2024 liepos 13 d. šeštadienis, 21:25
Reklama  |  facebook

Stanislovas Vaitekūnas. Sibiro pažymėtasis: „Man nei ordinų, nei medalių niekas nedavė“

Viktorija MITKUTĖ      2015-05-29 07:29
Jis dalyvavo statant „Akmenės cementą“ ir „Mažeikių naftą“, o besirūpindamas, kad Lietuvos statybininkai laiku gautų reikiamas medžiagas, kur buvęs nebuvęs lėkdavo į Maskvą, Ukrainą, Uralą. Jo pėdsakas įspaustas ir Sibire. Tiesa, ne savo noru, tad būdavo, kad tremtinio žymė užtrenkdavo beprasiveriančias karjeros duris, nes žodis „tremtinys“ kai kuriems Sovietų sąjungos valdininkams reiškė daugiau, negu tikro profesionalo patirtis ir žinios.
nuotrauka
Stanislovas Vaitekūnas prie Naujosios Akmenės ligoninės 1975 metais. Pašnekovo asmeninio albumo nuotr.


Minimos įmonės
Akmenės cementas, AB

Tačiau pasakodamas, kaip veikė planinės sovietmečio ekonomikos „gavimo-išmušimo-dovanėlių“ pagrindu paremta tiekimo sistema, šiemet 75-metį atšventęs inžinierius statybininkas Stanislovas Vaitekūnas prisipažįsta – energijos jam netrūksta, todėl vis dar dirba. Kaip pats sako „dabar jau savo malonumui“.

„Sakau, į rusų grupę noriu“ arba ilga kelionė namo

Jei pasakojimą apie Stanislovą pradėtume nuo jo studijų Kauno Politechnikos institute (KPI), vienas iš pirmųjų klausimų būtų toks: kodėl iš Joniškio rajono kilęs jaunuolis paprašė, kad jį paskirtų į grupę, kurioje dėstoma rusų kalba? Atsakymas paprastas – jis kilęs iš tremtinių šeimos.

Nuotraukoje S. Vaitekūnas (centre)
su Mažeikių statybos tresto
darbuotojais 1982 m.

„Mano tėvai buvo ūkininkai, ir mus visus – tėvus ir penkis mažus vaikus – ištrėmė. Išvežė į lagerius. Tėvukas jau amžiuj buvo, virš 60 metų turėjo, ligotas, kai mus 1949 metais išvežė. Man tada devyneri metai buvo. Du broliai ir sesuo buvo vyresni, o jauniausiam broliui buvo šešeri. Pakliuvom į kolūkį Irkutsko srityje, 100 km nuo Irkutsko, prie Angaros upės, kuri iš Baikalo išteka. Labai sunkiai ten gyvenom ir badą „praėjom“, – jaudindamasis pasakoja ponas Stanislovas. 

Ten, svetimame atšiauriame krašte baigė vidurinę. Su namiškiais lietuviškai kalbėjo, o mokykloje – viskas rusiškai. Ir net tada, kai jau galėjo grįžti į Lietuvą – neturėjo kur: „Mes, kaip daugiavaikė šeima, pusantrų ar dviem metais anksčiau laisvę atgavom – dar iki visuotinės reabilitacijos, kai Chruščiovas po Stalino mirties visus reabilitavo. Bet grįžti neturėjom pas ką. Nei mama, nei tėtis Lietuvoje neturėjo nei brolių, nei seserų – visi Sibire buvo.“

Bet ne be reikalo sakoma, kad gimtųjų namų trauka stipresnė už bet kokias kliūtis. Taip ir Vaitekūnai – vienas paskui kitą patraukė į Lietuvą. 

„Vyriausias iš brolių – Jonas – jau studijuodamas Kalnų institute geologiją, pradėjo susirašinėti su Lietuva. Sovietų laikais buvo tokia Liaudies ūkio taryba, tai ten jam garantavo, kad jeigu atvažiuos su laisvu diplomu (sovietmečiu baigus aukštąjį mokslą reikėdavo kelis metus atidirbti pagal vadinamąjį „paskyrimą“, o „laisvas diplomas“ reiškė, kad gali važiuoti, kur nori, bet darbą turi susirasti pats – red. past.), darbą gaus. Ir gavo. Jis buvo pirmas (ar vienas pirmųjų) geologas Lietuvoje su aukštuoju mokslu – užsiėmė naftos žvalgyba Lietuvoje“, – apie kelius į tėvynę pramynusį brolį Joną pasakoja S. Vaitekūnas.

Tada, 1960 metais į Lietuvą per studentų atostogas atvažiavo ir du kursus Irkutsko Kalnų institute jau baigęs Stanislovas. „Atvažiavau į Kauną, sakau, pasiklausiu dėl pervedimo. Ir man, kaip aklai vištai grūdas, – užeinam į Kauno Politechnikos institutą pas Kazimierą Baršauską (vienas KPI įkūrėjų, 1950–1964 m. jo rektorius – red. past.), jis sako: „Ateik rytoj į mandatinę komisiją“. Aš įskaitų knygutę turėjau, užpildžiau popierius. Pasižiūrėjo į knygutę ir visi tyli – ta komisija mandatinė, o K. Baršauskas sako: „Kaip mokinosi?“ O aš neblogai mokinausi, „keturi, penki, keturi, penki“, tai jis sako: „Man atrodo, iš jo geras studentas bus, siūlau priimti.“ Ir priėmė. Mes 8-iese tada buvom iš Irkutsko Kalnų instituto, ir 2 iš jų priėmė. Tarp tų dviejų ir aš buvau“, – prisimena ponas Stanislovas. 

Sužinojęs, kad nuo rudens trečiame kurse studijuos jau Kaune, jis pasiprašė į grupę, kurioje dėstoma rusų kalba: „Sakau, į rusų grupę, o man sako: „Ko tu čia, lietuviškai gerai kalbi“. Sakau, aš tik kalbu gerai, bet rašau lietuviškai prastai.“

Tiesa, tęsti studijas nebuvo taip paprasta: kadangi Irkutsko Kalnų institute dvejus metus jis studijavo kalnų inžineriją – naudingųjų iškasenų gavybą, o Kaune pasirinko pramoninės civilinės statybos inžinieriaus specialybę, reikėjo savarankiškai studijuoti kai kuriuos dalykus ir panaikinti dėl skirtumų studijų programose atsiradusius įsiskolinimus. „Bet aš greit išsilaikiau, man mokslai sekėsi. 1960 metais perėjau į KPI, o 1963 metais baigiau institutą. Jei nebūčiau persikėlęs, gal būčiau kur nors šachtose dirbęs“, – šypteli prisiminęs studijų laikus ponas Stanislovas. 

Vieni anksčiau, kiti vėliau – į Lietuvą pamažu sugrįžo visa šeima. „Trys iš mūsų aukštąjį mokslą baigė Irkutske, du – Lietuvoje. Vyriausia sesuo Pranutė – gydytoja, Zarasuose dirbo ir ten gyvena. Dar vienas brolis Pranas – ekonomistas – jau Lietuvoje universitetą baigė. Jis ir jauniausias brolis Juozas, kuris su tėvais Irkutske buvo likęs ir ten farmaciją studijavo, nes visi iš karto negalėjom grįžti, dabar Vilniuje gyvena. Visi sugrįžom, bet dviejų savo dėdžių tik palaikus parvežiau į Lietuvą, kai buvo atkurta mūsų šalies nepriklausomybė“, – šeimos istoriją pasakoja S. Vaitekūnas.

Tremtinio žymė: „Nam takich ne nado.“

„Sibiro žymė“ Stanislovą lydėjo visą gyvenimą: nuo pirmosios darbovietės Panevėžyje iki paskutinės – jau artėjant Atgimimui – Šiauliuose. 

„Lietuvai specialistai reikalingi, – brolis Jonas sėkmingai dirbo Lietuvoje, tačiau Vilniuje jo neregistravo. Neregistruoja – negauni buto. Taip pat ir mane visą gyvenimą ta žymė persekiojo“, – sako ponas Stanislovas. Ir tuoj pat priduria: nors kai kurie sovietiniai funkcionieriai, vos išgirdę žodį „tremtinys“, norėdavo užtrenkti prieš nosį visas duris, ir tais laikais buvo nemažai išmintingų žmonių, kurie visų pirma vertino žinias ir sugebėjimus. „Man pasisekė, kad dirbau su tokiais žmonėmis, kaip statybos ministrai Romualdas Sakalauskas ir Bronius Šešplaukis, pirmasis ministro pavaduotojas Adakras Šeštakauskas. Jiems esu dėkingas ne tik už pasitikėjimą, bet ir už patarimus bei pamokymus. Už supratimą ir geranoriškumą sprendžiant problemas esu dėkingas visam Statybos ministerijos kolektyvui, su kuriuo dirbau beveik 30 metų, – vardija S. Vatekūnas. O patylėjęs (gal suradęs, kuo pakeisti žodį „reiklumas“? – red. past.) priduria: – Ir visiems buvusiems savo pavaldiniams – už tai, kad ištvėrė mano vadovavimą...“

Bet tada, 7-ojo dešimtmečio pradžioje apie aukštas pareigas buvo galima tik svajoti. „Pradėjau dirbti 1963 metais. Gavau paskyrimą į Panevėžio statybos trestą. Pirmasis mano mokytojas ten buvo valdybos viršininkas Gediminas Zubas. Dvejus metus padirbau darbų vykdytoju, paskui –aikštelės viršininku. Kai jis perėjo į trestą – iš pradžių vyriausiuoju inžinieriumi, o paskui tresto valdytoju, – mane pasikvietė. Ateinu pas jį, o jis sako: „Rinkis. Eik arba į Panevėžio tresto Gelžbetonio gamyklą direktoriaus pavaduotoju, arba į kurią nors statybos valdybą vyriausiuoju inžinieriumi“. Bet, sako, nueik pas partijos sekretorių suderinti. Jis buvęs kariškis, iš matymo abu vienas kitą pažinojom, nes jis atvažiuodavo pas mus į pasitarimus „pamiegoti“. Pabunda, pasipurto, pasižiūri akis pramerkęs, ir vėl miega, ant kelių savo didelį pilvą pasidėjęs... Aš nueinu pas jį. Jis nepasiūlė net atsisėsti. Sako: „Nam takich ne nado“ (mums tokių nereikia, rusų k.). Jis man neaiškino, dėl ko nereikia, bet ir taip aišku – aš nepartinis, tremtinys, ir jis net negalvoja manęs čia „derinti“. Aš jam rusiškai sakau: „Na, jeigu tokių nereikia, aš nematau prasmės šiame treste toliau dirbti.“ Ir viskas, mūsų pokalbis pasibaigė. Aš nueinu pas valdytoją, jis sako: „Nesijaudink, Stanislovai, mes pabandysim suderint“. Derino pusę metų ir nesuderino“, – apie pro šalį nuplaukusią galimybę pakilti profesinės karjeros laiptais pasakoja S. Vaitekūnas. 

Biografija, sutrukdžiusi užimti atsakingas pareigas Panevėžyje, nesutrukdė patekti į Statybos ministeriją. „Bet ten ne mano sritis buvo, aš ten nepatogiai jaučiausi“, – sako ponas Stanislovas. Tad kai kurso draugas – Akmenės statybos tresto valdytojas Romas Urbonas – pakvietė važiuoti į Naująją Akmenę, iš karto sutiko.

„Ką tu čia „trini“, sako man, važiuok į Akmenę, dirbsi vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju. Atlyginimas didesnis, mašinai gausi paskyrą. Ir pervedė mane į Akmenės statybos trestą ministro įsakymu. Veikiančioje cemento gamykloje tuo metu jokių dulkių valymo filtrų nebuvo: pareini vakare namo – apykaklė juoda. Rytą pabundi iš miego, apsilaižai – žvyras. Vakare eini iš darbo – sniegas baltas, rytą eini į darbą – jau rudas sniegas. Pastatėm tą „Akmenės cementą“ (aš dalyvavau statant dvi krosnis – 7-ą ir 8-ą), tada vyriausiąjį inžinierių iškėlė į Uteną, o mane paskyrė į jo vietą“, – pasakoja ponas Stanislovas, Akmenėje statęs ne tik garsiąją cemento gamyklą, bet ir valymo įrenginius, kitus svarbius to meto Lietuvos pramonės objektus. Ir atskleidžia dar vieną likimo vingį.

„Vieną vakarą aš sėdžiu po darbo kabinete (jau buvo nuspręsta tresto statybos aikštelę reorganizuoti į statybos valdybą, ir skambina Romualdas Sakalauskas (ilgametis sovietinės Lietuvos statybos ministras, Statybos reikalų komiteto pirmininkas – red. past.). „Ateik pas pirmąjį sekretorių“, sako. Jis normalus žmogus, lietuvis buvo. Ateinu, o ministras irgi ten. Ir sako: „Aš tau, Stanislovai, darbo kitur neieškau, skiriam tave valdybos viršininku“. Sakau, kaip, mane tokį? Sako: „Viską žinom apie tave, tik pasiimk vyriausiąjį inžinierių partinį. Čia pastatysi ligoninę ir paskui galėsi, kur nori važiuoti. Ar į Vilnių, ar į Kauną.“ Ir jau viršininku pasidariau. Tai buvo maždaug 1974-1975 metais“, – pasakoja S. Vaitekūnas.

Dirbti tinkamas, medalių dalybose – atstumtasis 

Ligoninę Naujojoje Akmenėje pastatė laiku, nors mažai kas tuo tikėjo – taip viskas buvo apleista, kad anot pono Stanislovo, vėl „vos ne nuo pamatų pradėti reikėjo“. Bet nei į Vilnių, nei į Kauną jis taip ir neišvažiavo.

„Ir vėl R. Sakalauskas sako: „Dabar trejiems metams važiuok į Mažeikius statybos tresto valdytojo pavaduotoju tiekimui. Padirbęs tokį darbą tu suprasi, kas yra statybos esmė, iš kur jos kojos pradeda dygti“. Ir prasidėjo mano didžioji statyba. Tada „Mažeikių naftą“ statė jau apie 8-10 metų, ir kai mane pervedė, artėjo prie pirmos linijos pabaigos; maždaug po trejų metų ją pridavėm. Aš dalyvavau statant dvi pagrindines „Mažeikių naftos“ linijas, kurių kiekviena gali perdirbti po 6 mln. tonų naftos per metus“, – prisimena S. Vaitekūnas. 

Anot pašnekovo, dirbo neskaičiuodami valandų. O po darbo sėsdavo į automobilį ir važiuodavo 20 kilometrų į pasitarimą Mažeikiuose. „Ten iki vidurnakčio mus „muštravodavo“. Tada parvažiuoji namo – nei valgyti, nieko nenori“, – pasakoja jis. Ir priduria: būtent čia vėl pajuto, kad jis „pažymėtasis“.

„Įvedam pirmą liniją, visi susėda, skirsto, kam ordinų, kam medalių duoti. Tie, kurie nieko nedirbo, ordinų dalybose tai pirmieji. O man, kaip tremtiniui, nei ordinų, nei medalių nedavė. Bet čia smulkmena, neduokit, nenusipelniau gal, velnias jų nematė, – prisimena S. Vaitekūnas. – Bet buvo toks darbų vadovas Vladas Mikalajūnas, kuris pirmą kuoliuką ant plyno lauko pievoj įkalė – kur statysim tą „Naftą“. Sėdim su juo – jo tėvai ar kas kitas iš giminės ištremti buvo, bet jis pats ne tremtinys – verkia atsisėdęs žmogus. Sakau, Vladai, labai tau to ordino reikia? Spjauk į barzdą jiems visiems“. 

Taip jokio ordino ir negavo. Aukščiausias apdovanojimas iš Sovietų Sąjungos laikų – Lietuvos Aukščiausios tarybos prezidiumo garbės raštas, aukščiausias apdovanojimas, kurį Lietuva galėjo tremtiniui duoti, tarsteli vienu iš svarbiausių žmonių „Mažeikių naftos“ statyboje buvęs vyras.

Bet premiją ir sau, ir kitiems vyrams už šią statybą jis, galima sakyti, „išmušė“: „Vienintelę premiją ten gavom – už antrą liniją. Buvo paruoštas įsakymas, kiek kam duoti – valdytojui daugiau, man mažiau, kitiems irgi po kažkiek. Aš nuvažiavau į Statybos ministeriją derinti to įsakymo. Visi „činovnikai“ (valdininkai – rusų k.) turi vizuoti tą įsakymą. Vizuoja, vizuoja, pas kiekvieną įeini – stebisi, kokias jūs dideles premijas gaunat! Sakau, aha, pirmą kartą. Na, ir nubraukia kažkiek procentų už mokos fondo pereikvojimus, už išdirbio nevykdymą, už nuostolius. Kiekvienas skyrius savo trigrašį kiša. Aš sakau, ką jūs čia braukiat? Per 10 metų pirmą premiją gaunam... Eik tu, sako, mes tokių negaunam, čia tokios didelės premijos. Mano kantrybė pasibaigė; aš užeinu pas pirmąjį ministro pavaduotoją A. Šeštakauską ir sakau: „Pirmą kartą per 10 metų už dvi linijas gavom tas premijas ir dabar braukia visi, kad labai didelės. Aš palieku jums tą įsakymą, braukykit, kiek kas norit“. Ir palikau. Bet nė vieno lito niekam nenubraukė, ir mes gavom tas premijas. Man 600 rublių skyrė.“ 

Planinė ekonomika arba „čemodanėlių“ epochos gudrybės

Vyresnieji patys prisimena, o jaunesni iš pasakojimų žino, kad „planinėje“ sovietmečio ekonomikoje viską reikėdavo gauti, todėl žmonės, sugebantys tai padaryti, buvo aukso vertės. Tačiau vien žinoti, į kurias duris pabelsti ir kam kokio konjakėlio įpilti, tikrai neužteko. 

Visa tai ne iš pasakojimų ar daugybės anekdotų žino ponas Stanislovas – garsiosios „Mažeikių naftos“ statybos laikais būtent jis dirbo Mažeikių Statybos tresto valdytojo pavaduotoju tiekimui.

„Man reikėjo sukomplektuoti visus vamzdynus, metalines konstrukcijas; per metus 20-30 tūkstančių tonų suvežti. Pirmiausia reikėdavo viską specifikuoti, važiuoti į Maskvą ir sąjunginėje ministerijoje „apsiginti“ tą kiekį – įrodyti, kad tau tikrai tiek ir tiek to ir ano reikia. Tada eini į „Sojuzglavtruba“ – buvo tokia organizacija, kuri paskirdavo pagal nomenklatūrą limitus įvairiose gamyklose. Vienos didelio diametro vamzdžius gamina, kitos – mažo, trečios dar kitokio, tai ir „išmėto“ tau po visas gamyklas Ukrainoje ir Urale: Mariupolyje, Dnepropetrovske, Dneprodzeržinske, Taganroge, Sverdlovske, Pervouralske, Čeliabinske“, – prisimena S. Vaitekūnas. 

Į Maskvą, pasakoja jis, su „čemodanais“ važiuodavo keliese. „Kartu važiuodavo Technikos ar Gamybos skyriaus viršininkas, kartais inžinierių kokį pasiimu panešioti „čemodanus“. Nuvažiuoji į „Sojuzglavmetal“ ar „Sojuzglavtruba“ priduoti specifikacijas ir norisi, kad kaip prašai, taip ir skirtų, ir kur nors arčiau... Ir tada jau prasideda... Su „čemodanais“, sakvojažais į kabinetus negali įeiti, tik popierius gali nusinešti. Tai ateini į rūbinę – aš su 2-3 sakvojažais rankose, kitas su 2-3. Ten pasidedi tuos savo paketus, į atskirus skyrelius išdalinam, ir duoda tau žetonus. Turi įsidėmėti – čia žetonas į kairę kelnių kišenę, čia į dešinę, čia į švarko dešinę, čia į kairę, čia į vidinę – kad nesumaišytume pagal turinį, kurį paketą kuriam viršininkui duoti. Ir išdalini, kad eidami namo pasiimtų. Ateini į kabinetą: „Gavril Petrovič, aš iš Lietuvos, turiu tokių problemų. Aš šiandien pavargęs, nemiegojau naktį. Aš rytoj pas jus ateisiu ir spręsime šias problemas. Jis sėdi už stalo, aš iš šono prisitaikau ir padedu žetoną. Jeigu stalčius atidarytas, tai aš įdedu tą žetoną, kad kiti nematytų. O jis tai mato viską. Ir išeini. Eini į kitą skyrių, kuris kita produkcija užsiiminėja... Ir taip visus apdalini, kiek buvo tų siuntinukų, tą pačią dainelę sudainuoji kiekvienam. Ir kai rytojaus dieną ateini, jis jau paragavęs būna. Sako: „Na, skanu, ir kur jūs tai gaunate?“. Sakau: „Mes patys darome, dešros namie, kaime daromos.“ O moterims paduodi „Dainavos“, „Palangos“. Sako: „Na, Stanislovai, koks skanus jūsų vynas“, nors jo stiprumas – apie 40 laipsnių. Ir tokiais būdais gaudavom, ko reikia“, – apie tai, kaip Maskvoje iškaulydavo reikiamas medžiagas statyboms, pasakoja S. Vaitekūnas.

„Išgaruosiu kaip kamparo spiritas“ arba vamzdžiai už linoleumą

Tačiau tai, kad Maskva paskyrė limitą, sako S. Vaitekūnas, tik pradžia: „Tu paruoši pagal specifikaciją sąrašą – kiek kokio diametro vamzdžių kuriam ketvirty nori gauti, nes statybininkai dirba pagal savo grafiką ir manęs prašo reikalingus vamzdžius sukomplektuoti ten, kur darbų frontas paruoštas, pamatai įrengti. Vamzdžių gamintojai turi savo planus, jie nekaitalioja įrengimų, kad vieną dieną valcuos 500 mm diametro vamzdžius, o kitą dieną – 20 mm diametro. Jie nustato įrenginį ir valcuoja kuo daugiau vienodo diametro vamzdžių, kad mažiau sugaištų laiko ir daugiau prigamintų“. 

Smulkaus diametro vamzdžių visada trūko, nes Maskva nepakankamai skirdavo – ne tiek, kiek reikia, nors „Mažeikių naftos“ statyba buvo sąjunginė. Nuvažiavo ponas Stanislovas į Pervouralską, į gamyklą ir susitarė, kad man direktorius duos ne 60 tonų, kiek Maskva buvo paskyrusi, o 120 tonų. Be fondų. Direktorius už tai užsiprašė linoleumo: vagonas vamzdžių – vagonas linoleumo.

„Aš sakau, direktoriau, sudarom sutartį? O jis: „Nori, kad mane Maskva nubaustų už nefondinį atleidimą? Aš tau žodį duodu, ir tu man duok žodį, kad atsiųsi vagoną linoleumo, – prisimena ponas Stanislovas. – Parvažiuoju ir A. Šeštakauskui sakau: toks reikalas. Einam pas Algirdą Brazauską, kuris tada buvo „Mažeikių naftos“ statybos štabo viršininkas. Jis sako: „Važiuok į Statybinių medžiagų tiekimo valdybą, pasakyk direktoriui A. Paužai, kad aš liepiau, duok rekvizitus, ir tegul nusiunčia vagoną linoleumo į Pervouralską, į tą gamyklą“. O aš galvoju, ar nesudegsiu: nusiųsiu tą linoleumą, o jeigu mane apgaus? Tada labai „ganydavo“, jeigu parduodi be limito – už du „kubus“ lentų vieną buhalterį iš darbo atleido. Visoj SSSR paskelbdavo, kas fondines medžiagas ne tam, kam paskirta, pardavė, ir lauk iš darbo. Tai aš už tą vagoną būčiau išgaravęs kaip kamparo spiritas iš visų pareigų...“

Bet direktorius jo neapgavo. Metalo tiekimo įmonės buvo Kaune, Vilniuje, Rygoje, tai jis siuntė ne vagonais: jis 20 tonų atsiunčia į Rygą, 10 tonų – į Vilnių, 10 tonų – į Kauną – išmėtė pėdas. Taip ir susirinko tą vagoną, 60 tonų, ir su direktoriumi susidraugavo – pasikvietė ponas Stanislovas jį į Lietuvą, kur Palangoje, Druskininkuose jis 2 savaites atostogavo su žmona. „Daug važinėjau po įmones. Dniepropetrovske, Dneprodzeržinske buvau pats: kai nepadeda mažiukai, aš pats važiuodavau ir derindavau. Vienur pasisekdavo, kitur nelabai“, – sovietmečio darbo subtilybėmis dalinosi ponas Stanislovas.

Iš kokių pinigų visos tos dovanėlės, kaip sako ponas Stanislovas, dar per anksti kalbėti. Jis prisipažįsta, kad kartą nuo panašaus svečio iš Maskvos klausimo ne tik jam karšta pasidarė. 

Turėti pinigų – neužtenka

Nors statybininkai dirbo pelningai, vien turėti pinigų, kad galėtum įsigyti tai, ko reikia, tais laikais neužteko, sako pašnekovas. 

„Pelnas mums praktiškai neegzistavo, nes be Maskvos leidimo nieko negalėdavom gauti. Jeigu gyvenamųjų namų statybai nėra suplanuota lėšų, tu turėk nors kelis šimtus tūkstančių pelno, bet jeigu sąjunginis ministras nedavė, tai negali statyti. Viskas priklausė nuo Maskvos malonės, ką sąjunginis ministras užplanuoja“, – pasakoja S. Vaitekūnas.

Anot jo, jei kuri nors statybinė organizacija neįvykdydavo plano, jos vadovus bausdavo, bet jei įvykdydavo, tačiau nuostolių pridarydavo – dažniausiai pavykdavo išsisukti: „Už pelną mes atsiskaitydavom kartą per metus, kai su balansu nuvažiuodavom. Užlipi į tribūną ir sakai: „Ministre, prisidirbau aš čia nuostolių – daug lijo, daug snigo, šalo, tai daug kuro sunaudojom, kalėm sušalusį gruntą su visokiais prietaisais“. „Na, tai gerai, sako, įvykdei planą, mokos fondo nepereikvojai, pastatei objektus. Gerai tu padirbėjai, bet kitais metais atkreipk dėmesį į pelną“. O kitas iš paskos į tribūną užlipa, tai ministras ir klausia: „Nuostolių turėjai, plano nepadarei, poros objektų neatidavei, tai ką tu ten veiki, viršininke?“ Ar valdytojau. Tam jau nesaldu būdavo... Kai kuriems pavykdavo pasiaiškinti, kai kuriems ne. Bet tokia sistema buvo, mes ją jau buvome gana neblogai perpratę, taip ir sukdavomės“. 

„Nenusipelnęs miestui“ arba „Volga“ už teniso kortus

Šiauliuose, į kuriuos S. Vaitekūnas atsikraustė iš Mažeikių, jį vėl pasivijo tremtinio žymė, nors buvo jau 1984-ieji. Laimei, ir šį kartą atsirado žmonių, kurie nesvarstė, kuo kažkada valdžiai galėjo neįtikti 9-metis berniūkštis, o vertino profesionalumą. 

„Į Šiaulius pats pasiprašiau, kadangi netoli mano tėviškė, Joniškio rajonas. Ministerija paskyrė direktoriaus pavaduotoju – irgi tiekimui – į Namų statybos kombinatą. Bet tuometinis Šiaulių miesto kompartijos pirmasis sekretorius pasakė: „Man nereikia Vaitekūno – nepartinio ir dar tremtinio“. Tada aš sakau A. Šeštakauskui: „Išdirbau jau 30 metų, nė karto nerašiau pareiškimo, kad mane priimtų į darbą, dirbau ten, kur siuntė, nė karto neprašiau, kad mane paaukštintų, o jeigu dabar taip – pasiimu atostogų, pailsėsiu, o paskui susirasiu aš pats darbą“. O jis man sako: „Tu, Stanislovai, nesišakok, mes su A. Brazausku tą sekretorių „patvarkysim“. Ir „patvarkė“ jį, labai staigiai – aš nespėjau pareiškimo atostogoms parašyti, o A. Šeštakauskas man skambina ir sako: „Eik į darbą. Į tą Namų statybos kombinatą, suderinom“. Buvo jau netoli „perestroika“, atšilimas buvo, bet tas ponas sekretorius buvo labai aršus. Idėjinis. Ir dirbau tame kombinate iki pat Nepriklausomybės atkūrimo. Džiaugiuosi, kad pakliuvau į gerą kolektyvą, vadovaujamą gabaus inžinieriaus-statybininko Sigito Bagucko“, – prisimena per 50 metų statyboms atidavęs inžinierius.

Būtent Šiauliuose nutiko istorija, kurią prisimindamas ponas Stanislovas lengvai šypteli. 

„Kreipiausi į Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją, su kuriuo Mažeikiuose kartu dirbome, prašydamas paskyros automobiliui ,,Volga“ įsigyti. Jis man tiesia į akis: „Tu dar nenusipelnei miestui ir „Volga“ tau dar nepriklauso“. Sakau, aš respublikai daug padariau, tai ką, man kaip mokinukui nuo pirmos klasės dabar pradėti? Bet netrukus mane pasikviečia Vykdomojo komiteto pirmininkas. Nuvažiuoju pas jį, pirmininkas mane pasitiko prie durų, pasisveikino, susipažinom, o tas pavaduotojas pas jį kabinete sėdi... Pirmininkas sako: „Mes nutarėm tau duoti“. Bet paprašė padėti miestui. Sako: „Mes ūkio būdu statom teniso kortus, jokiuose planuose jų nėra. Padėk statyti ir sukomplektuoti gelžbetonio gaminius“. Sakau, palaukite, mes tokių pastatų nestatom, ministerija žino, ką statom, kokie objektai plane yra. O čia tokios konstrukcijos, kurių aš negaliu net įrodyti, kad man reikia. Man neduos limitų“, – pasakoja ponas Stanislovas, tąkart valdžios vyrams atsakęs, kad vis dėlto pagalvos, ką galima padaryti.

Ir padarė. Bet įvyko šioks toks nesusipratimas. „Praeina pusė metų, skambina man Vykdomojo komiteto pavaduotojas ir sako: „Stanislovai, kur tavo pažadai?“ Sakau, kokie? Aš padariau. Aš atidaviau tiems statybininkams, kurie montuoja sporto rūmus. Tai jis nusikeikė rusiškais keiksmažodžiais ir sako: „Tai jie panaudojo kituose objektuose. Gal gali dar padėti?“ Ir dar kartą aš jiems sukomplektavau, ko reikia“, – sako pašnekovas.

„Dabar savo malonumui dirbu“

S. Vaitekūnas iš Šiaulių namų statybos kombinato pasitraukė 1990 metais, kai visi, pasak jo, patraukė savais keliais. Jis su žmona, kurią sutiko Mažeikiuose, liko gyventi Šiauliuose. Bet nors pensiją jam priskaičiavo nemažą, be darbo jis sėdėti ir dabar negali. Iš pradžių su draugu įkūrė bendrą įmonę, bet paskui jų keliai išsiskyrė, nes jis pasijuto vienas dirbąs, o kiti norėjo tik naudotis jo paslaugom ir ryšiais. Tada įkūrė individualią įmonę, o per krizę vietoje jos įsteigė uždarąją akcinę bendrovę „Statvaita“. 

Nuotraukoje –
S. Vaitekūnas su žmona

Išgirdęs klausimą apie laisvalaikį, Stanislovas atsako jokių išskirtinių pomėgių neturintis. „Meškerioti nenorėjau, medžioti aš turėjau polinkį, bet Akmenėje niekas iš tresto vadovų nemedžiojo. O kai atvažiavau į Šiaulius, direktorius – medžiotojas, vyriausiasis inžinierius – medžiotojas, pavaduotojai – medžiotojai. Atvažiuodavo svečiai pamedžioti. Tai man reikėdavo varovu eiti. O medžiotojų būrelis: „Skirk autobusiuką, sunkvežimį, reikia nuvežti morkų, burokų į mišką žvėrims, duok mašiną“. Tai įstojau į medžiotojus. Tada jau varovu nereikėjo eiti, bet reikėjo sumuštinius daryti, – prisipažįsta jis ir priduria: – Tie dalykai labai suartina, ir paskui lengviau reikalus tvarkyti“.

Bet geriausiai S. Vaitekūnas jaučiasi darydamas tai, ką išmano. „Ir dabar dar dirbu. Kol sveikata leidžia, užsiimu pastatų technine priežiūra, bet darbuotojų jau neturiu. Anksčiau samdydavau, bet dabar vienas pats savo malonumui dirbu“, – šypsodamasis sako ponas Stanislovas.

 Pašnekovo asmeninio albumo nuotr.
Statybunaujienos.lt



Asmenybės. Sėkmės istorijos

nuotrauka
2024-05-01 10:24
Balandžio 30 d. mirė Antanas Butkus (78 metų), inžinierius, ilgametis tuomet YIT KAUSTA (dabar – YIT LIETUVA) vadovas, buvęs Lietuvos statybininkų asociacijos viceprezidentas.
nuotrauka
2024-04-12 16:21
Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) nariams buvo pristatyta knyga apie Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) Garbės prezidentą Adakrą Vincentą Šeštakauską.
nuotrauka
2024-02-29 06:43,      papildyta 2024-03-06 10:15, papildyta nuotraukomis
Vasario 29 d. Julius Laiconas, Lietuvos statybininkų asociacijos vadovų klubo prezidentas, šventė 80-ties metų jubiliejų.
nuotrauka
2023-11-22 09:48
Mirė Lietuvos statybininkų asociacijos Tarybos narys, buvęs AB „Panevėžio statybos trestas“ generalinis direktorius Egidijus Urbonas.
nuotrauka
2023-10-24 11:00
Sekmadienį, spalio 22-ąją, eidamas 78-uosius metus, mirė statybos inžinierius Algimantas Nekrašius.
nuotrauka
2023-10-06 07:27
Būsimiesiems specialistams, kai jie ima rinktis profesiją ar konkrečią mokymo įstaigą, svarbiausia, kad įgytų reikalingų žinių ir praktinių įgūdžių palankiausioje aplinkoje, kad dar mokydamiesi užsitikrintų galimybę sėkmingai įsidarbinti ir siekti karjeros pasirinktoje srityje.
nuotrauka
2023-09-29 07:51
Karjerą pradėjęs kaip darbininkas, Valerijus Iziumovas jau 14 metų yra įmonės YIT LIETUVA statybos direktorius. Bendrovėje jis dirba keturiasdešimt antrus metus: tai jo pirmoji ir, kaip pats sako, tikriausiai ir paskutinė darbovietė.
nuotrauka
2023-09-22 07:39
Įveikęs pirmąjį rimtą karjeros iššūkį, konstruktorius Andrius Gudelis jautėsi geriausiu. Po 10 metų geriausiu jį pripažino ir statybos inžinierių bendruomenė: Lietuvos statybos inžinierių sąjungos (LSIS) apdovanojimuose Andrius Gudelis šiemet buvo išrinktas Metų statybos inžinieriumi-projektuotoju.
nuotrauka
2022-08-02 16:25
Eidamas 90-uosius metus mirė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) emeritas, habilituotas daktaras, profesorius Jonas Gediminas Marčiukaitis.
nuotrauka
2022-04-25 07:43
Penktadienį, balandžio 22 d., Viktoras Voroncovas, LAYHER BALTIC vadovas, buvo apdovanotas Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) auksiniu pasižymėjimo ženklu.
nuotrauka
2022-04-12 07:29
Pirmadienį, balandžio 11–ąją, mirė žymus Lietuvos architektas, redaktorius, aktyvus visuomenės veikėjas Leonardas Vaitys, pranešė Lietuvos architektų sąjunga (LAS).
nuotrauka
2022-01-03 15:00
Apie nekilnojamo turto agentūros „Centro kubas“ įkūrėjo ir ilgamečio vadovo Arūno Strolio mirtį šiandien, sausio 3 d., pranešta socialiniame tinkle „Facebook“.
nuotrauka
2021-12-20 06:55
Pasitinkant didžiąsias metų šventes, Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) sukvietė verslo bendruomenę, visuomenės, politikos ir mokslo lyderius į kalėdinį LPK vakarą.
nuotrauka
2021-11-15 11:33
Eidamas 60-uosiu metus, mirė verslininkas, kelių ir infrastruktūros AB „Panevėžio keliai“ akcininkas, Remigijus Juodviršis. Lapkričio 15 d. R. Juodviršis atgulė Kairėnų kapinėse.
nuotrauka
2021-10-21 06:39
2021 m. spalio 16 d., eidamas 46-uosius metus, mirė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Aplinkos inžinerijos fakulteto (AIF) Pastatų energetikos katedros docentas, mokslų daktaras Giedrius Šiupšinskas (1976 liepos 24 d.–2021 spalio 16 d.).
nuotrauka
2021-09-19 07:15
Eidamas 88 metus mirė iškilus Lietuvos ir savo gimtojo Salako krašto patriotas, buvęs Lietuvos statybos ir urbanistikos ministras Algirdas Vapšys.
nuotrauka
2021-07-22 10:24
Ankstyvoje paauglystėje pradėjęs domėtis šiuolaikinės elektrotechnikos ir išmanių technologijų galimybėmis, šiandien šešiolikmetis Skirmantas Skurdenis – jauniausias tarptautinį KNX sertifikatą turintis išmaniojo namo sistemos diegėjas Lietuvoje. Vaikino planuose – savarankiškai nuo A iki Z suprojek...
nuotrauka
2021-06-09 09:35
Aplinkos ministerijos šių metų Viktoro Bergo premiją pelnė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė. Šia proga Aplinkos ministerija kviečia artimiau susipažinti su žinoma gamtosaugininke, kurios iniciatyva sutvarkyta ir pritaikyta lankymui daugelis vertingų gamti...
nuotrauka
2021-06-01 22:02
Gegužės 31 d. eidamas 80-uosius metus mirė Lietuvos inžinierius statybininkas, aktyvus visuomenės veikėjas Juozas Zykus.
nuotrauka
2021-06-01 16:28
Eidamas 96-uosius metus, mirė Statybos veteranų klubo patriarchas profesorius Bronius Sidauga. Gegužės 31 d. jis buvo palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse.

Statybunaujienos.lt » Asmenybės. Sėkmės istorijos

nuotrauka

Įmonės GERBŪVIO PROJEKTAI apyvartas augina plečiamas paslaugų paketas ir kelių projektai

Įmonė „Gerbūvio projektai“ įgyja pagreitį. Jau trečius metus sparčiai auga užsakymų portfelis, o nuo 2020 m. apyvarta kasmet auga kone dvigubai. 2023-aisiais įmonė tempo nemažino.