Tremtinių šeimos drama

Juozo Vaščėgos vaikystė atspindi tipišką to meto šeimos, išgyvenusios karą ir tremtį, dramatizmą. Močiutė žuvo 1944-aisiais, vokiečių okupacijos metu, o vos dviejų sulaukusiam Juozukui 1951-aisiais teko skaudi liaudies priešo dalia – visa šeima buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą, kur berniukas baigė ir pirmąją klasę. Vos trisdešimt trejų Anapilin išėjo tėvas, palikęs žmoną su penkiais mažyčiais vaikais – išgyvenimų ir kančių neištvėrė širdis. Šis be galo skaudus likimo kirtis išties kupinas ironijos – būtent ankstyva tėvo mirtis nuplovė nuo Juozo tremtinio vaiko etiketę, jis visiems tapo našlaičiu, todėl tolesnei jo ateičiai neatsiliepė. Po tėvo mirties šeima grįžo namo, į Lietuvos kaimą Vilkaviškio rajone. 

Kartu su visa šeima sunkų kelią nukeliavo ir senelis, kuris atstojo mažiesiems tėvą. „Kai augau, prisimenu, kaip buvo sunku su maistu, pagaliau buvau aš vienas iš vyresniųjų, todėl teko dirbti labai daug ūkio darbų – pjauti šieną, girdyti karves, mėžti mėšlą,“ – pasakoja jis Daugybė darbų, užgriuvusių vos paauglio amžiaus sulaukusį Juozą, išmokė: svarbiausia – darbas, visa kita – paskui. Ši gyvenimo pamoka įsirėžė į Juozo atmintį ir lydėjo visą gyvenimą, privertusi susidėlioti griežtus prioritetus.

Septyneri metai Estijoje

Vos penkiolikos Juozas pradėjo savarankišką kelią: įstojo į Kauno politechnikumą, iš kur po dviejų mokslo metų buvo išsiųstas į Kochtla Jarvės (Estija) chemijos kalnakasybos technikumą, kur mokėsi techniko specialybės. Septyneri metai Estijoje – rodos, dabar jaunam vaikinui atsirado puiki proga pradėti gyventi nerūpestingą, jaunystės džiaugsmų kupiną gyvenimą. Tačiau Juozas pasirinko: krovė vagonus, kasė griovius, nesibaidė ir purviniausių darbų – užkasinėjo kanalizacijas. 

Dienomis studijuodamas sprogdinimo ir kitas su profesija susijusias disciplinas, vakarais dirbo – šešiolikmetis buvo vienintelis iš penkiolikos vaikinų, savo laisvą laiką aukojęs darbui šachtoje. 160 rublių – tokią algą prisimena. Šeštadieniai ir sekmadieniai taip pat darbe. „Negaliu sakyti, kad neturėjau studentiško gyvenimo, – pripažįsta Juozas. – Tiesiog man patiko dirbti – supo labai geri žmonės, darbštūs ir turintys nuovoką savo srityje. Todėl po praktikos pasilikau Estijoje, iš viso gyvenau ten septynerius metus“.

Nuo šaltkalvio iki vyriausiojo inžinieriaus

Po patirties šachtoje darbštų vaikinuką greitai pasičiupo statybininkai – įdarbino tresto „Koksochimmontaž“ šaltkalviu, o kai vieną iš inžinerijos personalo išlydėjo į armiją, Juozui pasiūlė darbų vykdytojo pareigas. Patirties jaunas specialistas sėmėsi šachtos „Estija“ ir azotinių trąšų gamyklos statybose. O kai 1973 m. įsidarbino į tuometinį Pabaltijo specializuotos montavimo valdybos trestą Nr. 7, iki pat Nepriklausomybės Juozą įsuko gyvenimo karuselė. Išmaišęs Sovietų Sąjungos ir kaimyninių respublikų teritorijas, ilgesniam laikui apsistojo Mažeikiuose atsidariusioje specializuotoje naftos įmonėje. „Tikriausiai buvau darboholikas, nes darbas reiškė viską, – neslepia patyręs statybininkas. – Mažeikiuose sutikau labai darbščių žmonių, vienas mano vadovų buvo turkmėnas, nuoširdus žmogus, tikras savo reikalo meistras, jis man tapo pavyzdžiu, kuriuo norėjau sekti“.

Darbštumas – savybė, kurią Juozas visą gyvenimą vertino labiausiai: „Visuomet atsidurdavau ten, kur trūkdavo darbščių rankų. Prašydavo – važiuok, Juozai, sutvarkyk“.

Dirbdamas Panevėžyje aikštelės viršininku, 1976 m. įstojo į Kauno Politechnikos institutą, įgijo inžinieriaus statybininko specialybę. „Turėjau mokytis, privertė valdžia, sakė – jei esi be aukštojo išsilavinimo, negali dirbti vyriausiuoju inžinieriumi. Buvau laikinai einantis šias pareigas, po mokslų įgijau tikrąjį statusą“, – dalijosi jis. 

Griežtas, bet teisingas

Betgi ne mokslai svarbu – įsitikinęs Juozas, o galva ant pečių: juk Mažeikių naftos statybas gali prilyginti geriausios pasaulio akademijos baigimui. Meistrai, specialistai, aikštelių viršininkai dirbo itin sunkius darbus su sudėtingomis technologijomis, metalo konstrukcijomis. Visko teko mokytis vietoje – daugybė žmonių iš visos tuometinės Sovietų Sąjungos, puikūs savo profesijos atstovai. „Darbininkai, o ypatingai brigadininkai, buvo apsiskaitę, savo reikalo meistrai, žinoma, pravaikštininkų, mėgėjų pasimuliuoti ar taurelę darbo metu išlenkti irgi buvo, – prisiminimais dalijosi Juozas. – Tačiau juk ne jie svarbiausi, rėmiausi darbščiais ir gerais žmonėmis, jautėme pagarbą vieni kitiems“.

Griežtas, bet teisingas vadovas – taip save apibūdina – sugebėdavo išreikalauti iš žmonių ir reikiamos kokybės, ir terminų laikymosi. Pravaikštininkams buvo griežtas ir premijas braukdavo be gailesčio, o gerai dirbantys nelikdavo nuskriausti – tryliktas, keturioliktas atlyginimas, premijos.

Nesėkmės asmeniniame fronte

Darbštaus statybininko ir vadovo asmeninis gyvenimas nebuvo toks rožėmis klotas. Pirmoji santuoka truko labai neilgai – abu tuokėsi pernelyg jauni, vos dvidešimties sulaukę. Santuokų būta ir daugiau. „Dėl nesėkmių asmeniniame gyvenime išties kaltas darbas“, – pripažįsta Juozas. 

Statybvietės suviliodavo retą moterį, todėl ir antrajai Juozo sutuoktinei iš Panevėžio grandiozinėse statybose paskendę Mažeikiai nekėlė pasigėrėjimo. O ir kuri moteris ištvers, svarsto jis, kai vyras nuo septynių iki vienuolikos darbe.

„Kas jau pragyventa, laikrodžio atgal nebeatsuksi, tačiau dabar į Mažeikius nebevažiuočiau... O gal ir važiuočiau. Juk jei nebūtų buvę įdomu, nebūtų perspektyvos, tikriausiai gyvenimas pilkas atrodytų, – atsako paklaustas, ar niekada nesigailėjo, kad dėl darbo paaukojo pernelyg daug. – Nesu karjeristas, tiesiog man įdomus pats procesas ir darbas su žmonėmis. Juk Mažeikiuose statėme ypatingus šalies objektus. Tai graži ir gera gyvenimo pamoka.“

Butas Rygoje – už šiluminę trasą

Viena įdomi detalė iš Juozo gyvenimo yra susijusi su Latvija.

Teko Rygoje tiesti 1200 mm šiluminę trasą. Tuometinis Latvijos statybų ministro pavaduotojas pasiūlė – jei padarysi iki Naujųjų metų, gausi butą Rygoje. Per keturis mėnesius darbai buvo atlikti ir buto Rygoje raktai įteikti Juozui. Tiesa, juo klajoklis statybininkas džiaugėsi labai trumpai ir greitai pamiršo – nesibaigiantys darbai ir „degantys“ objektai nuginė į kitus kraštus. Butas ilgai laukė šeimininko, kol pastarasis jį pardavė, beje, nepragyvenęs nei savaitės.

„Dabar kitaip mąstyčiau ir kitaip dirbčiau, tačiau šiandien yra visos komunikacijos priemonės ir niekur nespėjame, o anuomet jų nebuvo ir viską suspėdavome, – gyvenimo paradoksus įžvelgė Juozas. – Mano objektuose visuomet būdavo geležinė tvarka, todėl ir siuntė visur jos įvesti. Tvarką vertinau todėl, kad žmonėms ji išties patogi, darbe naudinga, daug lengviau dirbti“. 

Stažuotės užsienyje

Pirmoji stažuotė Niujorke – pažintis su JAV statybomis, architektūra, o taip pat ir kapitalistiniu pasauliu buvo įdomi. Beje, anglų kalba Juozui nebuvo problema – jis ją gerai išmoko Kauno politechnikume. Vėlesni įspūdžiai jau nebuvo tokie ryškūs – o juk teko stažuotis ir Oksforde, Braitone, San Franciske, kur UAB „Tarptautinė statybos korporacija“ prezidento pareigas užimantis J. Vaščėga sėmėsi vadybos ir lyderystės žinių. „Didžiausią įspūdį paliko statybų įranga, technologijos, instrumentai. Tačiau ir Lietuvoje buvo daug protingų, darbščių žmonių, kurie, turėdami tokią techniką, medžiagas, būtų padarę ne prasčiau. Žmonių kvalifikacija buvo gera“, – pastebi Juozas ir prisimena laikus, kai keliems vyrams tekdavo tampyti apie 100 kilogramų sveriantį suvirinimo aparatą, kai dabar tai – per petį permetamas dalykas. 

Nepriklausomybę J. Vaščėga pasitiko vadovaudamas įmonei, kuri buvo pagrindinis subrangovas, atliekant specialiuosius statybos, montavimo darbus „Mažeikių naftoje“. Taip pat bendrovė gamino nestandartinius įrengimus, vamzdžių paruošas bei metalo konstrukcijas.
1990 m. J. Vaščėga tapo „Tarptautinės statybos korporacijos“ prezidentu. Gyvenimas tęsėsi. 1990 – 2010 m. statė Lietuvos, Latvijos, Estijos, Vokietijos, Belgijos ir Rusijos pramoninius objektus. Vienas iš objektų, kuriuo didžiuojasi – tai valstybinės kuro saugyklos Vilniuje, prie Gariūnų turgavietės.

Svarbiausia gyvenimo pamoka

Laisva rinka greitai atskleidė privalumus ir trūkumus – teko susidurti su užsakymų stoka, o vienas įvykis pakreipė Juozo įsitikinimus visai kita linkme.

2007-aisiais UAB „Tarptautinė statybos korporacija“ ir ispanų bendrovė „Foster Wheeler Iberia S.A.U“ dirbo AB „Mažeikių nafta“. Įmonių bendradarbiavimas baigėsi teismo procesu. UAB „Tarptautinė statybos korporacija“ (TST), atlikusi katalizinio krekingo benzino hidrovalymo įrenginio statybos darbus, apkaltino rangovę Ispanijos bendrovę nesumokant 2,5 mln. Lt už atliktus darbus. Darbus atlikusi TST jokių priekaištų dėl kokybės nesulaukė.

Deja, J. Vaščėga su tokiais atvejais, kai užsienio kompanijos neatsiskaito su lietuviais, susidūrė ne vieną kartą.

2009 m. Elektrėnuose dirbo kartu su Prancūzijos statybų bendrovės padaliniu – atliko dūmų valymą: „Jie liko mums skolingi didžiulę pinigų sumą. Nuo to laiko praradau pasitikėjimą ir bet kokį norą dirbti. Lietuvoje laimėjome teismus, turėjome Švedijoje važiuoti į arbitražą, bet nesumokėjo. Pripažinsiu, mūsų Vyriausybė nė kiek nepadėjo. Prapuolė noras dirbti, nes realios pagalbos sulaukti negali. Nuo to laiko vaikščioju po teismus“, – savo kasdienybę apibūdina Juozas. Tuščiai eikvoti energijos nebenorinčiam statybininkui apmaudu, kad Lietuvoje konkursus laimi užsienio bendrovės, kurios gi samdo tuos pačius lietuvius ir pasiima visą grietinėlę. O juk lietuviai sugeba tiek pat.

„Ši pamoka buvo galutinė ir labai naudinga. Juk dirbu jau 50 metų, kiek gi galima. Viską iš gyvenimo gavau, esu įvertintas apdovanojimais, tai ko man bereikia. Vaikai sukūrę savo gyvenimus. Bėda tik ta, kad visai nemoku atostogauti, reikėtų pratintis daugiau imti iš gyvenimo. Iš jo kažko ypatingo nenoriu, gal nebent sportiškai pagyventi kur nors prie jūros, kiekvieną dieną praeiti po 5-6 kilometrus, vakare išgerti šimtą gramų konjako“, – sako J. Vaščėga.

Būdamas statybininkas iki kaulų smegenų, pagalvoja ir tarstelėjo, kad gal ir imtųsi kokio įdomaus objekto – vien dėl to, kad įdomu, bet ne dėl pinigų.