Prigimties neišmušė

Beveik tris dešimtmečius organizavęs statybas po naftos perdirbimo gamyklos vėliava, vėliau statė fermas savo atgautoje žemėje, mėsos perdirbimo fabriką.

Pasikliaudami S. Gedmino – visko mačiusio žmogaus – humoro jausmu, galėtume sakyti, kad „buožės“ prigimties iš jo neišmušė nė grandiozinės sovietmečio statybos, nei LKP lyderio Algirdo Brazausko asmenybės spindesys.

S. Gedminas gimė Žemaitijoje, dabartinės Rietavo savivaldybės teritorijoje, Kaupų kaime. Nespėjęs paūgėti, būdamas vos šešerių, tapo tremtiniu.

Gedminus kartu su kitomis šeimomis gyvuliniame vagone vežė tris savaites – nuo 1951-ųjų spalio 2 iki spalio 21 dienos. Galiausiai apgyvendinę Michailovkos kaime, Krasnojarsko krašte.

„Gyvenome kambaryje, kuriame stovėjo vadinamoji „buržuika“. Ant jos kepdavome paplotėlius, vadinamąsias „lepioškas“, iš tėvo parneštų kiaulėms skirtų miltų. Miltų jis parsinešdavo vienoje kišenėje – saugojosi, kad nepagautų. Gyvenome ant bado ribos. Tik 1953-ųjų pradžioje mama, tėvas, vyriausiasis brolis gavo keturias tonas kviečių. Tai buvęs jų uždarbis. Po pusmečio mums davė atskirą 22 kvadratų namuką. Jame mes pragyvenome 20 metų“, – prisiminė S. Gedminas.

Pusė namo buvę be stogo, tekę uždengti. Gyvenę ten iš pradžių šešiese, vėliau ir septyniese – brolis parsivedė į žmonas vietinę merginą.

Studijavo Krasnojarske

Michailovkos kaime lankė septynmetę mokyklą. „Kiekvieną vasarą mes, vaikai, dirbdavome – eidavome ravėti kolūkio daržų. Baigęs tris klases per vasarą uždirbau 206 rublius. Iš jų man paliko šešis, o už 200 nupirko paltuką. Brolis važiavo kažkur į kitą kaimą ir parvežė man nupirkęs paltą iki žemės – su atsarga. Aš su tuo paltuku išvaikščiojau iki aštuntos klasės“, – juokėsi prisiminęs ūkininkas.

Nuo aštuntos klasės mokėsi gretimame kaime. Matematiką studijuoti norėjęs abiturientas iš pradžių pasiekęs Tomską. Išlaikęs egzaminus, bet nepraėjo konkurso. Vėliau per radiją netyčia išgirdęs apie naują abiturientų priėmimą Krasnojarsko politechnikos institute: nesurinkta vakarinio skyriaus pramoninės ir civilinės statybos grupė. Kilęs sumanymas kaip nors patekti į Kauno politechnikos instituto Klaipėdos filialą, kuriame organizuotos pramoninės ir civilinės statybos studijos rusų kalba.

„Šešerius metus praariau. Krasnojarskas buvo didelis miestas – netoli milijono gyventojų. Darbas – vienoje vietoje, institutas – kitoje, nakvojau – dar kitoje vietoje. Vien keliaujant į vieną pusę tekdavo kasdien sugaišti pusantros ar dvi valandas. O dar septynios valandos darbe, paskaitos vykdavo nuo vakaro septintos iki be dvidešimt minučių vienuolika“, – pasakojo statybininkas.

Augino raumenis gamykloje

Studijuodamas iš pradžių trejus metus dirbo darbininku kombainų gamykloje. Studentui įsidarbinti nebuvę lengva. Dažnai girdėjęs, kad tokių jiems nereikia. Po nesėkmingų paieškų jam šovusi mintis nueiti į komjaunimo komitetą. Ten jis ir sutikęs kombainų gamyklos cecho viršininką, kuris studentą pakvietęs į naujai atidarytą cechą.

Pirmus metus dirbo diskų žemės ūkio technikai pakuotoju. Darbas buvęs fiziškai sunkus: dėžės su diskais sverdavę apie šimtą kilogramų. Tad po pusmečio į kaimą mamos aplankyti sugrįžo užsiauginęs raumenis.

Po trejų metų privalėjo ieškotis darbo pagal specialybę. Įsidarbinęs Krasnojarsko krašto transporto valdybos kapitalinės statybos skyriuje. Netrukus jam patikėjo tvarkyti Krasnojarsko krašto kelių statybos kreditavimo dokumentus. Į rankas gaudavęs 85 rublius. Po pusantrų metų per pažįstamus įsidarbinęs Krasnojarso krašto anglies kasyklos statybos įmonėje. Šiame statybos treste jis dirbo dar pusantrų metų – kaip ir buvusiame darbe, tekę ruošti dokumentus.

Apie Mažeikius išgirdo prie Amūro

Armijoje pakliuvo į statybos batalioną. Dirbdamas miškuose prie Amūro, jis parašė prašymą Statybos ministerijai: esu toks ir anoks, norėčiau grįžti į Lietuvą. Palankaus atsakymo, adresuoto jam ir dalinio vadui, sulaukęs po dviejų ar trijų savaičių.

„Į Mažeikius atvažiavome 1972 metų vasario 18-ąją. Buvo kalbama, kad vasario 16-ąją ant statomo dvylikaaukščio kažkas iškėlė tautišką trispalvę. Kiek vėliau, atsipeikėjęs, sakiau: štai, mano garbei net vėliavą iškėlė“, – juokėsi pašnekovas.

Iš pradžių su mama gyveno Sodų gatvės septintajame name – gavo kambarį bendrabutyje. Ne iš karto sulaukė žadėto buto, gi Mažeikių teritoriniame statybos treste įdarbintas statybininkas negavęs nė žadėtos 160 rublių algos – mokėdavę tik 130 rublių. Vis dėlto atsargų statybininką į Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos statybos direkciją atviliojęs tik siūlomas butas.

„Buvau priimtas gamybinio skyriaus viršininko pavaduotoju. Juo dirbau aštuonerius metus. Nuo pat pirmos dienos mane nusiuntė į banką. Per kelias dienas sutvarkiau dokumentus, dėl to direkcijai buvo su sumokėti pirmieji atlyginimai. Mano tabelinis numeris buvo 39, o žmonių dirbo apie 30. Direkcijoje jau buvo įrengimų, gamybinis ir techniniai skyriai, nedidelė buhalterija“, – prisiminė S. Gedminas.

Kliuvo tremtis

Gamyklos vietoje tuo metu buvęs tik 209 hektarų miško kirtimas. Galvosūkis – ką daryti su kelmais. Pradėta ruošti gamyklos dokumentaciją, statyti šiltą sandėlį. Kartu su gamykla kilo miestas – buvo statomi gyvenamieji namai. Sąjunginė ministerija jiems statyti perduodavo tam tikrą pinigų sumą.

Netrukus atvykęs ir būsimasis pavaduotojas – Evertas Gubelis, Sibire gimęs estas, anksčiau dirbęs Omske. Su šiuo daug praktikos turinčiu žmogumi S. Gedminui tekę dirbti aštuonerius metus.

Vėliau į statybas ėmę važiuoti vadovai iš Rusijos, Kazachstano. Visiems buvo žinomas susitarimas: direktoriumi turi būti lietuvis, o pavaduotojas ir vyriausiasis inžinierius – iš centro. Naujų žmonių užpildytos anketos buvo siunčiamos pirmiausia į Maskvą, tik po to – į Vilnių. Dėl tremties S. Gedmino kandidatūra į direktoriaus pavaduotojus kapitalinei statybai buvo užstrigusi ištisą pusmetį. Anketos buvo vis perrašomos ir vėl siunčiamos.

S. Gedminas prisiminė, kaip 1981 metais jį pakvietė į Maskvą. Ten jam davę palaiminimą: būsiąs direktoriaus pavaduotoju. Įsakymą dėl paskyrimo direktoriaus pavaduotoju pasirašęs pats SSSR statybos ministras.

Kolegą estą „suėdė“ iš idėjos

Ne taip sėkmingai karjera Mažeikiuose pasibaigusi E. Gubeliui. Jis „sudegęs“ 1980-aisiais per S. Gedmino atostogas. Tai buvę pirmosios viršininko atostogos per pastaruosius trejus metus. Dėl įtampos buvo pradėjusi šlyti sveikata, tekę dar ir pasigydyti. Per tą laiką E. Gubelis tuo metu dirbo direktoriaus pavaduotoju, todėl jam tekę pridavinėti namą – Naftininkų gatvės devynaukštį. Estas pasirašė ant darbų priėmimo akto. Tuo tarpu name, saugantis vagysčių, santechnikos įranga dar nebuvo sumontuota, tik saugoma viename iš rakinamų kambarių. Taip būdavę visuose namuose.

Nebaigtų darbų ir nepanaudotų medžiagų priskaičiavo už 4 tūkstančius rublių. Aktas perduotas prokuratūrai, iškelta baudžiamoji byla dėl grobstymo stambiu mastu.

„Jis pakliuvo ant tos bangos, kai Maskvai reikėjo surasti priešų: tokios didelės statybos, ir viskas gerai – to negali būti. Rado atpirkimo ožį. Pagal įstatymą jam grėsė iki trejų metų kalėjimo. Iš pradžių E. Gubelis netikėjo, kad su juo susidoros. Bet paskui pradėjęs daryti žygius, iki A. Brazausko. Jeigu ne A. Brazauskas, būtų jį pasodinę už nieką. Juk 1983-aisiais Naftininkų gatvėje penkių aukštų namą priešais polikliniką pridavinėjome, kai tebuvo sumontuoti vos du aukštai. Buvo komanda priduoti – vykdyti planą. Kažkam trūko kvadratinių metrų. Tuo metu buvau jau šioks toks viršininkas. Man garantavo, kad manęs nepasodins“, – pasakojo S. Gedminas.

Kabelius prikalė vinimis

Gamyklą statyti malonu irgi nebuvę. Trūko žmonių. Tarp statybininkų buvo ir kalinių, ir priverstinai gydomų nuo alkoholizmo vyrų. Mažeikių Sodų gatvės 7-ajame buvo komendantūra, ji kontroliavo lygtinai nuteistus, laisvose statybose bausmę atliekančius asmenis. Ypač sudėtinga buvę gamyklos statybų pabaigoje. Į statybvietę tokių kalinių buvo privežta ypač daug, dalis jų buvo tiesiai iš kalėjimo, kriminaliniai nusikaltėliai. Alkoholikams, statantiems gamyklą, buvo skirtos dvi Naftininkų gatvės daugiabučio laiptinės, užtverta tvora. Vėliau panašiems statytojams pastatytas ištisas miestelis šalia gamyklos.

„Juos reikėjo ypač kontroliuoti. Kai reikėjo priduoti miesto vandenų perpumpavimo stotį, jos negalėjome paleisti. Paaiškėjo, kad kabelius jie prikalė tiesiog vinimis. Dėl trumpo elektros jungimosi sistema neveikė. Teko kabelius kloti iš naujo“, – pasakojo pašnekovas.

Gamykloje teko stebėti kiekvieną tokių statytojų žingsnį. „Tokių didelių liapsusų, kaip mieste, gamykloje pas mus nebuvo. Dešimties, penkiolikos ar net keturiasdešimt atmosferų slėgio darbams skirti vamzdžius išbandydavome, darbų vadovai pasirašydavo už atliktus darbus“, – sakė S. Gedminas. Didesnių nelaimingų atsitikimų irgi nebuvę daug. Vienas iš skaudžiausių – bitumo įrenginyje sprogo talpa, dėl to žuvo du ar trys žmonės. Priežastis – suvirinimo darbai ten, kur buvo bitumo likučių.

Dievino A. Brazauską

Ištisą dešimtmetį gamyklos ir Mažeikių miesto statybas koordinavo Algirdas Brazauskas, vėliau Lietuvos Respublikos prezidentas. 9 dešimtmetyje jis buvo Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto sekretorius pramonės klausimais, atsakingas už energetikos klausimus.

„Vis dėlto tai buvo asmenybė, ne šiaip sekretorius. Tų sekretorių buvo daug – atvažiuodavo, apžiūrėdavo ir išvažiuodavo. Savo laiku jį dievinau. Manau, kad Mažeikiams ypač pasisekė, kad juos nuo 1979 metų šefavo A. Brazauskas. Paskutiniaisiais metais, ruošiantis paleisti gamyklą, darbų buvo labai daug – dalį jų teko spręsti per Maskvą“, – pasakojo S. Gedminas.

Pagal anų laikų tvarką buvo sudarytas respublikinis štabas gamyklos statybai. A. Brazauskas buvo šio štabo viršininkas. Štabą sudarė įvairių ministerijų, kurios kaip nors susijusios su statybomis, vadovai. Kartais atvažiuodavo ir sąjunginiai ministrai ar jų pavaduotojai. Jie, anot pašnekovo, atvykdavo ne puotauti, o spręsti svarbių klausimų. Tai trūkdavo medžiagų, įrenginių, tai žmonių. Štabas rinkdavosi iš pradžių kas ketvirtį.

„A. Brazauskas buvo ypač geros orientacijos. Atvažiuoja, visi apsiauna guminius batus, sėda į autobusiuką, per valandą apvažiuojame visą statybų teritoriją. Paskui, jau pasitarimų salėje aptaria visus klausimus. „O kodėl jūs to nepadarėte? – klausdavęs A. Brazauskas. Be jokių pykčių, be klyksmo, išklausydavęs kiekvieną. Turėjo labai gerą atmintį. Kartais sakydavo: „Praėjusį sykį šnekėjote kitaip. Kodėl?“ Jo negalėjai apgauti“, – pasakojo pašnekovas.

Gamyklai atidavė beveik 30 metų

Mažeikiais A. Brazauskas rūpinęsis nuo 1979-ųjų iki 1988-ųjų – tais metais tapo LKP CK pirmuoju sekretoriumi. 1987 metais gamykloje buvo paleistas giluminio naftos perdirbimo įrenginys. Sovietų Sąjungoje tokių buvo ne daugiau kaip trys.

„Viskas, kas buvo geriausia, buvo siunčiama čia. Mums buvo atviros durys. Mažeikių gamyklą sąjunginės ministerijos planuose buvo numatyta pastatyti modernią, pavyzdinę. Jei nebūtume spėję paleisti giluminio perdirbimo įrenginio, po metų būtų buvę per vėlu – prasidėjo visiems žinomas sistemos griuvimas“, – sakė S. Gedminas.

Gamyklą S. Gedminas palikęs, kai 1996 metais gamyklos vadovas Gedeminas Kiesus buvo sumanęs statyti degalines – delegavęs tai daryti S. Gedminą, tuo tikslu vėliau įkurta antrinė bendrovė „Ventus-Nafta“. Pastarajai S. Gedminas vadovavęs iki 1999 metų balandžio vidurio. Kartu su darbu antrinėje bendrovėje S. Gedminas naftos perdirbimo gamyklai atidavė 28 darbo metus.

Išėjęs iš gamyklos jis statė sau. Prieš 18 metų, rekonstravęs antrinių žaliavų supirkimo punktą, įrengė nedidelę skerdyklą Mažeikiuose. Vėliau ji išaugo į bendrovės „Vigesta“ mėsos perdirbimo fabriką. Cechas išgyveno aštuonias rekonstrukcijas. Fabrikas buvo plečiamas po truputį, stengiantis investuoti savo uždirbtas lėšas, vengiant kreditų.

Į šį verslą S. Gedminas atėjo pasiryžęs ūkininkauti. Susigrąžinęs tėvų žemes. Paskatinęs išeivis, su kuriuo susitikęs JAV.

S. Gedmino ūkis veikia nuo 1993-ųjų. Pagrindinė S. Gedmino ūkio Plungės rajone kryptis – augalininkystė ir pienininkystė. Kiaulių ir jaučių auginama nelabai daug. Dirba devyni žmonės.

Ką nors statyti buvęs ilgametis statybininkas šiuo metu nesiruošia. „Viską, ką reikėjo, esu pastatęs. Nebent tai būtų kas nors ypač įdomaus, savo malonumui“, – sakė S. Gedminas.