Šiemet 70-metį skaičiuojančios bendrovės „Senovė“ biuras Vilniuje, šalia stoties – tuštutėlis. Tamsiame koridoriuje sutikta moteris parodo direktoriaus kabinetą. Sekretorės darbo vieta šalia vadovo kabineto – irgi tuščia. Direktorius pasitinka pats ir pasiūlęs kavos, eina prie aparato jos atnešti.

„Tai štai ką reiškia įmonės restruktūrizacija – kavą direktoriui tenka gamintis pačiam”, – juokauju. Šyptelėjęs A.Kolka sako, kad bendrovė šiame biure apskritai gyvena paskutinius mėnesius – pastatas parduotas ir įmonė keliasi į naują nuomojamą biurą.

„Seniai reikėjo tą padaryti – neūkiška buvo tokioje Vilniaus vietoje turėti įmonės gamybinę bazę. Dabar čia bus statomi nauji namai“, – paaiškina A. Kolka.

Darbą susirado eidamas pro šalį

Jam pačiam ši vieta – savotiškai brangi. Čia 1992 metais prasidėjo jo darbinė karjera, kai eidamas pro šalį pastebėjo statybų bendrovės iškabą ir nusprendė užsukti pasiteirauti darbo. Buvo ką tik magistratūros mokslus Vilniaus Gedimino technikos universitete baigęs miestų statybos specialistas. Užsuko ir pasiliko ilgam – jau skaičiuoja 23 darbo įmonėje metus. Dirbti pradėjo darbų vykdytoju, o vėliau tapo direktoriumi ir vienu iš 19 įmonės savininkų.

Prisimindamas mokslus universitete A. Kolka ir šiandien džiaugiasi pasirinkta miestų statybos specialybe, kuri suteikė platų akiratį ir žinias, pradedant teritorijų planavimu ir baigiant pastatų inžinerija.

„Mes mokėmės ir tiltus projektuoti, ir pastato santechninę įrangą montuoti, ir miesto transportą planuoti. Mano darbe, kuriame teko susidurti su įvairiausio pobūdžio projektais, tai labai pravertė ir atvėrė daug horizontų“, – įgyta profesija didžiuojasi A. Kolka.

Pasak jo, statybininko profesija yra dėkinga tuo, kad darbas suveda su daugybe įvairiausių žmonių, leidžia pažinti daugelį naujovių, nes dažnai naujoms technologijoms pirmiausia reikia naujo pastato. Nors statant tenka ir griauti, bet tai yra daroma dėl ateities, tam, kad pastatytum kažką naujo. Todėl šios profesijos filosofija yra kūryba.

Statybą jis pažino, kaip pats sako, nuo apačios. Šalia rutininių darbų buvo ir itin šventinių momentų. Vienas tokių – popiežiaus Jono Pauliaus II vizitas Lietuvoje 1993 metais. „Senovės“ vyrams buvo patikėta nudažyti Aušros vartų kompleksą, kuriame turėjo lankytis popiežius. Darbus pavyko padaryti laiku ir gerai, todėl kartu su kitais svečiais buvo pakviesti ir į Vingio parke vykusį susitikimą su popiežiumi. Jaunam, ką tik darbinę karjerą pradėjusiam žmogui, tai paliko neišdildomą įspūdį

Toks pasitikėjimas „Senovės“ įmone nebuvo atsitiktinis – joje darbavosi aukščiausio lygio specialistai: restauratoriai, tinkuotojai, fasadų dažytojai, parketo meistrai, skardininkai ir kitų sričių profesionalai. Įmonė savo įstoriją skaičiuoja nuo 1945 metų, kai buvo įkurta Vilniaus statybos remonto kontora. 1966 metais ji tapo ketvirtąja statybos remonto valdyba, o 1989 metais bendrovei buvo suteiktas „Senovės“ vardas, kurį padiktavo įmonės specializacija restauruoti ir remontuoti istorinius bei paveldo objektus.

Išskirtinumą rinkoje įmonė įgijo ne vienerius metus kartu su lenkų restauratoriais dirbdama Vilniaus senamiestyje.

„Senovės“ objektų sąrašas iš tiesų įspūdingas – Vilniaus Žemutinė pilis, Prezidentūros pastatų ansamblis, Vilniaus universiteto centriniai rūmai, Užutrakio dvaras, Pažaislio vienuolynas, Palangos dvaro muziejus, Premjero rezidencija Turniškėse, Užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos banko, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, tartautinių santykių instituto, Švedijos, Prancūzijos, Danijos, Olandijos, JAV ambasadų pastatai, Lietuvos ambasada Paryžiuje, Stokholme, Mažasis teatras, viešbutis „Europa“, pamogų centras „Pramogų bankas“, kino teatras „Forum cinema Vingis“.

Buvo laiką aplenkę pionieriai

Tačiau ne mažiau garsiai „Senovės“ vardas skambėjo ir skandalų kontekste. Su rimtais sunkumais – įtarimais aplinkos tarša, nesąžininga veikla bendrovė susidūrė pirmoji Baltijos šalyse 2006 metais Vilniuje, Lazdynuose, pastačiusi modernią medicininių atliekų deginimo įmonę. Joje buvo deginamos gydymo įstaigose susikaupiančios įvairios medicininės atliekos.

„Susidūrėme su didžiuliu pasipriešinimu, kurį iniciavo suinteresuoti žmonės. Bėdos prasidėjo tuomet, kai mūsų partneris – bendrovė „Dormeka“ – ėmė gvieštis pusės įmonės akcijų, nors investuojant jų dalis sudarė vos 5 proc. Prasidėjus interesų konfliktui, kovojama buvo visomis priemonėmis – ir samdant politikus, ir žiniasklaidą“, – dabar jau ramiai apie daugybę aistrų sukėlusius įvykius kalba vadovas.

Anot jo, situaciją blogino ir tai, kad bendrovė, nusprendusi civilizuotai tvarkyti pavojingas medicinines atliekas, aplenkė laiką – visuomenė tam dar nebuvo pasiruošusi, o be to, kaip dažniausiai būna, intuityviai priešinosi naujovėms. Sukurstyta Lazdynų bendruomenė institucijas užvertė skundais apie masinį vilniečių nuodijimą, buvo stabdoma įmonės veikla, atimtas leidimas, ginčai persikėlė į teismus.

„Iš tiesų sprendėme socialinę problemą, siekdami, kad atliekos nebūtų gabenamos į sąvartynus, deginamos tam nepritaikytose katilinėse. Žinoma, galvojome ir apie verslą: viena vertus, siekėme paskirstyti veiklos riziką, o antra, buvome pirmieji ir tuo metu vieninteliai, įsisavinę šias technologijas Lietuvoje, todėl sėkmė mums būtų atvėrusi didžiulę rinką“, – pasakoja A. Kolka.

Vos penkerius metus dirbusi įmonė jau seniai neveikia ir tarsi paminklas stovi Lazdynų pakraštyje. A. Kolka sako, kad tokią baigtį nulėmė labai pragmatiškos priežastys – gaunamos pajamos nepadengdavo savikainos, nes deginimui buvo naudojama daug brangių dujų. Be to, tuo metu, 2008 metais, Šiaulių rajone buvo inicijuotas naujos pavojingų atliekų deginimo įmonės statybos projektas, kuriame „Senovė“ ketino dayvauti kartu su Italijos bendrove „Hafner Srl“.

„Kai pradėjome dalyvauti „Toksikos“ projekte, supratome, kad galimybių konkuruoti su naujausiomis technologijomis, kurios atsiras „Toksikoje“, nėra,“ – kodėl net ir laimėję teismuose prieš savo buvusius partnerius – bendrovę „Dormeka“, uždarėme įmonę Lazdynuose“, – aiškina A. Kolka.

Tačiau, kaip žinia, be skandalų neapsėjo ir „Toksikos“ statyba. Buvo teigiama, kad pastatytas per didelio galingumo įrenginys, dayvaujant konkurse pažeistas Viešųjų pirkimų įstatymas.

Bet „Senovės“ vadovas tikina, kad įmonė tiesiog pastatyta su galimybe didinti pajėgumus, o Lietuva dabar turi vieną iš moderniausių įrenginių, saugiai deginantį net tokias pavojingas atliekas kaip įvairūs tepalai, rūgštys, cheminės medžiagos.

„Kiek riksmo buvo, kad gamykla bloga, o dabar, pasirodo, veikia puikiai. Nežinau, kodėl Lietuvoje manoma, kad visi verslininkai – vagys, žiūrintys tik savo naudos trumparegiai ir godūs žmonės. Nors esame krikščionys, tačiau kasdieniame gyvenime šia filosofija, raginančia mylėti savo artimą, nesivadovaujame. Atvirkščiai, juodiname vieni kitus, tampome po teismus. Todėl turime tokią slogią visuomenę ir atmosferą“, – nusivylimo Lietuvoje tvyrančiomis nuotaikomis neslepia A. Kolka.

Auksinis Prezidentūros tualetas

Skandalingų istorijų „Senovė“ turi ir daugiau. Vien ko verta istorija apie „auksinį“ tualetą, kuris buvo įrengtas Prezidentūroje 2006 metais, laukiant Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II apsilankymo.

Tiesa, šioje istorijoje „Senovė“ nebuvo pagrindinė veikėja – tik įrenginėjo paauksuotą „Versace“ santechninę įrangą, dėl kurios sprendimas buvo priimtas pačiu aukščiausiu lygiu.

„Labai gerbiu Prezidentą Valdą Adamkų, bet nesuprantu, kodėl jis neapgynė savo kanclerio ir administracijos, kuri dėl kilusio ažiotažo prisiėmė atsakomybę. Jei tai būtų pasakyta visuomenei ir paaiškinta, kad buvo tiesiog suklysta iš katalogo pasirenkant santechniką, būtų buvę kur kas garbingiau ir teisingiau“, – atvirai kalba A. Kolka.

Dabar į visus įmonę ir jį patį lydėjusius skandalus jis žvelgia su šypsena ir juokauja, kad turi išskirtinę savybę būti įvykių sukūryje: priimti į Lietuvą atvykstančius popiežių, karalienę.

Kalbėdamas rimtai sako, kad visuomet įmonė siekė būti flagmanu, ieškojo naujovių ir nebijojo jų imtis. Todėl atsidurdavo naujų ir svarbių įvykių sukūryje, kurie dažnai būdavo vertinami nevienareikšmiškai.

A. Kolka atmeta ir viešumoje skambėjusius kaltinimus dėl įtakingų užtarėjų, kurie „Senovei“ nuolat parūpindavo pelningų valstybinių užsakymų, padėdavo laimėti konkursus. Anot jo, laimėti konkursą – didelis menas, nes pirmiausiai reikia teisingai suskaičiuoti sąmatas. Be to, daugeliu atveju laimėti padėdavo įmonės turimi specialistai, kokių konkurentai neturėjo: restauratoriai, atestuoti, ilgametę patirtį turintys darbų vadovai.

„Viskas, ko pasiekėme, padarėme savo darbu, išmanymu ir sugebėjimais. Visuomet su užsakovais bendraujame atvirai, esame šalia, įsiklausome. Mūsų kolektyvas buvo kaip šeima su gera aura ir tai traukė žmones“, – „Senovės“ sėkmės priežastis vardija vadovas.

Įmonė viena pirmųjų ėmė dirbti ir užsienyje. 1995 metai, kai Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungoje, „Senovė“ jau dirbo Europoje: restauravo Lietuvos ambasados pastatus Paryžiuje, Stokholme. Atkūrė juose unikalius lipdinius, restauravo parketą.

Dar vienas A. Kolkai širdį glostantis objektas – Lietuvos banko muziejus, kurį įrenginėjant bendrovės meistrai įdėjo labai daug kūrybos ir išradingumo. Pagal išlikusį pavyzdį, kurį pirmiausia restauravo, jie pagamino ir monetų kalimo presus.

Ne mažiau unikalus buvo ir vienas paskutiniųjų didelių objektų – restauruotas Stakliškių midaus salyklo bokštas su jame įrengta ekspozicija.

„Labai smagu, kad dauguma mūsų objektų yra skirti visuomenei ir yra jai atviri. Tai įprasmina mūsų darbą. Prisiliesdams prie tų vertybių ir pats žmogus darosi geresnis ir kultūringesnis“, – apie mėgiamą darbą kalba bendrovės vadovas. (Užutrakio dvaras. Bendrovės nuotrauka) 

Laivas užplaukė ant seklumos

Tačiau jau trejus metus vyksta įmonės restruktūrizacija. Kas nutiko bendrovei, kuri sugebėjo išgyventi net ir krizę?

„Taip, per krizę mums sekėsi – buvome laiku ir vietoje. Tačiau vėliau viskas supuolė vienu metu: buvome juodinami buvusių partnerių, dėl skandalų ėmė strigti pinigai už darbus statant „Toksiką“, bankrutavo užsakovas, kuriam statėme daugiabutį. Bendrai skaičiuojant, netekome apie 17 mln. litų (apie 5 mln. Eur) ir tai smogė įmonei – mūsų laivas sėdo ant seklumos“, – pasakoja A. Kolka.

Dabar įmonė kapstosi iš tos seklumos, tačiau pasekmės skaudžios: pustrečio šimto darbuotojų turėjusi įmonė šiandien susitraukusi iki 15. Blogiausia, kad kartu su žmonėmis prarasta viena didžiausių „Senovės“ vertybių – kvalifikacija, dėl neįvykdytų įsipareigojimų – ir geras vardas.

„Išlaikyti restauratorius, kitus aukšto lygio specialistus nebuvo paprasta, nes iš rajonų atvažiavę „auksarankiai“ Senamiestyje ėmė dirbti už pusę kainos. Mes nesugebėjome konkuruoti su tais „meistrais“, kurie net neįsivaizduoja, ką reiškia „ištraukti trauką“ (specialus būdas metant tinko skiedinį formuoti lipdinius, karnyzus ir kitas apdailos detales – aut. past.)“, – aiškina A. Kolka.

Anot jo, labai sudėtinga išgyventi laukinėje konkurencijoje, kai dėl kainų dempingavimo negali žmonėms užtikrinti nuolatinio darbo ir sudaryti sąlygų profesionalumui tobulinti. Tam tikrų sričių specialistus – skardininkus, parketo meistrų branduolį pavyko išsaugoti, tačiau profesionalių restauratorių, kurių poreikis yra epizodinis, įmonėje neliko. 

Dabar didžiausios pastangos dedamos atgauti skolas, jas sugrąžinti kreditoriams. Siekiama pabaigti teisinius ginčus, nes ten yra įstrigę pinigai. Tačiau tie procesai atima labai daug energijos ir laiko.

„Po truputį skolas atgauname. Jei sugebėsime užkurti variklį visu galingumu – valio, jei pritrūks gero postūmio, bent jau turėsime lygų pagrindą naujai pradžiai. Visas gyvenimas juk juda sinusoide, todėl vėl pereisime į naują dimensiją ir žiūrėsime, ką vėl gražaus galime padaryti“, – nepraranda optimizmo „Senovės“ vadovas. 

Kadangi restruktūrizuojama bendrovė negali dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose, lieka siūlyti paslaugas. Įmonės darbuotojai Senamiestyje remontuoja stogus, restauruoja parketą ir dirba kitus smulkius darbus.

Paklaustas, kas per visas negandas padėjo išlikti ir nepalūžti, A. Kolka tikina, kad jam padėjo išlikti žinojimas, kad yra teisus, ir siekis apginti savo tiesą.

„Žinau, kad nieko neapvogiau, neapgavau, niekam nepakenkiau. Kiekvieną žmogų priimu kaip artimą savo ir niekada negalvoju, kad jis siekia pakenkti. Visuomet malonu susirungti konkurencinėje kovoje, kuri yra garbinga, ir išsiaiškinti, kuris yra stipresnis. Bet negarbingų kovų, kurių nesitikėjau, bet sulaukiau, nežaidžiu, iš jų tiesiog pasitraukiu“, – sako „Senovės“ vadovas.