Griauti nemėgsta

Patyrę vyresnio amžiaus kranų mašinistai paklausos nepraranda. Pernai Juozas Želvys vos neišvyko padirbėti į Vokietiją. Sulaikė tik žmona: ir amžius ne tas esą, ir kalbos nemokąs, ir maisto neįpratęs pats pasigaminti.

Didžiąją gyvenimo dalį J. Želvys statė gyvenamuosius ir gamybinius pastatus. Teko statyti ir naftos perdirbimo gamyklą Mažeikių rajone. Sovietmečio laikų Mažeikių rajono fermos jam pažįstamos itin gerai – dirbęs daugumos jų statybose. Kai kurios jų buvo privatizuotos ir tebeveikia, dalis sugriuvusios ar sugriautos.

Fermas ir gamyklas stačiusiam, gerą nuotaiką retai prarandančiam J. Želviui labiausiai skauda širdį, kai mato ardomus namus. Dar blogiau, kai pagal užsakymą tenka griauti dar tvirtus pastatus pačiam.

„Griovėme keturių aukštų gražų, plytinį namą. Man, pašaliniui, buvo gaila. Pagalvojus – negerai. Kažkas ten juk dirbo“, – sakė jis liepos pirmosiomis dienomis grįžęs iš Latvijos. Vis dėlto nepatinka jam ir centrinėje Mažeikių gatvėje apleistas, apžėlęs buvusios parduotuvės pastatas.

Šiuo metu Juozas kartu su žmona ir sūnumi gyvena puikiai įrengtame name, gražiai sutvarkytas kiemas traukia akį. Patyrė ir blogesnių laikų. Vaikystę J. Želvys prisimena su grauduliu – buvęs beprotiškai sunkus metas. Tėvą paėmus į karinę tarnybą, motina liko su trimis vaikais. Negana to, juos iš namų išvarė motinos pamotė – teko glaustis pas svetimus.

Juozas – jauniausias vaikas. Septynias klases Juozas baigė Skuodo rajone, Gėsaluose. Dirbąs nuo keturiolikos metų. Iki šiandien jam teikia džiaugsmo įvairiausi statybos ir medžio darbai.

Kraną vairuoti išmoko kariuomenėje

Būdamas paauglys pradėjo dirbti kolūkyje – kito kelio nebuvę. Pilnametį karinis komisariatas išsiuntė į vairuotojų kursus. Padirbęs vairuotoju, buvo paimtas į karinę tarnybą. Armijoje jam sekęsi gerai. Buvo reikalingas žmogus – pūtė triūbą. Dar prieš armiją daug vestuvių buvo nugrojęs, ne vienerias laidotuves. Pulke papuolė į tokių pat savamokslių orkestrą.

Karinės tarnybos metu jis įsigijo automobilinio krano mašinisto kvalifikaciją. „Mokiausi pusę metų pas labai gerą instruktorių. Jis mane išdresiravo kaip reikiant. Labai puikus žmogus“, – geru žodžiu rusą specialybės mokytoją iki šiol mini J. Želvys. Pirmasis mažeikiškio kranas – trijų tonų keliamosios galios „Zil 164“.

Pirmasis jo darbas buvęs pakrauti torpedas į povandeninius laivus. Paskui papuolė į darbo dalinį. Su šiuo daliniu Estijoje, prie Suomijos įlankos, netoli Talino jis dalyvavo pirmosiose tikrose savo gyvenime statybose – statė atominių povandeninių laivų reaktorių pakrovimo bazę.

Statybose dirbo kelios dešimtys tūkstančių kruopščiai patikrintų žmonių. Teritorija buvo itin griežtai kontroliuojama. Ten jam užtekę darbo visą tarnybos laiką – pradedant 1963-aisiais, baigiant 1965-aisiais. Dargi buvo prašomas pasilikti, nes krano mašinistų labai trūko. Kadangi darbininkai uždirbdavę gerai, ne vienas norėjęs į šią zoną papulti, tačiau ne visus leisdavo.

„Pusę atlyginimo dėdavau į taupomąją kasą, kitą pusę siųsdavau broliui ir seseriai, kurie mokėsi. Sunku patikėti, kad, būdamas kareivis, galėjau taip. Parėjęs iš kariuomenės nusipirkau naują motociklą – tai buvo tikra prabanga tais laikais“, – juokėsi J. Želvys.

Fermas statė laisvadieniais

Grįžęs iš armijos jis vežiojęs kolūkio pirmininką, vairavo kombainą, dargi išsiveržė į pirmaujančių kombainininkų gretas. Netrukus susituokė – paėmė į žmonas aukštaitę.

Vėliau dirbo Latvijos miškuose ties Priekule – automobiliniu kranu kraudavo medieną. Tai buvo metai, kai pajūryje siautėjęs uraganas išguldė didžiausius miškų plotus. Medžius kirto iš Krymo atvykę ukrainiečiai, tad mediena buvo kraunama į vagonus.

„Užsidirbau pinigo – galėjau dvi trobas pastatyti, o dar medienos. Vieną mėnesį esu gavęs tūkstantį šimtą rublių į rankas. Kolūkyje tais laikais tekdavo dirbti už 100 rublių per mėnesį“, – prisiminė krano mašinistas.

Galbūt dėl to jis taip lengvai pasidavė jaunos žmonos raginimams kurtis mieste. Mažeikiuose jam davė sklypą kuriamos Pievų gatvės molynuose. Iškeitęs kaimą į miestą net su kolūkio pirmininku buvo susipykęs. Vėliau susitaikė. Kadangi trūko krano mašinistų, laisvadieniais važiuodavęs po kaimus. Statė vieną fermą po kitos Mažeikių ir Skuodo rajono kolūkiuose. Vairuodavęs „Zil“ markės kraną su paprasta strėle – tuo metu apie teleskopinę buvo galima tik pasvajoti.

Statybinės medžiagos – iš Latvijos

Sutaupyti pinigai J. Želviui padėję lengvai, vos per vienerius metus pasistatyti namą. Didžiosios statybos vykę 1967-aisiais. Kartu su kylančiais namais gražėjo ir gatvė – ją susitvarkė čia besikuriantys vairuotojai.

Sunkiausia buvę gauti statybinių medžiagų. Mažeikiuose buvo statoma labai daug – pramonė nespėdavusi tiek prigaminti. Ne visada padėdavusios ir anuomet medžiagoms įsigyti suteikiamos paskyros. Tekdavę kai kurių medžiagų vežtis ne tik iš Naujosios Akmenės, Ventos, bet ir iš Latvijos. Kaimyninėje šalyje J. Želvys turėjęs daug pažinčių. Šiferio gavęs iš kolūkio. Pats paklojęs pamatus, pasistatė perdangą, stogą, susidėjo grindų parketą.

„Jokia čia paslaptis – kas kaip sugebėjo, taip ir kombinavo. Statybos vyko didžiulės, buvo ir vagysčių. Tačiau neturint dokumentų buvo galima įkliūti. Bijojome“, – prisiminė J. Želvys.

Po gatvę vaikštinėdavo ir po statybas dairydavęsis visų pažįstamas saugumietis, dairydavosi nelegaliai dirbančių mūrininkų. Iš tolo pamatę kontrolierių, statybininkai slėpdavosi kur papuolę. Pričiupti teisindavosi talkininkaują draugiškai, nemokamai. Priduodant namą suruošta rimčiausia valstybinė komisija – teko įrodyti statybinių medžiagų kilmę ir legalius kelius.

Statė elektrotechnikos gamyklą

Padirbęs autoūkyje, gavo automobilinio krano mašinisto darbą statomoje Mažeikių elektrotechnikos gamykloje. Vairavęs ten automobilinį kraną apie dvidešimt metų – iki laiko, kada gamykla pradėjo griūti. Siunčiamas į tolimuosius reisus pavažinėjęs ir po plačiąją sovietų sąjungą. Ano meto Maskvos gatves pažino ne blogiau nei Mažeikių. Pasibaigus statyboms, krano paslaugos buvo teikiamos kitoms organizacijoms. Nenutrūko ir su kolūkiais sieję saitai. Statęs ir privatininkams.

Darboviečių kaitalioti nemėgęs vyras palikdavo įmonę tik jos veiklai sužlugus. Pažintys jam padėdavę iš naujo įsidarbinti jau kitą dieną.
Per 57 nepertraukto darbo stažo metus J. Želvys išvengė nelaimingų atsitikimų, nors matyti tokių teko. „Instruktorius man įkalė į galvą: technikos, metalo buvo ir bus, bet tik saugok žmogų. Dirbdamas kranu žmogų gali sužeisti ar pražudyti per akimirką. Dirbdamas žmogaus nematai – gali suspausti jį kaip muselę. Dirbant tokį darbą reikia šaltakraujiškumo, tenka neskubėti, viską gerai įvertinti“, – pasakojo J. Želvys.
Krano mašinistas gerai žino, kas galėtų trukdyti darbui. Jei žinodavęs, kad kitą dieną reikės vairuoti kraną, vakare guldavęsis blaivas. Vaišindavęsis protingai. Progų išgerti ieškančių ir darbo vengiančių įpročiai jam svetimi.

„Oi, kokių dabar puikių jaunų žmonių yra! Bet labai mažai. Dauguma nori greitai ir daug. Bet taip nebūna – gali ieškoti to „greitai ir daug“, kur tik nori – negausi“, – juokėsi J. Želvys.

Darbštumas ir draugiškumas jam leidęs gyvenime turėti beveik visko, ko tik širdis geidžia. Kaip juoką prisimena anų dienų vargus, bandant įsigyti automobilį. Paežerėje vasarodamas susipažinęs su karo metų blokados dalyviu – gavęs paskyrą šis jam parūpinęs naują „Moskvičių“. Ne taip lengva buvo automobilį Lietuvoje legalizuoti – po metų tekę važiuoti į Leningradą, dabartinį Peterburgą, pardavėjui jau sumokėtus pinigus prasukti per notarą.

Padeda kurtis sūnui

Atostogas J. Želvys su šeima praleisdavęs žmonos tėviškėje Zarasų rajone. Poilsį dažnai atstodavę kaimiški darbai. Džiaugsmo teikdavo žvejyba, uogos ir grybai. Pastaruosius keletą metų nebeatostogaująs – nėra kas pakeičia darbe. Tiesa ta, kad poilsiauti ne taip labai ir mėgstąs.

Namuose darbų prasimano nuolat. Pats pasidirbo medžio obliavimo stakles, susimūrijo lauko židinį, pasistatė šiltnamį, mažai vietos užimantį garažą priekabai, prie gatvės – žemaitiškai kryptis ir atstumus iki įvairių Lietuvos ir Latvijos miestų rodantį stulpą su vėjarode. Kilometrus nustatęs kompiuteriu.

„Kad vietos nėra. Jei turėčiau bent 20 arų – visko prisistatyčiau“, – paaiškino.

Sveikata skųstis nepratęs. Šiek tiek pasistiprino širdį, įsitaisė akinius skaityti. Vairuojant kraną akinių jam dažniausiai neprireikia. Gydytojams jo sveikata irgi nekliūva.

Pastaruoju metu per parą užtenka keturių valandų miego. Dėl to gali nemažai nuveikti. „Turiu vieną blogybę – rūkau“, – skundė save vairuotojas. Rūkyti pradėjo grįžęs iš armijos. Dabar tai kartais padeda nusiraminti. Išlieti pykčio nepratęs. Jei ir pykstąs, tai tik viduje, tyliai.
Laisvadieniais padeda sodyboje kurtis sūnui Virgilijui. Rėmė ir užsienyje studijuojančią anūkę. Laisvą minutę garaže paslapčia kuria skulptūrą. „Nepatinka daryti tai, kas jau matyta“, – prisipažino J. Želvys.

Autorės ir J. Želvio asmeninio albumo nuotraukos