Saulius Bekampis neslepia, kad nuo pat darbinės inžinieriaus – konstruktoriaus karjeros pradžios jautė nepasitenkinimą dėl to, kad inžinieriaus darbas, prisiimta atsakomybė, įveiktas sunkus mokslas deramai neįvertinami. Inžinieriai, techninių specialybių atstovai, kaip ir darbas statybos sektoriuje, buvo laikomi neprestižiniais. Vyravo stereotipinė nuostata: jeigu jaunuolis niekam netinka, eina į statybas . Panašu, kad toks inžinieriaus darbo nuvertinimas lėmė, jog dabar Lietuvoje trūksta vadinamųjų tiksliukų – inžinierių, konstruktorių, techninių specialybių darbuotojų.

Kaip sukurti galingą inžinierių organizaciją

„Mes, inžinieriai, susibūrę į LSIS, norime pakeisti šį požiūrį. Inžinieriaus vardas turi būti tariamas su tokia pat derama pagarba, kaip ir, pavyzdžiui, mokslų daktaras. Stengsiuosi, kad su tokia pat nuostata prieš žmogaus vardą ir pavardę būtų rašoma pagarbi santrumpa inž.“, – apie savo siekius pasakoja LSIS prezidentas S. Bekampis. 

LSIS susirinkimas, kurio metu S. Bekampis buvo išrinktas Sąjungos vadovu. LSIS nuotr. 

Tai buvo pats stipriausias stimulas, vertęs labai užimtą žmogų tapti LSIS prezidentu. S. Bekampis yra statybų įmonės „Raseinių statyba“ ir orientuotos į skaitmeninį statybos valdymą įmonės „Baltic digital building developer“ vadovas bei dviejų įmonių valdybos pirmininkas. Visuomeninės pareigos įtemptoje dienotvarkėje reiškia mažiau laiko šeimai, mažiau laiko sau. Tačiau Statybunaujienos.lt pašnekovas sako gerai suvokiantis, kad siekiant pakeisti situaciją, daryti įtaką sektoriui, svarbu būti bendruomenėje. Šiuo metu LSIS jungia apie 600 narių, tačiau Lietuvoje statybos inžinierių yra kur kas daugiau, tad ir naujojo prezidento bei komandos siekis – kuo daugiau inžinierių visoje šalyje įtraukti į veiklą, ieškoti būdų, kad LSIS taptų matoma, girdima, įtakinga, formuojanti nuomonę.

„Roko maršo“ per Lietuvą organizatorių prašomas S. Bekampis sukonstravo paprastai montuojamą mobilią sceną, kurią galima būtų lengvai surinkti ir išardyti. Tai buvo pastolių sistemų priešaušris. Stasio Paškevičiaus nuotr. 

„Man svarbi bendruomenė, kurią sieja panašus darbas, lūkesčiais, įžvalgos, kompetencijos. Ir tik veikdami sykiu mes galime pasiekti išsikeltus tikslus“, – tvirtina S. Bekampis.

LSIS prezidentas sąjungą mato kaip organizaciją, kurioje patirties sukaupę inžinieriai dalintųsi ja su jaunąja karta, o jaunoji karta dalintųsi naujausiomis žiniomis su vyresniaisiais kolegomis, taip kurdami sinergiją, kuri keltų profesijos prestižą, inžinierių profesionalumą. Ir projektuojančių, ir dirbančių statybų aikštelėse, vykdančių techninę priežiūrą, atliekančių ekspertizes. Šioje bendrijoje svarbūs ir mokslininkai, dirbantys statybos sektoriui – kurdami naujus produktus, medžiagas, technologijas. Tai, S. Bekampio įsitikinimu, turėtų kurti galingą ir įtakingą organizaciją. 

Kodėl inžinieriui reikia dviejų kompiuterių

S. Bekampis sako, kad inžinieriumi gimti nebūtina – inžinerijos galima išmokti. Tačiau svarbu mėgti skaičius. Ir būti smalsiam, nes inžinerija yra plačiai aprėpiantis mokslas, o smalsumas jį paverčia įdomiais atradimais. Pragmatiškai mąstantiems žmonėms verta atsiminti, kad inžinierių reikėjo ir statant piramides, ir konstruojant kosminius laivus. 

„Kai rinkausi būti inžinieriumi, man ir pačiam buvo svarbu suvokti, kad inžinieriaus visada reikės, – dalijasi mintimis S. Bekampis. – Ir neįsivaizduoju kitos srities, kuri tiek daug apimtų: tai ne vien pastatas, bet ir inžinerinės sistemos, išmanieji sprendimai, IT technologijos. Visa sudėtinga, visko tiek daug inžinerijoje, viskas taip įdomu. Tad vieno kompiuterio neužtenka – vieno reikia ant stalo, o kito – galvoje.“

Kodėl inžinerija turi būti morali

LSIS prezidento pastebėjimu, realybė inžinieriui yra jeigu ne žiauri, tai neteisinga. Įprastas reikalas, kai užsakovas nori pastato tik funkcijai atlikti, o kontekstas – kaip ten jausis žmogus, kaip pastatas su savo inžineriniais sprendimais įsikomponuos į aplinką su visomis savo sudedamosiomis dalimis – nerūpi. Retos išimtys tik patvirtina rinkos status quo. 

„Pristatant pastatus visuomenei, architektai pagaliau pradėti minėti, tačiau tik ne inžinieriai – konstruktoriai. Grožis yra santykinė sąvoka, dėl jo galima atkakliai ginčytis. O inžinerija yra sritis, kur ginčas sprendžiamas faktais, skaičiais, formulėmis, kurie patvirtina pastato saugumą, tvarumą, ilgaamžiškumą – visa tai yra inžinieriaus nuopelnas“, – pastebi S. Bekampis.

Inžinieriui, LSIS vadovo žodžiais, moralinė atsakomybė yra privaloma. Pastate gyvens arba dirbs žmonės, šimtai, tūkstančiai žmonių. Todėl inžinierius yra atsakingas, kad pastatas būtų saugus, kad žmogus sveikas ateitų ir sveikas išeitų.

Pastatas turi būti saugus tiek kaip statinys, kaip laikančioji konstrukcija, tiek kaip inžinerinis įrenginys, kur užtikrinamas komfortas žmonėms. Inžinerija, kaip pastebi S. Bekampis, privalo būti morali.

„Neturi teisės daryti blogai. Jei ko nežinai, negali, turi pripažinti faktą ir ieškoti pagalbos“, – tvirtai laikosi nuostatos LSIS vadovas.

Inžinieriaus atsakomybė ir moralumas įgyja dar didesnį svorį klimato kaitos kontekste. Paprastai minima, kad apie 40 proc. taršos yra susiję su pastatais, taigi su statyba, statybinėmis medžiagomis ir su eksploatavimu. Nuo inžinerinių sprendinių priklauso, kiek daug bus sunaudojama energijos ir kiek bus teršiama gamta – gaminant, statant, eksploatuojant, utilizuojant.

Pačios didžiausios laikmečio aktualijos rodo, kad inžinieriaus pozicija yra labai reikšminga. 

Inžinerija – kaip nuotykis

Statybos inžinierius S. Bekampis pieštuką švarko kišenėlėje laiko ir kaip inžinieriaus simbolį, ir kaip kasdienę praktinę priemonę. 1996 m., praėjus 13-ai metų nuo karjeros pradžios, jo, kaip „inžinieriaus su pieštuku“, laikas baigėsi – S. Bekampis pradėjo dirbti vadovu. Tačiau net ir tapęs vadovu jis neįstengia į antrą planą nustumti inžinieriaus. Ir pats pastebi, ir pro kitų akis neprasprūsta, kad dažnai projektus nagrinėja ne kaip įmonės vadovas, valdybos pirmininkas, o kaip „inžinierius su pieštuku“. 

1983 m. darbinę karjerą pradėjęs Vilniaus metalo konstrukcijų gamykloje inžinieriumi- konstruktoriumi, netrukus tapo Konstruktorių biuro viršininku ir vyriausiuoju konstruktoriumi. S. Bekampis dirbo vykdant didžiausius to meto (1983–1990 m.) projektus – Jonavos azoto gamyklos („Achema“), Kėdainių chemijos gamyklos („Lifosa“), Mažeikių naftos. Tai buvo konstrukcijos, tarnaujančios dešimtmečius. S. Bekampiui teko projektuoti ir tuomet naujas mobilias konstrukcijas.

S. Bekampis sukonstravo mobilią sceną legenda tapusiam „Roko maršui“. Stasio Paškevičiaus nuotr. 

„Apie 1988-uosius mane susirado „Roko maršo“ per Lietuvą organizatoriai – paprašė sukonstruoti paprastai montuojamą mobilią sceną, kurią galima būtų lengvai surinkti ir išardyti. Tai buvo pastolių sistemų priešaušris, – pasakoja apie netikėtas patirtis S. Bekampis. – Taip tapau pirmosios scenos konstruktoriumi. Ir tai buvo didelė konstrukcija: su dideliu tarpatramiu, su laikančiaisiais elementais dekoracijoms, apšvietimo bei garso sistemoms. Ji buvo sukonstruota, naudota ir, kiek žinau, vėliau parduota į Ukrainą.“

Tai buvo istorinė scena, menanti „Roko maršo“ laikus. 1990 m. S. Bekampis pradėjo dirbti UAB „Scenos techninis servisas“ vyriausiuoju konstruktoriumi. Scenos, pakylos, laikini parodų paviljonai ir kt. statiniai tapo jo kasdienybe. Tačiau ir toje kasdienybėje būta įdomybių. 1992 m. Raudonojoje aikštėje Maskvoje buvo montuojama didžiulė 5 aukštų scena koncertui. Leidimą montuoti sceną Raudonojoje aikštėje pasirašė Borisas Jelcinas. Iš Lietuvos į Maskvą su metalo konstrukcijomis važiavo apie 15 vilkikų.

1992 m. Raudonojoje aikštėje Maskvoje buvo montuojama didžiulė 5 aukštų scena koncertui. Stasio Paškevičiaus nuotr. 

„Mes sukūrėme modulinių pleištinių pastolių scenoms konstruoti sistemą, kuri buvo montuojama nelygu Lego kaladėlės, – prisimena S. Bekampis. – Scena turėjo būti ne šiaip kokia, o atlaikyti nemažą svorį – ant jos važinėjo net motociklai. Kiek pamenu, taip į sceną buvo atvežta ir Ala Pugačiova. O penkiuose scenos aukštuose šoko šokėjos. Viso koncerto metu buvau stresinės būsenos, – kad tik kas nesugriūtų, nes buvau girdėjęs, kad rezonansas net tiltus sugriauna.“

S. Bekampio konstrukcijos įregistruotos kaip Lietuvos rekordai

S. Bekampio, kaip inžinieriaus- konstruktoriaus, kūrinys pateko ir į Lietuvos rekordų knygą. Popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje metu 1993 m. Vilniaus Vingio parke buvo sukonstruotas altorius ir kryžius. Jie pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip didžiausias kryžius ir altorius, kuriems montuoti buvo panaudotos dešimtys tonų metalo konstrukcijų. Kaip portalui Statybunaujienos.lt patvirtino agentūros „Factum“ direktorius Vytautas Navaitis, abu statiniai, kurių architektas buvo Vytautas Nasvytis, konstruktorius Saulius Bekampis, įregistruoti kaip Lietuvos rekordai. 

Popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje metu 1993 m. Vilniaus Vingio parke buvo sukonstruotas altorius ir kryžius, kurie pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip didžiausias kryžius ir altorius. Stasio Paškevičiaus nuotr.  

Buvo pastatytas rekordinis altorius, kurio plotis – 56,1 m; aukštis – 27,8 m; gylis – 25 m; grindų altitudė – 5,5 m; popiežiaus sosto grindų altitudė –7,8 m. Grindų plotas siekė 201,9 kv. m, svoris – 20,7 tonos. S. Bekampis sukonstravo ir didžiausią kabantį kryžių Lietuvoje: aukštis – 13,8 m; plotis – 6,97 m; tūris – 7,8 kub. metro.

LSIS prezidentas S. Bekampis yra statybos inžinierius, konstruktorius ir verslo vadovas. Žmogus, patyręs inžineriją kaip nuotykį, kaip rekordus ir iššūkius, žino, kad inžinieriaus profesija pirmiausia yra profesionalumas ir kompetencijas. Ir ambicijos, kurios neleidžia būti nuošalėje, kurios verčia daryti visa, kad Lietuvoje inžinieriaus vardas būtų tariamas su pagarba. Ambicijos, gimusios iš pagarbos inžinieriaus profesijai ir jo svarbai, LSIS prezidentui ir komandai yra stimulas veikti.