyti.

Ar galėtumėt išskirti tai, kuo labiausiai didžiuojatės?

Objektu labai nepasididžiuosi, didžiuotis galima visuma, to laiko statybos mastais. Tuo, jog visada buvome pirmaujantys Latvijos, Estijos, Baltarusijos atžvilgiu. Tuo, jog įvedėm prekinės statybinės produkcijos metodą – kiek naudos konkrečiais objektais duoda įsisavinti pinigai. Tuo, jog mūsų pasiekimai visoje sąjungoje buvo platinami.

Ar aistra statybai persidavė ir Jūsų atžaloms?

Deja. Sūnus Rimantas visad buvo linkęs į meną, baigė dailės institutą ir tapo Nacionalinės premijos laureatu. Va, jis tai tikras kūrėjas, o aš tai ką, – statybininkas. Dukra pasirinko gydytojos profesiją, užtat žentą statybininką gavom. Kai jis mane „patraukia per dantį“, kad mano vietoj jau pusę Antakalnio būtų turėjęs, aš sakau, kad turiu daugiau, – savo gerą vardą.

O kuo mėgaudavotės laisvu laiku?

Kartą kursiokas padovanojo šovininę ir meškerkotį. Teko prisidurti kitus reikmenis ir susidomėti medžiokle bei žūkle. Labai gerai buvo atsikvėpimui, darbas įtemptas, be atokvėpio, popierius vis namo nešdavausi. Kai sekmadienius pradėjau leisti gamtoje, pajutau, koks geras toks atsipalaidavimas.

Ar žmona nepriekaištavo, kad jai laiko visai nelieka?

Ne, įpratusi buvo, – ir Lietuvoje, ir Maskvoje tas tęsėsi.
Statybunaujienos.lt
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka
nuotrauka




Asmenybės. Sėkmės istorijos

nuotrauka
2024-02-29 06:43,      papildyta 2024-03-06 10:15, papildyta nuotraukomis
Vasario 29 d. Julius Laiconas, Lietuvos statybininkų asociacijos vadovų klubo prezidentas, šventė 80-ties metų jubiliejų.
nuotrauka
2024-02-26 16:10
Netrukus visuomenei bus pristatyta knyga apie Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) Garbės prezidentą Adakrą Vincentą Šeštakauską. Tai yra knyga ne apie karjerą baigusį žmogų. Ir ne apie veikimą planinėje ekonomikoje ir laisvojoje rinkoje. Ji apie kur kas svarbesnius dalykus – nesenstančius princi...
nuotrauka
2023-11-22 09:48
Mirė Lietuvos statybininkų asociacijos Tarybos narys, buvęs AB „Panevėžio statybos trestas“ generalinis direktorius Egidijus Urbonas.
nuotrauka
2023-10-24 11:00
Sekmadienį, spalio 22-ąją, eidamas 78-uosius metus, mirė statybos inžinierius Algimantas Nekrašius.
nuotrauka
2023-10-06 07:27
Būsimiesiems specialistams, kai jie ima rinktis profesiją ar konkrečią mokymo įstaigą, svarbiausia, kad įgytų reikalingų žinių ir praktinių įgūdžių palankiausioje aplinkoje, kad dar mokydamiesi užsitikrintų galimybę sėkmingai įsidarbinti ir siekti karjeros pasirinktoje srityje.
nuotrauka
2023-09-29 07:51
Karjerą pradėjęs kaip darbininkas, Valerijus Iziumovas jau 14 metų yra įmonės YIT LIETUVA statybos direktorius. Bendrovėje jis dirba keturiasdešimt antrus metus: tai jo pirmoji ir, kaip pats sako, tikriausiai ir paskutinė darbovietė.
nuotrauka
2023-09-22 07:39
Įveikęs pirmąjį rimtą karjeros iššūkį, konstruktorius Andrius Gudelis jautėsi geriausiu. Po 10 metų geriausiu jį pripažino ir statybos inžinierių bendruomenė: Lietuvos statybos inžinierių sąjungos (LSIS) apdovanojimuose Andrius Gudelis šiemet buvo išrinktas Metų statybos inžinieriumi-projektuotoju.
nuotrauka
2022-08-02 16:25
Eidamas 90-uosius metus mirė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) emeritas, habilituotas daktaras, profesorius Jonas Gediminas Marčiukaitis.
nuotrauka
2022-04-25 07:43
Penktadienį, balandžio 22 d., Viktoras Voroncovas, LAYHER BALTIC vadovas, buvo apdovanotas Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) auksiniu pasižymėjimo ženklu.
nuotrauka
2022-04-12 07:29
Pirmadienį, balandžio 11–ąją, mirė žymus Lietuvos architektas, redaktorius, aktyvus visuomenės veikėjas Leonardas Vaitys, pranešė Lietuvos architektų sąjunga (LAS).
nuotrauka
2022-01-03 15:00
Apie nekilnojamo turto agentūros „Centro kubas“ įkūrėjo ir ilgamečio vadovo Arūno Strolio mirtį šiandien, sausio 3 d., pranešta socialiniame tinkle „Facebook“.
nuotrauka
2021-12-20 06:55
Pasitinkant didžiąsias metų šventes, Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) sukvietė verslo bendruomenę, visuomenės, politikos ir mokslo lyderius į kalėdinį LPK vakarą.
nuotrauka
2021-11-15 11:33
Eidamas 60-uosiu metus, mirė verslininkas, kelių ir infrastruktūros AB „Panevėžio keliai“ akcininkas, Remigijus Juodviršis. Lapkričio 15 d. R. Juodviršis atgulė Kairėnų kapinėse.
nuotrauka
2021-10-21 06:39
2021 m. spalio 16 d., eidamas 46-uosius metus, mirė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Aplinkos inžinerijos fakulteto (AIF) Pastatų energetikos katedros docentas, mokslų daktaras Giedrius Šiupšinskas (1976 liepos 24 d.–2021 spalio 16 d.).
nuotrauka
2021-09-19 07:15
Eidamas 88 metus mirė iškilus Lietuvos ir savo gimtojo Salako krašto patriotas, buvęs Lietuvos statybos ir urbanistikos ministras Algirdas Vapšys.
nuotrauka
2021-07-22 10:24
Ankstyvoje paauglystėje pradėjęs domėtis šiuolaikinės elektrotechnikos ir išmanių technologijų galimybėmis, šiandien šešiolikmetis Skirmantas Skurdenis – jauniausias tarptautinį KNX sertifikatą turintis išmaniojo namo sistemos diegėjas Lietuvoje. Vaikino planuose – savarankiškai nuo A iki Z suprojek...
nuotrauka
2021-06-09 09:35
Aplinkos ministerijos šių metų Viktoro Bergo premiją pelnė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė. Šia proga Aplinkos ministerija kviečia artimiau susipažinti su žinoma gamtosaugininke, kurios iniciatyva sutvarkyta ir pritaikyta lankymui daugelis vertingų gamti...
nuotrauka
2021-06-01 22:02
Gegužės 31 d. eidamas 80-uosius metus mirė Lietuvos inžinierius statybininkas, aktyvus visuomenės veikėjas Juozas Zykus.
nuotrauka
2021-06-01 16:28
Eidamas 96-uosius metus, mirė Statybos veteranų klubo patriarchas profesorius Bronius Sidauga. Gegužės 31 d. jis buvo palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.
nuotrauka
2021-01-26 15:24
Studijos „DO Architects“ bendraįkūrėja Andrė Baldišiūtė – pirmoji lietuvių architektė, jau šį trečiadienį debiutuosianti vokiečių bendrovės JUNG remiamos tarptautinės nemokamų renginių serijos „Architects, not Architecture | Virtual World Tour“ virtualioje scenoje.

Statybunaujienos.lt » Asmenybės. Sėkmės istorijos