„Į trestą atėjau 1961 m., o išėjau 1981 metais. Per du dešimtmečius čia daug kas pasikeitė. Iš pradžių buvo juntamas vadinamasis rytietiškas požiūris į darbą – daugiau šnekėti, mažiau dirbti. Kai išėjau, valdybos buvo gerokai sustiprėjusios, o darbuotojų profesionalumas kur kas aukštesnio lygio, – prisimena R. Tarasevičius. – Taip pat pasikeitė požiūris į patį „Prammontažo“ trestą: kai jis tik kūrėsi, į mus žiūrėta kaip į antraeilę organizaciją. Tada statybininkai subrangovus apskritai laikydavo antraeiliais.“

Statybų organizacijų vadovų susitikimas. R. Tarasevičius – antroje eilėje penktas iš kairės. 1968 m.

„Prammontažo“ trestas ir kitos panašaus masto to meto statybos įmonės paliko didžiąsias pramonės gamyklas, fabrikus, kurių dalis iki šiol tebėra mūsų ekonomikos garvežiais. Dabar pramoninės statybos gerokai sumažėjo: daug naujų pastatų veikiau primena palaikius sandėlius ar garažus.

Spartus mechaniko kilimas tarp statybininkų

Kaip didelės dalies labiausiai nusipelniusių to meto statybininkų ir inžinierių R. Tarasevičiaus kelias prasidėjo Kauno politechnikos institute, kur šis studijavo mechaniką. Baigęs studijas, jaunas specialistas netruko vesti mylimąją ir su ja persikraustyti į Vilnių, kur 1961 m. vasarą netikėtai atsidūrė statybininkų gretose.

Įsidarbino „Prammontažo“ treste, kuris tada dar vadinosi Technologinių įrengimų ir metalo konstrukcijų montavimo trestu. Jis turėjo penkias specializuotas montavimo valdybas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose bei Panevėžyje ir buvo skirtas įgyvendinti pramonės ir energetikos projektams.

„Kai pradėjau dirbti treste, ten dirbo apie 800 žmonių, – pasakoja jis. – Buvau mechanikas tarp statybininkų, vis dėlto, kadangi viskas buvo susieta su mechanizmais bei energetika, sritis nebuvo svetima. Žinoma, paskui priartėjau prie statybos.“

Viskas prasidėjo nuo paprastų uždavinių: iš pradžių jaunas specialistas tapo tresto mechanikos tarnybos energetiku, tačiau netrukus jį ėmė siuntinėti į įgyvendinamų projektų statybos aikšteles, kur turėjo prižiūrėti bei organizuoti darbus. Kadangi R. Tarasevičius jau buvo spėjęs padirbėti meistru bendrovėje „Kauno energetikos remontas“, naujoji atsakomybė neišgąsdino. Tokios komandiruotės driekėsi po įvairius miestus.

Netrukus, 1963 m., jis tapo tresto gamybos techninio skyriaus viršininko pavaduotoju, o 1964 m. pateko į vadinamąją 47-ą specialaus montavimo valdybą, besispecializuojančią montuoti energetikos objektus, ir pradėjo joje dirbti vyriausiuoju inžinieriumi.

Prireikė dar poros metų ir R. Tarasevičius tapo viso tresto vyriausiuoju inžinieriumi. Tiesa, čia buvo savų niuansų. Kai prabilta apie šį postą, specialistui iškelta sąlyga įstoti į komunistų partiją. Nei pionieriu, nei komjaunuoliu nebuvęs R. Tarasevičius pakliuvo į keblią situaciją: žmona – tremtinė, o jos tėvas net kalintas kaip „antisovietinis elementas“. „Tariausi, ką daryti. Žmona sako: „Stok ir nieko nepasakok apie mus.“ Taip ir padariau“, – sako jis.

Darbas trimis pamainomis

Dirbdamas vyriausiuoju inžinieriumi, jis dar daugiau važinėjo po visą Lietuvą ir kuruodavo įvairių objektų statybos darbus. Kartais toli nuo namų jis praleisdavo ne vieną savaitę ar mėnesį. Iš svarbiausių to meto objektų verta paminėti dabar jau uždarytos Klaipėdos anglies rūšiavimo įmonės, Plungės dirbtinių odų gamyklos montavimą, Kėdainių chemijos kombinato plėtrą, Alytaus medvilnės kombinato statybą bei Panevėžio autokompresorių gamyklos liejimo cecho montavimą.

„Tada pirmąkart tresto istorijoje teko organizuoti darbą trimis pamainomis. Neretai važiuodavau naktimis patikrinti, kaip dirbama. Šį laikotarpį atsimenu kaip ypač įtemptą“, – tikina R. Tarasevičius ir priduria, kad anksčiau svarbiausia buvo suvaldyti darbus, o dabar aktualiausia pirma jų gauti.

Tada greta kelių kitų montavimo organizacijų teko intensyviai dirbti ir Jonavos azotinių trąšų gamykloje – dabartinėje „Achemoje“. Konkrečiai jiems buvo pavesta įvairių metalų konstrukcijų, energetinių objektų montavimas.

Galiausiai 1975 m. R. Tarasevičius tapo „Prammontažo“ tresto valdytoju. Tada trestas išsiplėtė iki 1,5 tūkst., o vėliau net iki 1,7 tūkst. darbuotojų. Pradėjęs vadovauti, R. Tarasevičius ėmėsi kadrų politikos.

„Keičiau valdybų vadovus – iškėliau jaunus veiklius specialistas. Gerai, kad greta buvo žmonių, palaikiusių šias permainas, tarkim, tuometinis mano pavaduotojas Alfonsas Jaras ar Antanas Katinas. Per pusantrų metų buvo atnaujina apie pusė valdybų“, – tikina buvęs valdytojas.

Popieriuje yra, tikrovėje – ne

Nežinia, kiek R. Tarasevičius būtų dirbęs šiame treste, jei ne stuburo išvarža, dėl kurios teko keisti darbą. Tuomet jam buvo pasiūlytos Vilniaus metalinių konstrukcijų gamyklos generalinio direktoriaus pareigos. Gamykla priklausė Statybos ministerijos sistemai. R. Tarasevičius rado apleistą ir užsakymų negebančią vykdyti gamyklą.

Dar po metų jį pakvietė į vieną tuo metu atsiliekančią įmonę „Metalo tiekimo susivienijimas“. Situacija ten buvo tragiška, kaip tik buvo nustatytos didžiulės vagystės, išeikvojimai, o daug paskirto metalo apskritai negaunama.

„Čia jau buvo kitoks darbo profilis: nuo inžinerijos pakrypau prie tiekimo ir, sakyčiau, diplomatijos, – apibūdina R. Tarasevičius. – Dabar rūpinausi, kaip mūsų gamyklas aprūpinti reikalingu metalu. Nuolat tekdavo važiuoti į Maskvą ir gintis, kiek ko reikia. Gaudavome „popierinį“ kiekį ir tada važiuodavome į kitas sovietines respublikas, iš kurių gaudavome metalų.“

Be „popieriaus“ niekaip, bet ir jis ne visada padėdavo. Jei „popieriuje“ gaudavo apie 1 mln. tonų įvairių metalų produkcijos, realybėje įmones pasiekdavo tik 600–700 tūkst. tonų. Tai buvo didelė problema Sovietų Sąjungoje: pačios metalurgijos gamyklos dažnai negebėdavo atlikti numatytų užduočių ir nutikdavo taip, kad gudresnis prilįsdavo pirmas ir gaudavo, o likusieji likdavo it musę kandę.

Labiausiai trūko spalvotųjų metalų: aliuminio ir žalvario, taip pat kai kurių juodųjų metalų, tam tikri vamzdžiai taip pat būdavo sunkiai gaunami. Jei negaudavai, ko reikia, projektai galėdavo užsitęsti ne vienerius metus. Kaip dažnai reikalai būdavo sprendžiami kyšiais? „Vienais metais suskaičiavau, kad į Maskvą važiavau 12 kartų ir visada vežiausi „suvenyrų“. Iki aukščiausio sluoksnio taip ir nepriėjau, bet iki ministro pavaduotojų teko. Atsimenu, tąkart nešiausi „Šilelį“, – juokiasi jis.

Beje, R. Tarasevičiui pradėjus čia dirbti, nuo buvusių gaunamų 600–700 tūkst. tonų pavyko pasiekti 800–900 tūkst. tonų: „Kai prasidėjo „perestroika“, metalų pavykdavo gauti ir apeinant Maskvą. Šiam tikslui atsirado įvairių tarpininkų. Atskirai su gamyklomis susitarti buvo sudėtinga, aišku, galėjai kažko pasiekti, bet tai tikrai brangiai kainuodavo.“

1987 m. R. Tarasevičius pakilo dar vienu laipteliu aukščiau: jį paskyrė Materialinio techninio tiekimo komiteto pirmininko pavaduotoju, dabar tai reikštų ministro pavaduotoją. Tada jis tarybinę Lietuvą turėjo aprūpinti ne tik metalais.

Mažeikių naftos gamyklos statybos. Ketvirtas iš dešinės – Algirdas Brazauskas, šalia – Adakras Šeštakauskas, tarp jų (antrame plane) – R. Tarasevičius. 1987 m.

Karti pažintis su kapitalizmu ir ekonominė blokada

Paskelbus Nepriklausomybę, Materialinio techninio tiekimo komitetas perorganizuotas į ministeriją. Pirmosios Vyriausybės materialinių išteklių ministru tapo Romualdas Kozyrovičius.

Vos atkurtai valstybei dideliu išbandymu tapo Rusijos Lietuvai paskelbta ekonominė blokada. Tada įkurtai antiblokadinei komisijai priklausė ir R. Tarasevičius. „Ypač sudėtinga situacija buvo 1990 m. birželį, kada mums pranešė, kad mazuto atsargų liko vos savaitei ar dviems. Po to žlugs energetika, užsidarys elektrinės, – laisvės pradžią atsimena jis. – Pasitelkiau turėtus ryšius ir vienas privatininkų sugebėjo skubiai surasti vieną ar du mazuto ešelonus. To Lietuvai užteko maždaug savaitei. Nedaug, bet netrukus įtampa ėmė slūgti ir situacija normalizavosi.“

Valstybingumo atkūrimo pradžioje ypač daug lėmė mainai. Tarkim, lietuviai į kitas posovietines valstybes veždavo maisto produktus, o šios duodavo to, ko trūko mums.

Atėjus naujajam ministrui, R. Tarasevičiui teko užleisti postą ir šis pasuko į besikuriančią „Baltijos biržą“, kur užėmė generalinio direktoriaus pareigas: „Kadangi nutrūko dauguma ankstesnių ryšių, visi ieškojo, iš kur gauti reikalingų išteklių. Biržos kūrimasis ir naudingų ryšių mezgimas tapo mano užduotimi. Vykdavo prekybos dienos, per kurias siūlyta pirkti atvežtas žaliavas ar gaminius. Pirkėjai būdavo įvairių šalies gamyklų atstovai. Bandėme įeiti į Latviją ir Estiją, bet išsiplėsti nepavyko.“ 

Paskutinė R. Tarasevičiaus darbovietė iki pensijos buvo susijusi su ilgamečiu jo pomėgiu – tenisu (jis net buvo Lietuvos teniso federacijos pirmininkas). 1993 m. jis tapo šių „Karolinos“ teniso kortų generalinio direktoriaus pavaduotoju.

Tiesa, ilgai mėgautis ramia pensija neišėjo. Pažįstamų įkalbėtas, jis grįžo į aktyvią veiklą ir 2005–2009 m. vadovavo su nemažais sunkumais susidūrusiai statybos įmonei „Mobilta“. Ilgos įtemptos darbo valandos atsipirko – įmonę pavyko pastatyti ant kojų.

Nuotraukos – iš asmeninio pašnekovo albumo