„Statybose tada galėjo dirbti bet kas, todėl dauguma darbininkų buvo žemos kvalifikacijos. Buvo didžiulis iššūkis – darbus padaryti laiku ir kokybiškai. Savęs kitur nei statybose tikrai neįsivaizduoju ir jaučiuosi savo vietoje“, – sako V. Kumpys.

VISI (dabar – Gedimino technikos universitetas) įgijęs pramoninės civilinės statybos inžinieriaus specialybę, jis pasirinko darbą Mažeikiuose.

Klaipėdos naftos rezervuaras

Buvo paskirtas į „Mažeikių statybos trestą“, kuris statė „Mažeikių naftą“. Į šią grandiozinę statybą iš VISI kasmet buvo siunčiama kelios dešimtys jaunųjų specialistų. Taip V. Kumpys 1982 m. lapkričio 1 dieną atsirado Mažeikiuose.

„Miestas buvo tarsi didelė statybų aikštelė: čia buvo statomas naujas miestas, namus „kepė“ vieną po kito, kad galėtų apgyvendinti žmones, o gatvių ir šaligatvių nebuvo kada tiesti, todėl ir guminius nuo kojų nusiimdavai tik grįžęs namo“, – prisimena V. Kumpys.

Pradžia – svarbiausioje statybų aikštelėje

Mažeikių nafta

Patekęs į „Mažeikių statybos tresto 4-tąją valdybą“, kuri tiesė inžinierinius tinklus, ten išdirbo penkerius metus, nuo meistro pakildamas iki aikštelės viršininko, kuriuo tapo labai greitai – po metų. Anot V. Kumpio, karjeros galimybės anuomet buvo neblogos, nes statybų apimtys buvo didžiulės ir reikėjo daug specialistų.

„Iš pradžių tapau darbų vadovu, o per metus nuo darbų pradžios tapau aikštelės viršininku. Kaip tik tuo metu statėme antrąją „Mažeikių naftos“ liniją ir praktiškai gyvenome statybose – po darbo iki vėlumos trukdavo pasitarimai, o iš ryto aštuntą – jau darbe“, – karjeros pradžią prisimena vyras.

Svarbiausioje šalies statybų aikštelėje dažnai lankydavosi ir pasitarimams vadovaudavo iš Vilniaus atvykęs Statybos ministro pavaduotojas Adakras Šeštakauskas. „Jo buvimas buvo svarbus, nes nuolat kildavo konfliktų tarp Maskvai pavaldžių montuotojų ir mūsų, vietinių statybininkų. Jei montuotojai vėluodavo, kaltę versdavo statybininkams, kurie, palyginus su montuotojais, apskritai buvo laikomi tarsi žemesnės kastos. Be to, jie – Maskva, o mes – Lietuva. Tik pasiskundžia Maskvoje, Lietuvoje jau skandalas“, – istorija jau tapusius laikus prisimena V. Kumpys.

Toje „mėsmalėje“ jis įgijo didžiulės patirties, jautėsi dalyvaujantis tuo metu svarbiausioje šaliai statyboje. Vėliau teko dvejus metus tarnauti kariuomenėje Archangelsko srityje, o 1989 metais grįžo į „Mažeikių statybos tresto 1-ąją valdybą“, vėl dirbo aikštelės viršininku. Tuomet buvo baigiama statyti trečioji „Mažeikių naftos“ linija.

Vėliau prasidėjo trestų, valstybinių įmonių pertvarka: 1990 m. „Mažeikių statybos tresto pirmoji valdyba“ tapo valstybine įmone Nr. 1, paskui vietoje jos atsirado akcinė bendrovė „Mažeikių gairė“, kurioje V. Kumpys dirbo gamybos direktoriumi. O jau 1996 m. įregistravo savo įmonę. (nuotraukoje „ORLEN Lietuva“)

Verslą pradėjo išnuomotame kabinete

Tuomet pasiryžti tokiam žingsniui nebuvo lengva – tačiau laikmetis diktavo savo, tad tuo metu logiškiausias sprendimas buvo imtis savo verslo.

„Vienoje įmonėje išsinuomojau kabinetą su keliais baldais ir telefonu ir pradėjau kurti „Rudestą“. Dėl įmonės pavadinimo daug galvos nesukau – pasirinkau iš pasiūlytų pavadinimų sąrašo. Be jokios ypatingos prasmės, bet gražiai skambantis ir sąsajų su statyba turintis“, – verslo pradžią prisimena „Rudestos“ vadovas.

Jis sako, kad tuomet žinojo svarbiausia – į kurią pusę nukreipti besikuriančios įmonės veiklą. Kadangi buvo dalyvavęs „Mažeikių naftos“ statyboje, puikiai žinojo darbų specifiką šioje įmonėje.

Tačiau naujai įmonei įsitvirtinti „Mažeikių naftoje“ buvo didžiulis iššūkis: tik įsikūrusiai įmonei, neturinčiai darbų patirties, pasirašyti sutartis praktiškai buvo neįmanoma. Todėl iš pradžių bendrovė dirbo kaip didesnių įmonių subrangovė. Mažeikių naftos gamykla pirmenybę teikdavo didesniems rangovams – kapitalinių remontų metu reikėdavo stambių, daug darbuotojų turinčių organizacijų. Todėl V. Kumpio iniciatyva dar 1997 m. buvo sukurtas šešių nedidelių įmonių konsorciumas, kuriame „Rudesta“ buvo pagrindinis partneris, su „Mažeikių nafta“ pasirašydavęs rangos sutartis ir koordinuodavęs sutarties vykdymą.

Tam tikra darbų specifika „Mažeikių naftoje“ ir nulėmė „Rudestos“ specializaciją į statybos ir montavimo darbus. Anot įmonės vadovo, tokia dviguba montuotojų ir betonuotojų specializacija turi savų pranašumų ir minusų. Dviguba specializacija leidžia užsakovui pasiūlyti darbų kompleksą, taip pat padeda išvengti sezoniškumo. Pavyzdžiui, žiemą, kai statybininkai negali dirbti lauke, didžiąją dalį darbų atlieka montuotojai. Kitą kartą nėra darbo montuotojams, bet yra statybininkams.

Minusas tas, kad montuotojai ir metalo konstrukcijų gamybos specialistai turi savo kainą. Nuolat reikia aukštame lygyje išlaikyti jų kvalifikaciją. Tačiau kvalifikuotiems montuotojams ir suvirintojams tenka konkuruoti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio rinkoje, kur tokie specialistai ypač paklausūs, o juos paruošti kainuoja kur kas daugiau, nei statybininkus.

Daugiau nei matoma

„Daugiau nei matoma“ – tokiu šūkiu nuo pat savo veiklos pradžios vadovaujasi „Rudesta“.

„Mūsų sėkmės pagrindas – sugebėjimas įžvelgti ilgalaikius užsakovų poreikius. Kokybė – tai daugiau nei matoma šiandien“, – sako V. Kumpys. (Nuotraukoje – „ORLEN Lietuva“)

„Rudesta“ kasmet atlikdavo „Mažeikių naftos“ (dabartinė „ORLEN Lietuva“) gamyklos kapitalinius ir einamuosius remontus. Besikeičiant akcininkams, naftos perdirbimo gamykla buvo modernizuojama ir visuose šiuose projektuose, kurie atitiko „Rudestos“ specializaciją, bendrovė dažniausiai dalyvavo kaip užsienio kompanijų partnerė.

Dabar „Rudesta“ gali didžiuotis partneryste su žinomomis užsienio korporacijomis, kaip antai: „Turner corporation“ (objektas Penex žaliavos katalizinio krekingo hidrovalymo įrenginiai), „Foster Wheeler Iberia S.A.U“ (benzino hidrovalymo įrenginiai), „Scherzer GmbH“ (naftos produktų taškinio vagonų užpylimo estakada), „Technip KTI S.p.A.“ (žalios naftos krosnis), su „ORLEN Projekt“ S.A. – sieros degazavimo ir granuliavimo įrenginio „ORLEN Lietuva“ Juodeikių kaime statybos projektas ir daugeliu kitų.

„Dirbdami stambiausioje naftos perdirbimo kompanijoje Baltijos šalyse, bendradarbiaudami su užsienio kompanijomis, žinojome, kad tik aukšta bendrovės kvalifikacija, pažangūs darbų organizavimo metodai gali užtikrinti ilgalaikę partnerystę su stipriais partneriais. „Rudesta“ viena iš pirmųjų „Mažeikių naftoje“ dirbančių rangovų įdiegė Kokybės vadybos ISO 9001 ir Aplinkosaugos ISO 14001 sistemas. Tai buvo didžiulis postūmis į priekį“, – prisimena bendrovės generalinis direktorius Valdas Kumpys,

Keletą metų „ORLEN Lietuva“ naftos perdirbimo gamykloje „Rudesta“ atliko ne tik statybos ir montavimo darbus, bet ir gamybinių padalinių Nr. 1 ir Nr. 2 aptarnavimo paslaugas. Anksčiau šiuos darbus atlikdavo pačios „ORLEN Lietuva“ remonto cecho specialistai. Tokios sutarties su „ORLEN Lietuva“ pasirašymas buvo didžiulio pasitikėjimo „Rudesta“ išraiška, bendrovės patirties, patikimumo bei specialistų įvertinimas.

Įspūdingas objektų sąrašas

„Rudestos“ veikla neapsiriboja paslaugų teikimu naftos perdirbimo gigantui. Bendrovės pastatytų objektų sąraše – daugybė stambių pramoninių, inžinerinių statinių: bendrovės „Kurana“ bioetanolio gamykla Pasvalyje, įmonės „Ingman ledai“ gamybinis korpusas, „Gargždų midos“ antrosios gamybinės linijos rekonstrukcija, įmonių „Westcargo“ ir „Scania“ autocentrai Klaipėdoje, prekybos centrai IKI, MAXIMA, „Supernetto“, „Norfa XXL-Eifelis“ Mažeikiuose, bendrovės „Cemex“ klinčių ir molio sandėlių statyba, „Klaipėdos naftos“ tamsių naftos produktų parko talpyklų montavimo darbai, bendrovės „Amilina“ sirupų gamybos cecho Panevėžyje statyba.

Bendrovė statė nuotekų dumblo utilizavimo įrenginius Mažeikių nuotekų valykloje, nuotekų valymo įrenginius Bugeniuose ir Plinkšiuose, taip pat prekybos centrą RIMI Ukmergėje, bendrovės „Baltijos mėsos grupės logistika“ rinkodaros centrą Klaipėdoje, vykdė Suskystintų gamtinių dujų terminalo uosto infrastruktūros bendrastatybinius ir montavimo darbus, statė LIDL prekybos centrus Telšiuose, Mažeikiuose ir Kretingoje, bendrovės „Manfula“ fermentavimo tunelių, biofiltrų, komposto brandinimo aikšteles, statė bendrovės „Ekoatliekos“ komunalinių atliekų mechaninio ir biologinio apdorojimo įrenginius Dvarininkų kaime, gamino metalo konstrukcijas ir jas montavo Suomijos Pori LNG terminale.

Šiuo metu „Rudesta“ turi dvi modernias metalo apdirbimo bazes Plungėje ir Mažeikiuose. Bendras gamybinių patalpų plotas – 10 tūkst. kv. metrų. Palanki bazių geografinė vieta leidžia tiekti produkciją tiek Skandinavijos, tiek Rytų Europos, Rusijos rinkoms. Išplėtotas susisiekimas geležinkeliu ir jūrų transportu užtikrina sėkmingą produkcijos logistiką.

Padarytos investicijos metalo gaminių bazėse padidino bendrovės konkurencingumą metalo konstrukcijų ir kitų gaminių gamybos srityje. Įsigyti įrengimai leido išplėsti teikiamų paslaugų spektrą. Bendrovė gali gaminti ypač didelių gabaritų ir svorio gaminius, metalinius tiltus, estakadas, dūmtraukių vamzdynus bei kitus didelių išmatavimų ir svorio gaminius.

Sukaupta patirtis, įdiegtos kokybės sistemos ir ateityje leidžia bendrovei būti konkurencingu ir patikimu partneriu bet kokio lygio ir sudėtingumo objektuose. Šiuo metu „Rudesta“ yra įdiegusi EN ISO 9001 kokybės vadybos standartą, EN ISO 14001 aplinkos vadybos standartą, ISO 3834-2- suvirinimo darbų kokybės standartą, EN 1090-1 ir EN 1090-2 (EXC 3) plieno konstrukcijų ir elementų gamybos kontrolės standartus, LST 1977 (BS OHSAS 18001) darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemos standartą, bendrovės suvirintojai atestuoti pagal standartą EN 287-1.

Statybos verslas keičiasi

Suskystintų gamtinių dujų terminalas 

Pastaruoju metu statybos sektoriuje – didžiulė konkurencija. Viešuosiuose ir privačiuose konkursuose pagrindinis atrankos kriterijus yra mažiausia kaina. Sunku suvokti, kaip gali būti gera statybos darbų kokybė už mažiausią kainą?

Mažiausios kainos kriterijus dominuoja visuose statybos proceso etapuose: parenkant projektuotojus, techninės priežiūros specialistus, rangovus. Už mažiausią kainą projektuotojo paruoštas projektas dažniausiai būną tinkamas tik statybos leidimui gauti, o tokiu pačiu principu užsakovo pasirinktas techninis prižiūrėtojas dažniausiai būna susiskaičiavęs savo paslaugų kainą taip, kad jos neviršydamas į objektą gali atvykti tik vos du ar tris kartus per mėnesį.

Statybos rangovas kainos pasiūlymą teikia, skaičiavimus atlikęs pagal mažiausios kainos kriterijų paruoštą techninį projektą. Kaip taisyklė, pradėjus darbus rangovas randa aibes projektinių klaidų, nelogiškumų. Tada seka techninių projektų pakeitimų virtinė, juos vėl tenka derinti su užsakovu, derėtis dėl papildomų darbų apmokėjimo. Statyba lieka antrame plane, o pirmajame – raštų rašymas ir dokumentų pildymas. Pradėjus darbus pagal tokį projektą, visos šios problemos tampa tik rangovo „galvos skausmu“.

Pastaruoju metu generaliniams rangovams tenka konkuruoti ir su projektų valdymo įmonėmis, kurios lyg ir vykdo generalinio rangovo funkcijas.

„Mano nuomone, projekto valdytojas, būdamas atsakingu už sklandų projekto įgyvendinimą, turėtų projektuotojams, rangovui, techninei priežiūrai, subrangovams padėti spręsti statybos metu iškilusias problemas. Tačiau dažniausiai susidaro įspūdis, kad projekto valdytojas proceso dalyviams palieka problemas spręsti patiems. O šie sprendimai kainuoja laiko ir pinigų, juos turėtų priimti projekto valdytojas. Tačiau jam nesprendžiant problemų, rašomos pretenzijos, ieškoma kaltų, nevykdomi darbai, prarandamas brangus laikas. Kone kasdien rašo raštus, kokius dokumentus pateikti, grasina nuobaudomis, jei rangovas kažko nepadarys ar vėluos padaryti. Tuomet ir rangovui tenka samdyti darbuotoją, kuris skaitytų raštus, atsirašinėtų, ką padarėm, ko nepadarėm ir ką ruošiamės daryti. Vyksta jokios pridėtinės vertės nekuriantis procesas“, – stebisi V. Kumpys.

Jo teigimu, „Mažeikių naftoje“ teko dirbti ne su viena projekto valdytoja užsienio kompanija. Jos pačios turi kvalifikuotą inžinerinį personalą, savo jėgomis rengia projektinę dokumentaciją ir valdo procesą, o rangovą samdo tik darbams atlikti. Statybos procesas vyksta pakankamai sklandžiai, į rangovą žiūrima kaip į partnerį, siekiantį bendro tikslo. Tas pats ir dirbant Latvijoje, Norvegijoje, Suomijoje.

„Užsieniečiams viskas aišku: pats suprojektavai, pats valdai procesus ir kaltų neieškai“, – sako „Rudestos“ vadovas.

Problemos – laikinos, darbai – ilgam

„Rudesta“, 2008 m.

Statybininkų gyvenimą apsunkina ir ilgi atsikaitymų už darbus terminai. Įstatyme parašyta: atsiskaityti reikia per 30, išimtinais atvejais – 60 dienų. Bet ar kas laikosi įstatymo? Netgi viešųjų konkursų dokumentuose būna numatyti ilgesni nei įstatyme apmokėjimo terminai. Realiai atsiskaitymai mažiausiai atidedami 60 dienų.

Kita problema – atvirkštinis PVM. „Statybininkui į biudžetą mokėti PVM dažniausiai nebereikia, atsiranda PVM permokos. Medžiagas perkame mokėdami PVM, o susigrąžinti iš biudžeto PVM permoką galime tik du kartus per metus. Kiek man žinoma, Latvijoje šis įstatymas yra tobulesnis ir su panašiomis problemomis rangovai nesusiduria. Iš kitos pusės, jei užsakovai atsiskaitytų už darbus iki 30 dienų, kaip numatyta įstatyme, atvirkštinis PVM, iš esmės taptų neaktualus“, – sako V. Kumpys.

Anot jo, norisi tikėti, kad šios problemos – laikinos ir bus išspręstos. Optimistiškai nuteikia į įmonę ateinantis jaunimas, tik liūdina, kad jauni žmonės dabar nelinkę rinktis nelengvos statybininko duonos. Paruošti statybos specialistą reikia nemažai laiko, nėra galimybių iš karto mokėti vakarietiško atlyginimo, todėl su užsieniu, į kurį dažniausiai dabar ir išvyksta jauni žmonės, nepakonkuruosi.

„Rudestoje“ jaunimui sudaromos galimybės atrasti savo vietą, realizuoti save. Vadovo širdį džiugina, kad įmonėje pavyko „užsiauginti“ nemažai inžinierių, kitų statybos specialistų, kurie sudaro didžiąją dalį įmonės inžinerinio personalo.

„Mūsų šūkis – „Daugiau nei matoma“ – byloja apie kuriamą ilgalaikę vertę. Tikiuosi, kad mūsų darbuotojai visada galės didžiuotis tiek iki šiol, tiek ateityje įgyvendintais projektais ir pastatytais objektais“, – sako V. Kumpys.

Tekste ir fotogalerijoje – bendrovės „Rudesta“ nuotr.