Statybų patirtis: nuo „Merkurijaus“ iki Maskvos olimpinio miestelio

„Visą gyvenimą dirbau statybose ir jau buvo matyti, kad kitaip nebus. Prieš pat Nepriklausomybės atgavimą dirbau namų statybos kombinate. Ten buvo tokia Užsienio valdyba – ji statė namus Černobylyje, Sibire. Aš šiai valdybai vadovavau, bet žiūriu, kad jau kita saulė šviesti pradeda. Tuomet ir įkūriau „Kamintą“, – prisimena S. Kaminskas. Statybų sektoriuje jis dirba jau beveik pusę amžiaus – nuo 1970 -ųjų.

Menkos išimtys vis tiek buvo susijusios su statyba – baigęs universitetą buvo paskirtas į Kauno politechnikumą, vienerius metus dėstė. Tuomet buvo privaloma karinė tarnyba – buvo išsiųstas prie Baikalo ežero, nors ten – irgi statė namus. Buvo eilinis darbų vykdytojas, kaip pats sako.

Grįžęs jis įsidarbino Kauno statybos treste – pradėjo nuo meistro pareigų, vėliau tapo Apdailos valdybos viršininku. Jo valdyba, 9-oji, rūpinosi prestižiniais Kauno objektais.

„Jei anūkus pavėžinčiau po Kauną rodydamas, ką esu pastatęs, savaitgalio vargu ar užtektų“, – šypsosi S. Kaminskas.

Universalinė parduotuvė „Merkurijus“ (kurią jau „sukramtė“ ekskavatoriai), viešoji biblioteka, paveikslų galerijos – S. Kaminskui teko dirbti įvairiuose visuomenei žinomuose objektuose.

„Dar bedirbant šiame treste, vienas įdomesnių karjeros momentų – buvau paskirtas Lietuvos statybininkų vadu Maskvos olimpiados statybose. Taigi 1978-1980-aisiais statėme Maskvos Olimpiadą. Ten jau juokų nebuvo. O paskui dar metus mane paliko Maskvoje. Statėme viešbutį prie Lietuvos atstovybės“, – prisiminė bendrovės „Kaminta“ vadovas.

Nebaigtų statybų trūkumus dangstė raudonais kilimais

S. Kaminskui teko darbuotis statant Ostankino telecentrą, Olimpinį stadioną.

Tuometinėse statybose vyko šiandien sunkiai suvokiamos kuriozinės situacijos. Štai, pavyzdžiui, jei didžiam „vadui“ Leonidui Brežnevui kažkas atraportavo, jog Olimpiados miestelio statybos jau užbaigtos – kitaip ir negalėjo būti.

„Visur, kur nebaigta, raudonais kilimais išklojom. Štai taip. Dirbom per naktį, bet visur buvo labai gražu – raudona, raudona! Mes visi laukėm, kada gi galėsim pamatyti tą savo „tėvą“. Bet jau iš ryto visus iš objekto išvijo per porą kvartalų. L. Brežnevą pasveikino statybininkai su pistoletais kišenėse“, – ironiškai šypsodamasis prisiminė S. Kaminskas.

Tuo metu telecentras buvo užbaigtas likus dar metams iki Olimpiados pradžios.

„Tada jau įvairios pasaulio šalys vežėsi ten savo televizijos įrangą, montavo“, – prisimena S. Kaminskas.

Jo teigimu, telecentras buvo tikrai sudėtingas objektas – televizijos studijoms egzistavo specifiniai garso ir šviesos reikalavimai.

Dar palyginti neseniai viso pasaulio žiniasklaida prunkščiojo iš viešbučių įrengimo Sočio olimpiadoje. Skylės sienose, du vienas šalia kito sustatyti tualetai, krentantys karnizai, durų rankenos ir čia dingstantis, čia atsirandantis vanduo bei šildymas. Akivaizdu, jog šįkart Rusijoje vykusios Olimpiados statybininkų nespėtų užbagti darbų nebūtų paslėpę net puošniausi raudoni kilimai.

„Tos žiniasklaidos pašaipos – gal labiau politinis momentas. Vis tiek miestelis buvo pastatytas, Olimpiada įvyko, o kad kur nors koks nors kranelis nulūžo – visko pasitaiko. Kai mes statėme Maskvos olimpinį miestelį – irgi buvo visko“, – nesmerkė šiandieninių Rusijos statybininkų S. Kaminskas.

Kompiuteris braižo tiksliau už projektuotoją

Paklaustas, kaip kilo idėja griebtis nuosavo verslo, S. Kaminskas svarsto, jog kitas kelias – vargu ar buvo. Sugriuvus sovietinei santvarkai kūrėsi arba statybiniai kooperatyvai, arba privačios bendrovės.

S. Kaminsko įkurta bendrovė pradėjo veiklą Maskvoje, Kaliningrade – Kaune statybininkų rankų tuo metu mažai kam reikėjo. Galiausiai statybų sektorius atsigavo ir tėvynėje.

„Pradėjo kurtis bankai, kartu ir mes pradėjome augti. Be abejo, pradžia buvo labai sudėtinga. Tuo metu ir požiūris visuomenės į tuos „uab'us“, kapitalistus buvo visai kitoks. Nors ir dabar lietuvių požiūris į verslininkus... “ , – atsiduso S. Kaminskas.

Verslui įsibėgėjus „Kaminta“ vėl linksta į Rytus. Įkurtas padalinys Minske – įmonė žengia pirmuosius žingsnius į Baltarusijos rinką.

Pašnekovas teigė, jog bendrovė objektų nesirenka – stato ir visuomeninius, ir privačius, priklausomai nuo to, kokius konkursus laimi.

S. Kaminskas pridūrė, jog statybininkams darbus gerokai palengvina ir BIM – skaitmeninės statybos technologija.

„Tai iš tiesų pažangu ir patogu: jau vamzdis ant vamzdžio „neužlips“, nes matai viską iš anksto“, – sakė pašnekovas.

Kompiuteriniai „projektuotojai“ padeda išvengti žmogiškųjų klaidų – S. Kaminskas sako, jog projektuotojų turime daug, tačiau gerų specialistų vis dar trūksta. Bendrovei „Kaminta“ su tuo teko susidurti apsiėmus vykdyti renovacijos darbus.

„Gavęs projektą, jei dar spėji patikrinti, ar viskas gerai suskaičiuota, – tuomet gerai. Jei nespėji – klaidos vėliau lemia konfliktus su gyventojais, skirtumus apmokėjimuose. O dar daugumos renovuojamų namų gyventojai – pensininkai. Jie viską apžiūri, viską suskaičiuoja. Žinote, kiekvienas lietuvis juk puikiai išmano krepšinį, statybas ir mediciną“, – šypsosi „Kamintos“ vadovas, pridūręs, jog į renovaciją labai stipriai nepuola. Bendrovė renovavo tik kelis namus.

Viešųjų pirkimų tvarka statybininkams „mauna kelnes“

„Jei jau mestas toks šūkis – „renovuojam“, tai turėtų būti daroma visom jėgom. O dabar... finansavimas buvo sustojęs. Pagalvokite, kas būtų patekus į tokią „mėsmalę“, jei bendrovė užsiima vien renovacija? Darai kelis namus ir staiga – pinigų nemoka. Taigi tuoj pat: tiekėjai – tave už gerklės, subrangovai – už gerklės. Nepasakyčiau, kad šiam darbui (masinei renovacijai, – red. past.) būtų stipriai pasiruošta“, – vertino S. Kaminskas.

Kalbant apie viešųjų pirkimų tvarką ilgamečio statybininko balse pasigirsta nevilties gaidelė: kiek ginčų, diskusijų bevyktų – situacija išieka tokia pati.

„Ar pirktum kepurę, ar 10 000 kvadratinių metrų pastato statybą, – kriterijai visur tie patys – mažiausia kaina, – sakė S. Kaminskas. – Už tokią kainą „nusimauni kelnes“, o pastatėliai išeina nei skusti, nei lupti. Dabar bando vykdyti pirkimus pagal ekonominio naudingumo kriterijų – tačiau nėra aiškiai įvardytų taisyklių, koks tas naudingumas, kaip jis apskaičiuojamas.“

Vis tik „Kamintos“ vadovas pasidžiaugia neseniai užbaigtu įspūdingu projektu: didžiuliu SPA kompleksu „Eglės“ sanatorijoje. Septyni baseinai, 9 pirtys – tokioms erdvėms keliami specifiniai higienos, akustikos reikalavimai, tad darbo ir statybinių galvosūkių buvo. O kur dar lėktuvų angaras Kauno oro uoste?

Naujasis „Eglės“ sanatorijos pastatas. Bendrovės „Kaminta“ nuotr.

„Tas lėktuvų angaras, skirtas lėktuvų remontui, analogo Lietuvoje neturi, – pabrėžia S. Kaminskas. – Todėl tai buvo išties sudėtingas projektas. Modeliavom, galvojom, surinkom iš visos Lietuvos galingiausius kranus. Pradėjom statyti su 6 kranais.“


Naujasis orlaivių angaras. Bendrovės „Kaminta“ nuotr.

Po 50-ies metų statybose nežino, kaip spręsti stadiono problemą

Kauniečiai grožisi sutvarkyta Kauno geležinkelio stotimi, Trakų gyventojai – restauruota pilimi. Visa tai – bendrovės „Kaminta“ atlikti darbai. Bendrovės sąraše – ir Užutrakio dvaras, Nacionalinis dramos teatras, Kauno apylinkės teismas, netrukus bus užbaigti ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbai.

„Turime išsimokę gerų specialistų, darbų vadovų, atestuotų paveldo objektams, todėl pavyksta šioje srityje sėkmingai dirbti“, – sakė S. Kaminskas.

Pašnekovas prisiminė ir Kauno klinikų centrinio pastato fojė restauraciją.

„Ten buvo pristatyta visokių kioskelių, būdų. Dirbom, dirbom, atstatėme viską, kaip buvo anksčiau, bet kai pasižiūri – to darbo kaip ir nematyt. Štai naują pastatai – tada jau matosi“, – lygino S. Kaminskas.

Bendrovė yra renovavusi tokius objektus, kaip Kauno sporto halė, Dariaus ir Girėno stadionas.

„Tai buvo dar Vagnoriaus laikais. „Žalgiris“ tada gerai lošė, – šypsosi S. Kaminskas. – Ta senoji kompanija – R. Kurtinaitis, V. Chomičius, A. Sabonis. Mūsų halė neatitiko „Eurolygos“ reikalavimų – nei persirengimo kambariais, nei sale. Taigi suremontavome. Žinote, ir dabar užėjus į sporto salę gražu pasižiūrėti į grindis – it vakar daryta. Tačiau darėme ne tik „kosmetinį“ remontą: halės metalo konstrukcijos buvo pradėjusios skėstis. Todėl dėjome specialias temples po grindimis, kad pastatas negriūtų“, – pasakojo pašnekovas.

S. Kaminskas atidžiai seka dabartinės Kauno valdžios pranešimus, kuriuose kalbama apie numatomą Dariaus ir Girėno stadiono rekonstrukciją.

Prie senojo stadiono statybų prisidėjęs S. Kaminskas žino esminį statinio trūkumą – anuomet jo nė vienai statybų brigadai nepavyko tinkamai išspręsti.

„Kaip sutvarkyti tą stadioną? Išdirbęs statybose visą gyvenimą aš nelabai įsivaizduoju, – nustebina pašnekovas. – Kas tik nebandė ten daryti hidroizoliaciją – lietus kaip žliaugė, taip ir žliaugia. Lietui bėgant pamažu gadinasi visos konstrukcijos. Na, gal kas nors ką nors sugalvos“, – atskleidė S. Kaminskas.

„Lamat – ne stroit“

Paklaustas, ar „Kaminta“ dalyvaus savivaldybės skelbiamame konkurse stadiono rekonstrukcijos darbus atlikti, S. Kaminskas patikino, jog būtinai.

„Aš tą stadioną dar ir stačiau! Kadangi jį reikėjo užbaigti – kaip buvo įprasta tarybiniais metais – kažkokiai šventei, skirtingas tribūnas paskirstė valdyboms. Aš dar prisimenu, kurią tribūną dariau“, – sako bendrovės vadovas.

Vis tik jam, tuo metu dirbusiam meistru, įstrigo ne pati statyba, o hidroizoliacijos darbai.

„Kiek mes vargom ir praktiškai nepasiekėm rezultato. Niekam nepavyko užtikrinti tinkamos izoliacijos. Todėl man dabar labai įdomu iš profesinės pusės, ką ten sugalvos“, – svarsto S. Kaminskas.

Prekyos centras „Merkurijus“ Laisvės alėjoje. Wikipedia.org (CC-BY SA 3.0) Mato G. nuotr.

Kai kurie S. Kaminsko dar sovietiniais metais statyti objektai jau nugriauti. Tai – žymus Kauno prekybos centras „Merkurijus“. Ar ne skaudu stebėti, kaip sunkiai padarytą darbą „kramto“ griovimo technika?

„Nostalgijos tam pastatui nejaučiu. Mačiau projektus, ką ruošiasi statyti toje vietoje – tikrai būtų papuošę Laisvės alėją. Būtų. Dabar – duobė iškasta ir stovi. Taigi, yra rusiškas posakis „Lamat – ne stroit“ („Griauti – tai ne statyti“, rus. k.). Štai visai greta tos vietos iš pagrindų rekonstravome buvusį „Miesto projekto“ pastatą. Jis buvo pritaikytas biuro patalpoms. Taip ir „Merkurijus“ greičiausiai toliau būtų sėkmingai veikęs, gal būtų antrą „Akropolį“ iš jo padarę“, – svarstė S. Kaminskas.

Kova su Dzūkijos smėlynais

2005-aisiais metais „Kaminta“ įsigijo metalo konstrukcijų gamyklą, ją renovavo.

„Kai nupirkome šį cechą, tai buvo Žemės ūkio mechanizacijos instituto mechaninės dirbtuvės. Visas staklynas jame stovėjo „kaip ledas“. Cechas buvo pilnas technikos, tik kad ta technika jau nebe labai kam reikalinga. Iškraustėm, kažką atidavėm į metalo laužą, kažką – pardavėm. Pastatėm naujas technines linijas ir gaminam įvairius metalo gaminius statyboms: santvaras, sijas, kolonas. Centro pajėgumai – apie 200 tonų gaminių per mėnesį. Taigi „varom“ visiems, kam tik reikia“, – apie papildomą verslo kryptį pasakojo S. Kaminskas.

2008-aisiais užslinkus krizei bendrovės apyvarta, buvusi taip arti 100 mln. litų ribos, drastiškai krito. S. Kaminskas pripažįsta, kad šis laikotarpis buvo labai sunkus: teko mažinti atlyginimus, įvesti taupymo politiką. Bendrovei išsilaikyti padėjo keli stambūs objektai. Dabar ji vėl stabiliai atsistojo ant kojų.

Šiuo metu „Kaminta“ pluša Kauno karo muziejuje. Šis pastatas ilgus metus neregėjo jokių statybininkų.

„Viskas ten – sena. Pradedi tvarkyti: reikia ir kompiuterizuoti, įrengti ventiliaciją, kondicionavimą. O dar turi nesimatyti, kai padarysi! Vasarą padarėme visą karo muziejaus fasadą naujai. Ten – granitinis tinkas, o kas šiais laikais moka su juo dirbti?“, – apie kylančias problemas kalbėjo bendrovės „Kaminta“ vadovas.

Šypsodamasis jis pasakoja, kaip subūrus „užsilikusius pensininkus“, jie atliko darbus senąja technologija ir medžiagomis.

Vis tik vienas projektas bendrovei virto galvos skausmu: rekonstruojant Žaliąją gatvę Alytuje, po stiprios liūties nučiužė šlaitas su jau įrengtomis konstrukcijomis, laiku nepabaigus darbų savivaldybė bendrovei ėmė skaičiuoti delspinigius.

„Toje gatvėje viskas jau pabaigta, laukiame statybų užbaigimo akto. Tai buvo sudėtingas projektas – tie Alytaus smėliai, šlaitai po 15 metrų. Tvirtinam, tvirtinam, tik užeina liūtis – ir viskas nuvažiuoja. Galiausiai ir su savivaldybe, berods, radome bendrą kalbą, tik dar negautas statybos užbaigimo aktas, nes daug dokumentacijos. Ta gatve jau žmonės važinėja“, – sakė S. Kaminskas.

Jis pripažįsta, jog gana neseniai gatvė vėl patvino – šįkart lapais užsikišus lietaus kanalizacijai.

„Jei ten negrėbs lapų, taip bus ir toliau, – perspėjo bendrovės vadovas. Šis projektas „Kamintai“ atnešė nemažą nuostolį.

„Tokiems statybininkams – nukapoti rankas iki alkūnių“

Lengviausia statyti, pasak S. Kaminsko, – prekybos centrus. „Kaminta“ visoje Lieuvoje statė „IKI“ ir „Maxima“ parduotuves.

„Darbas visiškai paprastas: surėmei, stogą uždėjai, grindis padarei – ir sėkmės prekyboje“, – juokiasi pašnekovas.

Nesusilaikau neprisiminusi Latvijoje įvykusios „Maximos“ tragedijos (kai pirkėjams būnant parduotuvėje įgriuvo prekybos centro „Maxima“ stogas, žuvo daugiau nei 50 žmonių) – galbūt kaip tik kai viskas taip paprasta, kyla rizika praleisti pro akis (ar rankas) vėliau žmonių gyvybių pareikalaujančias smulkmenas?

„Mačiau nuotraukas po nelaimės. Matosi, kaip ten viskas padaryta, mačiau dokumentus ir žinau, kodėl ta tragedija įvyko. Tokiems statybininkams reikia nukapoti rankas iki alkūnių. Kad daugiau nebestatytų nieko. Ten jau pridaryta gausybė broko, o ant viršaus dar – papildomo broko. Dėl tokių statybininkų ir turime, ką turime – didžiulę tragediją“, – savo nuomonę apie Latvijos parduotuvės konstrukcijas išsakė S. Kaminskas.

Ar Lietuvoje irgi yra tokių statybininkų?

„Lietuvoje nemačiau, kad kokia nors „garažinė“ įmonė statytų prekybos centrus. Stato rimti rangovai. Kitas dalykas – mūsų šalyje techninė priežiūra iš tiesų dirba. Na, projektai. Prekybos centrų projektai dažniausiai būna tipiniai. Mano nuomone, Lietuvos prekybos centrams tokia griūtis negresia“, – svarstė S. Kaminskas.

Statybų saulė šiuo metu – prigesusi

Kalbant apie darbuotojų profesionalumą ilgametis statybos įmonės vadovas pripažįsta, jog profesionalių rankų stygius – nuolat juntamas. Vos „atsivėrė“ šalies sienos, statybininkai sėkmingai keliauja po Šiaurės ir kitas šalis.

„Labai paprasta: vienas išvažiuoja į kokią Norvegiją ir kaip grandinėle patraukia – dar kokius 10 iš paskos. Dabar vienas kitas bando ir grįžti. Jaunų darbininkų ateina mažai“, – sakė jis.

Grįžtantys iš užsienio turi susitaikyti su tuo, jog Lietuvoje už mėnesį gaus tiek atlygio, kiek svečioje šalyje gaudavo per savaitę. Kol kas iki Europos atlyginimų dar neužaugome.

Renovuotas Kauno klinikų pastatas. Bendrovės „Kaminta“ nuotr.

Stasiui Kaminskui šiurpu skaityti žiniasklaidos straipsnius apie migracijos mastus, apie tai, jog per kelerius metus netekome tokio miesto, kaip Utena. Juolab jis kasdien pravažiuoja pro degalinę, iš kurios lietuviai autobusiukais išvyksta į užsienį.

„Siaubas, kas ten pirmadienio rytais darosi“, – atsidūsta pašnekovas.

Bendrovės vadovas pastebi, jog statybų bumo šiuo metu nėra.

„Sėdim ir žiūrim, kas čia bus, – dabartinę statybininkų nuotaiką apibūdino jis. – Saulė horizonte kol kas dar nešviečia. Vilniuje, Klaipėdoje dar yra investicijų, tuo metu Kaune... Kur paskutinį kartą šiame mieste matėte kraną?“

„Gaspadorius yra gaspadorius“

Gal situaciją pakeis naujasis meras, iš stambios verslo įmonės į savivaldą įžengęs Visvaldas Matijošaitis?

„Naujajam merui dar reikia už senas skolas sumokėti, – sako S. Kaminskas, tačiau pritariamai linksi galva: – Bet gatvėmis jau gali važiuoti, žiūrėdamas ne į duobes, o aplink pasidairydamas. Ką prieš rinkimus žadėjo – viskas po truputį juda. Gaspadorius yra gaspadorius. Buvusiam merui – iš kur jam to ūkiškumo išmokti? Man tenka keliauti po Lietuvą, po savivaldybes. Kur meras gaspadorius – iš karto matyti. Pavyzdžiui, Kauno rajono, Birštono, Druskininkų, Žemaitijoje – Šilutės, Šilalės savivaldybės.“

S. Kaminsko nuomone, verslo žmogus geba valdyti pinigų srautus, žino, iš kur jų paimti, kur padėti.

Vaikai perėmė įmonės vairą

Paklaustas apie ateities planus S. Kaiminskas šypsosi.

„Įmonės vairą puikiausiai laiko sūnus su dukra. Aš pabūnu čia iki pietų – padedu, kur reikia mano patirties. O šiaip, gal jau užtenka metų, praleistų statybose. Jei dar tarybinėse statybose, tai metus reikia skaičiuoti „dvigubu tarifu“. Ten ministras pravažiuoja per objektus, kas nors nepatinka – ir visi laisvi. Kiek kartų mane svarstė partijos komitetuose... Neužtektų kojų ir rankų pirštų suskaičiuoti. Jei ką nors pagavo darbe girtą – tave svarsto. Neįvykdei plano – svarsto. Įvyko nelaimingas atsitikimas – svarsto“, – prisimena pašnekovas.

S. Kaminskas mano, jog dabartiniai nesklandumai nuosavame versle kainuoja mažiau nervų.

Paklaustas, ar lengvai su verslo kalneliais susitvarko vaikai, S. Kaminskas šypsosi: „O kur jie dėsis?“ Verslas vaikams nebuvo patikėtas per vieną dieną.

S. Kaminsko sūnus Ramūnas studijavo statybos inžineriją ir „Kamintoje“ savo karjerą pradėjo nuo meistro. Dabar jis – generalinis direktorius. Tuo metu dukra Jurgita iš pradžių suko visai kitu keliu: ji buvo dizainerė, baigusi studijas darbinę karjerą pradėjo „Senukų“ bendrovėje.

Netrukus ir ji prisijungė prie bendro šeimos verslo.