Karo pabėgėlių grįžimas, naujo socialinio modelio kūrimas, agrarinės šalies įpročiai – priežastys, dėl kurių taip ir nebuvo sukurtas bedarbio apibrėžimas tarpukariu. Griežta registracijos tvarka, viešųjų darbų plėtra, emigracija ir naujo fenomeno susikūrimas – „bedarbio profesionalo“. Pirmaisiais metais duomenys apie registruotą nedarbą buvo gan netikslūs, bet ketvirtajame dešimtmetyje darbo ieškančių asmenų skaičius išaugdavo žiemos laikotarpiu iki 12 tūkst. Vasarą jų tebūdavo apie 2 tūkst.

Kaune po karo jau veikė Darbo biržos pirmtakas – Darbo prirodymo biuras. O 1919 m. buvo įtvirtintas šios institucijos teisinis statusas. Bedarbis dabar – aktyviai ieško darbo tiek savarankiškai, tiek su Užimtumo tarnybos pagalba, niekur nedirba, nėra ūkininkas. Tarpukariu tai buvo – „biednuomenė, varguomenė“ ar „beturčiai“, taip ir nesulaukę įstatymu patvirtinto statuso.

Kas tris dienas bedarbiai turėdavo atvykti į biržą persiregistruoti. Palyginti su dabartine tvarka, bedarbių registracijos sąlygos buvo labai griežtos, nes bandyta išvengti netikrų bedarbių. Jei užregistruoti bedarbiai pasiūlytos darbo vietos per vieną dieną neužimdavo, jie būdavo braukiami iš sąrašų. O ir užsiregistruoti nebuvo paprasta, nes vietinės darbo biržos reikalaudavo būti gyvenus mieste tam tikrą laikotarpį.

Apie finansinę paramą tarpukariu buvo vengiama kalbėti, nes nuolat trūko lėšų. Tiesa, tuomet susiformavo ir visoje Europoje populiarus viešųjų darbų modelis. Pavyzdžiui, Kaune 1925 m. bedarbiams buvo siūloma tik parama įdarbinant. Viešieji darbai buvo populiariausia užimtumo skatinimo forma tarpukariu. Tam buvo sukurtas ir fondas, kurio lėšos ketvirtajame dešimtmetyje siekdavo apie 4 mln. litų. Žiemos sezonu, kai registruotas nedarbas būdavo didžiausias, viešuosius darbus dirbdavo 5-7 tūkst. žmonių.

Oficialiais duomenimis, tarpukariu iš šalies emigravo apie 100 tūkst. gyventojų. Lietuva jau tada tapo globalios darbo rinkos dalimi. Susidūrę su darbuotojų trūkumu, tiek ūkininkai, tiek pramonininkai prašydavo valdžios leidimo atsivežti darbuotojų iš užsienio. Taip pat vyko nuolatinė vidinė migracija, kai žiemos sezonu darbo ieškantys asmenys plūsdavo į didmiesčius.

Neatsiliko Lietuvos bedarbiai ir nuo kitos ketvirtajame dešimtmetyje paplitusios tendencijos. Kvalifikuoti darbuotojai darbo prašymuose jau nurodydavo savo patirtį, pasiekimus, buvusių darbdavių rekomendacijas. Tai – dabartinio gyvenimo aprašymo priešistorė.

Ne išimtis dabar, o ir tuomet – ilgalaikės bedarbystės grimasos. Atsirado ir du nauji terminai – „bedarbis profesionalas“, sietas su tinginiavimu, ir „ubago psichologija“. Pastarieji net nesistengė ieškoti darbo, rinkdavosi elgetų gyvenimo būdą, skurdą, badą, demoralizaciją ir nusikaltimus.

Užimtumo tanybos inf. (parengta pagal Norberto Černiausko daktaro disertaciją)