Sapiegų rūmai – vienas svarbiausių Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų. Šio sudėtingo projekto mokslinis vadovas ir architektūros tyrimų bei rūmų restauravimo autorius doc. Evaldas Purlys pabrėžė, kad pagrindinis tikslas buvo išsaugoti rūmų autentiškumą, kartu pritaikant juos šiuolaikiniams poreikiams. Restauravimo darbai atskleidė rūmų barokinę prabangą, išlaikant jų istorinę dvasią ir kartu integruojant funkcionalias, lankytojams patogias erdves.

Sapiegų rūmai, sukurti 17 a. pabaigoje kaip reprezentacinė rezidencija, yra ne tik architektūros, bet ir Lietuvos istorijos simbolis, kuris atspindi didingą baroko epochą, ilgą bei sudėtingą paveldosaugos kelią, nes iki rekonstrukcijos stovėję rūmai jau turėjo painią statybos ir pertvarkymų istoriją, o 19 a. rūmai kardinaliai pakeitė paskirtį ir buvo beatodariškai pertvarkomi įvairioms besikeičiančioms reikmėms. Restauravimo metu buvo atidengtos autentiškos vidaus erdvės bei kai kurios meninės detalės, o 2022–2023 m. rūmai pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms, sukurta informacinė erdvė bei modernios lankytojų patogumui skirtos zonos.

Projekte ypatingas dėmesys taip pat skirtas ir naujų sprendimų integracijai. Arch. E.Purlys atkreipė dėmesį, kad restauravimo metu svarbiausia buvo išlaikyti „paveldo autentiškumą ir kartu sukurti darnų ryšį tarp praeities ir dabarties“.

Pasak menotyrininkės hab. dr. Rūtos Janonienės, Sapiegų rūmai – „karališko užmojo rezidencija“, kuri savo menine verte prilygsta svarbiausiems to meto Lietuvos ir Lenkijos valdovų rezidencijų pavyzdžiams. Tai puikus pavyzdys, kaip kompleksinis požiūris į paveldą gali ne tik išsaugoti jo autentiškumą, bet ir suteikti naują gyvenimą kultūros paveldo objektui.

Projekto pradžia ir motyvacija

Sapiegų rūmai buvo stipriai nugyventas pastatas, kurio išvaizda, tūriai ir išplanavimas buvo gerokai pakeisti. Martyno Mažvydo biblioteka, tikėdamasi įrengti knygų saugyklas šiame objekte, susidūrė su didelėmis medinių konstrukcijų būklės problemomis, o trūkstant lėšų net pagrindinio bibliotekos pastato rekonstrukcijai, šios idėjos atsisakyta. 1993 m. prasidėję architektūriniai tyrimai nebuvo užbaigti, polichromijos tyrimai vos tepradėti. Rūmai beveik nenaudojami stovėjo iki 2024-ųjų. 2007–2008 m. kompleksiniai tyrimai bei fasadų 2009 m. architektūriniai tyrimai tapo lemiami ateities sprendimams ir suponavo restauravimo kryptį.

2005 m. rūmus buvo bandoma privatizuoti, bet visuomenės pasipriešinimas išgelbėjo objektą – visuomenės aktyvumas parodė, kad Sapiegų rūmai yra svarbus kultūros paveldo objektas, kurio išsaugojimu rūpinamasi.

Realūs restauravimo darbai prasidėjo 2009 m. rūmus perėmus Kultūros paveldo departamentui: 2010 m. VĮ „Lietuvos paminklai“ parengtas rūmų pirmojo restauravimo darbų etapo projektas, o 2012–2013 m. atlikti ypač svarbūs rūmų barokinės architektūros atskleidimo darbai – restauruotos vidaus erdvės ir plano struktūra, atidengti bei restauruoti pagrindiniai vidaus ir išorės architektūriniai elementai, uždengtas stogas. Šie darbai leido geriau pamatyti buvusį, autentišką Sapiegų rūmų grožį ir istorinę vertę. Įdarbintas PST Vilniaus filiale „Genranga“ architektas restauratorius Evaldas Purlys dvejus metus vadovavo visiems rūmų architektūrinių elementų atidengimo ir jų mūrų restauravimo darbams.

Fasadų puošyba – vienas vertingiausių išlikusių rūmų architektūros komponentų – pasižymi subtiliais ir išraiškingais dekoratyviniais elementais: kai kurie langų apvadų elementai yra reljefiški, paprasti, bet be jų nebūtų įmanoma tikroviškai restauruoti prarastųjų vaizdo. 2013 m. VĮ „Lietuvos paminklai“ buvo paruoštas atskiras dviejų fasadų ir dalies patalpų tvarkybos projektas, tačiau nebuvo finansavimo – darbai nukelti iki 2023 m., kai kartu su UAB „Virmalda“ projektas buvo atnaujintas. Šiuo etapu buvo sutvirtintas ir restauruotas išlikęs architektūrinis ir skulptūrinis fasadų dekoras, restauruotas antablementas ir pietų fasado dekoras. Kai kurių neišlikusiųjų lipdybos elementų nežinant jos piešinio motyvų restauruoti buvo neįmanoma.

Doc. E.Purlys, projekto mokslinis vadovas, pabrėžė, kad „šiame objekte svarbiausia buvo išsaugoti autentišką paveldą, kartu leidžiant jam funkcionuoti šiuolaikinėje aplinkoje“. Tokiu būdu buvo sudarytos sąlygos Sapiegų rūmams išlikti ne tik istorijos liudininku, bet ir tapti gyvu kultūros centru, derančiu su šiuolaikinėmis visuomenės reikmėmis.

Tikslai ir sintezė – barokinės praeities ir šiuolaikinio meno centro dermė

Sapiegų rūmų kapitalinio remonto projektas, 2020 m. parengtas Projektavimo ir restauravimo institute, siekė ne tik išsaugoti 2012–2013 m. atskleistą šio barokinio pastato istorinę plano ir vidaus erdvių struktūrą, rūmų didingumą ir autentiškumą, bet ir pritaikyti rūmus šiuolaikinio meno centro funkcijoms, kartu kuriant modernias ir patogias erdves, kurios leistų organizuoti parodas, koncertus ir įvairius renginius, užbaigti interjerų tvarkybos darbus. Pasak doc. E.Purlio, „svarbiausia buvo išlaikyti barokinės architektūros dvasią, leidžiant rūmams gyventi nauju gyvenimu, prisitaikant prie šiuolaikinės kultūros dinamikos.“

Projekto sprendiniai apėmė sudėtingą vertikalių ir horizontalių ryšių tvarkymą, inžinerinių sistemų integraciją bei gaisrinės saugos užtikrinimą, nepažeidžiant saugomų vertingųjų savybių. Sapiegų rūmai po ilgų restauravimo ir pritaikymo darbų 2024 m. tapo Šiuolaikinio meno centro padaliniu. Ant pastato fasado virš įėjimo pritvirtintas užrašas „Iš griuvėsių pakilę didingi rūmai kare pavargusįjį ramioje taikoje saugos“ puikiai simbolizuoja rūmų atgimimą ir naują jų paskirtį.

Pirmame aukšte įrengtas vestibiulis, informacinis centras-rūbinė, sanitariniai mazgai, restoranas su virtuve, nuolatinės ir keičiamų ekspozicijų patalpos. Antrame aukšte įsikūrė nuolatinės ekspozicijos erdvės, restauruota istorinė Didžioji salė koncertams ir renginiams, o greta jos – kino salė. Trečiajame aukšte suplanuoti darbo kabinetai ir sanitariniai mazgai, o pastogėje – daugiafunkcė salė su grimerinėmis bei techninės patalpos. Vertingiausios rūsio patalpos skirtos pastoviai ekspozicijai, kitos – inžinerinėms reikmėms. Sutvarkyta aplinka su renginių zona, takais, aikštelėmis ir atnaujintais želdynais užbaigia visumą, sudarančią darnų ir funkcionalų kultūros objektą, kurio istorija ir dabartis susipina natūraliai.

Kūrybiniai iššūkiai ir autentiškumo bei šiuolaikiškumo dermė

Vienas sudėtingiausių projekto iššūkių buvo interjerų sprendimai – neturint galimybės restauruoti ar atkurti buvusio sienų ir lubų dekoro, reikėjo sukurti šiuolaikišką sienų „dekoro“ koncepciją, išlaikant pagarbią nuorodą į autentiškumą. Euroremontinis tinkavimas ar panašūs sprendimai buvo atmesti – svarbiausiu šiuolaikiško sienų „dekoro“ komponentu tapo autentiški mūrų ir tinko sluoksniai bei polichrominio ir skulptūrinio dekoro fragmentai, kurių dalis atspindi sapieginio ir ikisapieginio laikotarpių paveldą. Vakarinės rūmų dalies kambariuose pavyko išryškinti lipdybos ir reljefinių apvadų komponavimo sistemą, suteikiant interjerui gyvumo ir istorinės gilumos.

Grindų ir lubų sprendimuose planuota išlaikyti autentišką grindų lygį ir nuolydžius, tačiau techniniai reikalavimai, ypač dėl grindų šildymo ir saugos normatyvų, privertė pakelti grindis, kas, atitraukus grindis ir lubas nuo sienų, netgi labai padėjo atskirti naujosios architektūros elementus nuo istorinės rūmų architektūros. Naujos grindys, pagamintos iš modernių medžiagų, o betono danga buvo pasirinkta atsižvelgiant į užsakovo pageidavimus, taip sudarant darnų balansą tarp autentiškumo ir funkcionalumo.

Didelį iššūkį kelia ir laiptų įrengimas į pastogę (IV aukšte), kur anksčiau nebuvo nei salės, nei kambarių. Nauji laiptai suprojektuoti taip, kad nekeltų grėsmės restauruotoms istorinėms erdvėms, išlaikant 2012–2013 m. atskleistą barokinę rūmų struktūrą. Vieni laiptai įrengti apvaliame 19 a. viduryje prie rūmų pastatytame bokštelyje, antri – pietinėje II aukšto galerijoje, kur formuojant angą į III aukšto lygį atsivėrė netikėtas atradimas – renesansinio laikotarpio durų angokraščiai, liudijantys apie jau ikisapieginiame laikotarpyje buvusią galeriją. Šie elementai buvo išsaugoti ir eksponuojami, suteikdami projektui istorinės tapatybės tęstinumą.

Visa kūrybinė darbų eiga atspindi nuolatinį balansavimą tarp autentiškumo išsaugojimo ir šiuolaikinių funkcinių sprendimų poreikio, kuris leido rūmams tapti moderniu kultūros centru, nepametus svarbiausios savo istorinės vertės.

Istorinės erdvės ir šiuolaikiniai sprendimai

Vienas iš ryškiausių Sapiegų rūmų akcentų – Didžioji salė antrajame aukšte, kadaise skirta iškilmingiems priėmimams ir puotoms. Ši erdvė geriausiai liudija rūmų reprezentacinį pobūdį: išlikę istoriniai fragmentai ir daugiasluoksniai mūrai padėjo formuoti sprendimus, kaip subtiliai pritaikyti erdvę šiuolaikiniams poreikiams. Didžiosios salės dekoro interpretacijai buvo pasirinkta ekspozicinė „atviro sluoksnio“ koncepcija – kiek galima eksponuoti tai, kas išliko. Labai svarbu šioje salėje buvo bent iš dalies restauruoti svarbiausius salės interjero architektūros komponentus – antablementą ir jį laikiusius aukštus, liaunus piliastrus.

Panašiu principu spręsta ir daugiafunkcės salės pastogėje bei kino salės įranga – šiuolaikinė infrastruktūra integruota nepažeidžiant vertingųjų savybių. Tai išskirtinis atvejis, kai kultūros paveldas tampa gyva miesto ir šalies kultūrinio gyvenimo dalimi.

Tęstinė raida ir ateities galimybės

Nors Sapiegų rūmai po restauravimo jau atsivėrė visuomenei, jų atgaivinimo procesas dar nėra visiškai užbaigtas. Pasak prof. E.Purlio, tai gyvas, besivystantis paveldosaugos projektas. Dar laukia svarbių darbų: šiaurinio ir rytinio fasadų architektūrinio dekoro bei II aukšto šiaurinės galerijos langų angokraščių lipdybos restauravimas; būtina baigti konservuoti ir sutvarkyti šioje galerijoje esančią sieninę tapybą.

Vienas iš įdomiausių iššūkių – rytinėje sienoje esančios lango angos atidengimas. Užmūrytą angą šiuo metu dengia dvi pusės plytos storio sienelės, tarp kurių ant angokraščių slypi geriausiai rūmuose išsilaikiusi 17 a. pab. lipdyba. Atidengimas būtų technologiškai nesudėtingas, tačiau jį stabdo tai, kad ant vidinės sienos pusės yra išlikęs 18 a. viduriui būdingas polichrominis dekoras – todėl reikia ieškoti sprendimų, kaip išsaugoti ir eksponuoti abi šias vertybes.

Be rūmų vidaus ir fasadų tvarkybos darbų, ateities planuose numatytas ir 19 a. II pusėje statyto ūkinio pastato, esančio rūmų kieme, restauravimas bei jo pritaikymas Šiuolaikinio meno centro veikloms. Tai leis dar labiau išplėsti Sapiegų rūmų kaip daugiafunkcės kultūrinės erdvės galimybes, išlaikant jų istorinį charakterį, bet kartu reaguojant į šiuolaikinius poreikius.

Šie planai rodo, kad rūmai išlieka gyvu objektu – ne tik restauruotu paveldu, bet ir erdve, kurioje palikta vietos tolesnei interpretacijai, augimui ir dialogui tarp istorijos ir dabarties.

Projektus parengė ir įgyvendino architektai: Evaldas Purlys (mokslinis vadovas), Gražina Kirdeikienė, Saulutė Domanskienė, Nijolė Kazakevičiūtė, Audronė Lainauskaitė, Marija Nemunienė (Projektavimo ir restauravimo institutas). Asta Meškauskienė, Giedrė Filipavičienė, Daina Vanagaitė-Garbanovienė, Elena Kazlauskaitė (VĮ „Lietuvos paminklai“, UAB „Virmalda“). Informacinės erdvės ir rūbinės projektą įgyvendino architektai iš „Processoffice“ studijos: Vytautas Biekša, Rokas Kilčiauskas, Dovilė Van Haeperen, Martynas Brimas, Dorotėja Žiugždaitė. 

Projektavimo ir restauravimo instituto / Evaldo Purlio, Audriaus Solomino, Norbert Tukaj nuotr.