Prieš beveik dešimt metų jėgas versle suvieniję broliai, atradę savo sėkmės receptą, kaip suderinti profesinius ir šeimyninius santykius, užaugino savo veiklą iki tarptautinės įmonės, veikiančios ir Belgijoje, Olandijoje, Švedijoje bei Norvegijoje.

Apie šeimyninio verslo subtilybes kalbamės su Vytautu Švyku, UAB „Švykai“ direktoriumi.

Broliai apjungė tris skirtingas kompetencijas

Kaip nutiko, kad trys broliai pradėjo bendrą verslą?

Idėja kurti savo įmonę kilo Gediminui – būtent jis pamatė, kad Lietuvoje nėra stipraus antikorozinio dažymo paslaugų teikėjo. Sudaręs verslo planą pamačiau, kad iš šios idėjos kažkas gali pavykti. Buvo aišku, kad jei startuoti su savu verslu, tai tik visiems trims kartu – taip vieną dieną visi atsisveikinome su buvusiomis darbovietėmis ir pradėjom.

Iš mūsų trijų tik Mindaugas – statybininkas, baigęs civilinę inžineriją Vilniaus Gedimino Technikos universitete, visą laiką dirbęs kelių ir tiltų statybos srityje. Jis ir dabar mūsų „smegenų centras“, visi technologiniai sprendimai jo "paliečiami" ir prižiūrimi. Gediminas – iš prigimties komersantas, verslininkas, juokais tariant, ir sniegą eskimams parduoti galėtų. Be to, jis ir patirties, dirbant su dažymo technologijomis, turėjo.

O aš nieko nesuprantu nei apie technologijas, nei apie pardavimus, tad beliko tapti įmonės direktoriumi. Iš tiesų, prieš įkuriant UAB „Švykai“ dirbau JAV kompanijoje, iš pradžių – programuotoju, vėliau – projektų vadovu, logistikos konsultantu. Natūralu, kad startavus mūsų verslui tapau atsakingu už visus vadybinius procesus.

Kuriant verslą trise išėjo lyg kokia šventoji trejybė, apsijungė visos reikalingos kompetencijos ir ta beveik 10 metų patirtis parodė, kad pasirinkome teisingai – šiandien Lietuvoje esame didžiausia savo srities įmonė.

„Buvo aišku, kad rizikuojame savo vardu“

Ar tai, kad esate broliai, labiau padeda ar trukdo plėtojant verslą?

Šeimyninių įmonių valdymas kaip tik buvo ir mano paskutiniojo magistrinio darbo tema: iki šiol vadybos mokslas labai stipriai orientavosi į korporacijų valdymo klausimus, bet net 95 proc. įmonių pasaulyje yra šeimyninės. Atsakymo – šeima padeda ar trukdo, – nėra, kiekviena šeima turi rasti jai tinkamiausią kelią.

Šeimyniniame versle egzistuoja du santykių pjūviai – tarp šeimos narių ir tarp kompanijos darbuotojų, itin svarbu, kaip jie jaučiasi kompanijoje ir kiek iniciatyvos nori ir gali parodyti.

Šeimyniniame versle būtina susitarti dėl žaidimo taisyklių, yra pavojus, kad šeimos nariai vienas kitą užgoš, kils nepasitenkinimas – su darbuotojais ne šeimos nariais tokias situacijas gali išspręsti hierarchija.

Nors ne iš karto viskas buvo lengva ir paprasta, mes radome savo receptą, kuris veikia iki šiol. Šeimyninėse įmonėse labai svarbu įtraukti darbuotojus – dažnai pasitaiko, kad būna „mes“ ir „jie“. O vis tik įmonė – mūsų visų, tad ir pelnu dalinamasi su visais darbuotojais. Tam, kad įmonė sėkmingai gyvuotų, visi turi įsitraukti į procesą. Lietuvoje egzistuoja keistas suvokimas, kad šeimyninis verslas – buitiškas ir neprofesionalus, bet, manau, su šiuo stereotipu mes sėkmingai susitvarkėme.

O kaip tai, kad esate šeimyninė įmonė, vertina partneriai ir klientai?

Dirbant užsienyje, tai, kad esame šeimos verslas, nelabai ir matosi, iš pavadinimo niekas to nesupranta, o kas tie verslo savininkai, irgi nelabai klausia.

Lietuvoje, ypač kai pradėjome, tai, jog esame šeimyninis verslas, mums labai padėjo. Įmonę įsteigėme 2005 m., per patį statybų bumą, ir tai, jog savo įmonės pavadinimui suteikėme savo pavardę, užsakovams parodė, jog kuriamės ne dienai ar dviem, o ilgam. Buvo aišku, kad rizikuojame savo vardu, o tai suteikė pasitikėjimo.

Užsienyje tenka kovoti ne su šeimyninio verslo, o kitais stereotipais – pavyzdžiui, dažnai užsakovai renkasi vietines įmones vien dėl to, kad jos vietinės. Skandinavijos šalyse į mus žiūrima kaip į „tuos iš rytų“ – nekvalifikuotus, neraštingus, chuliganiškus.

Sėkmė? Sekasi tik žaidžiant ruletę

Šeimoje įprastai sprendimus priima vyriausias, o kaip elgiatės versle?

Tai, jog esu vyriausias brolis ir įmonės vadovas, nieko nereiškia. Gal kartais ir ilgiau užtrunkame, kol randame sprendimą, tačiau visuomet ieškome sutarimo, konsensuso. Verslui bręstant išsikristalizuoja, kas kuriuos sprendimus priima, jei klausimas susijęs su visomis sritimis – tariamės. Mūsų vadybos komandoje – ne tik akcininkai, mes trise sprendžiame tik investavimo klausimus, visa kita – vadovų komanda. Kaip kad sako mano brolis – statybos, visų pirma, – nuolatinis planavimas, tik po to – plytos.

Kartu dirbančios šeimos dažnai „darbą nešasi namo“, kaip sekasi Jums?

Tai neišvengiama, bet sąmoningai stengiamės po darbo apie darbą nediskutuoti. Labai rizikinga santykius paversti vien tik formaliais, reikia stebėti ir balansuoti, kad išliktų šilti šeimyniniai santykiai. Sveikas šeimos klimatas – labai svarbus, visi negalavimai tuoj pat persiduotų į įmonę, o darbuotojai labai stebi ir tuoj pat tai pajustų.

Verslo pradžioje natūralu, jog dieną naktį gyveni verslu, tuos kelerius metus, kol įsivažiuoji, esi absoliučiai pasišventęs verslui. Kitaip nestartuosi. Ir pradedantiesiems galiu pasakyti, kad pradėjus savo verslą, tai niekada nebus aštuonios darbo valandos per dieną, reikia labai labai daug dirbti. Naivu sakyti „jiems pasisekė“. Sektis gali žaidžiant ruletę, o užauginti verslą yra milžiniškas darbas ir sugebėjimas pasinaudoti atsiveriančiomis galimybėmis.

Darbuotojai turi gerbti, o ne bijoti

Ar buvo sudėtinga nerti į naują, nepažįstamą sritį?

Buvo labai įdomu, begalinis entuziazmas, nauji atradimai ir iššūkiai. Tokiu metu negalvoji, kad sunku. Sunkiausia buvo, kai prasidėjus krizei staiga pradėjo mažėti statybų apimtys ir teko atleisti dalį žmonių. Moraliai tai buvo sunkiausias etapas – suvaldyti tą „titaniką“, kad jis apiplauktų ledkalnius, kai reikia mažinti ir darbuotojų skaičių, ir atlyginimus, įveikti kylantį nepasitenkinimą ir neapibrėžtumą kolektyve. Kuriant ir auginant verslą, tenka labai daug mokytis, kaupti ir panaudoti žinias. Turi būti autoritetu, žmonės tavimi turi ir tikėti, ir pasitikėti, ir gerbti, bet jokiu būdu ne bijoti.

O kas jus labiausiai džiugina versle?

Iniciatyvos laisvė, kai gali kurti ir stebėti rezultatą. Kurti kolektyvą ir stebėti, kaip jam sekasi. Mane labiausiai motyvuoja stebėti, kaip žmonės auga kompanijoje, kaip jie tampa profesionalais, iniciatyviais ir priimančiais sprendimus. Šiek tiek gaila, kai tokie žmonės užauga ir išeina, bet kartu ir didžiuojiesi jais. Sakau jiems, kad neatvešiu „London Tower Bridge“ į Lietuvą ar kitų panašaus mąsto objektų, tad jei tik jie siekia daugiau – labai smagu. Mėgstu žmones, kurie mokosi, kuriems neužtenka to, ką žino, ir aš nuolat mokausi naujų dalykų – nuo pirmų projektų valdymo iki to, kaip valdyti tarptautinę organizaciją. O organizacija – irgi kaip asmenybė, vis auga.

Jei vieną dieną gyvenimas taip pasisuktų, kad tektų vėl tapti samdomu darbuotoju?

Būti samdomu darbuotoju yra ir pliusų, ir minusų, tik žmogaus asmeninis pasirinkimas, kaip jis tai toleruoja. Būdamas verslininku privalai prisiimti didesnes rizikas, pamatyti atsiveriančias galimybes. Didelės korporacijos samdo žmones, kad jie tą darytų, tikisi, kad jie suvaldys tą riziką.

Kai esi nesamdomas darbuotojas, tu tiesiog turi didesnę laisvę prisiimti riziką, o iš esmės, viskas priklauso nuo idėjos – kai jos neturi, gali dirbti samdomu darbuotoju. Verslą darančių žmonių prigimtis tokia, kad nuolat galvoji, kokį verslą galėtum turėti šalia esamo, nes verslai cikliški – šiandien rinka yra vienokia, rytoj jos gali nebebūti.

Trys Švykai augina dar aštuonis sūnus ir dvi dukras

Auginate du sūnus, ar tikitės, jog ateityje jie prisijungs prie trijų brolių sukurto verslo?

Savo vaikams pasakiau labai aiškiai: „Baigiate mokyklą ir visi keliai jums atviri“. Jokiu būdu nesitikiu, kad jie prisijungs prie verslo, visų pirma, jie turi rasti savo kelią, užaugti tvirtomis asmenybėmis, įgyti patirties, eiti ir išsikovoti pasitikėjimą.

Mes visi trys auginame nemažai berniukų – mano šeimoje auga du, Mindaugas augina dvi mergaites ir berniuką, o Gedimino šeimoje – visi penki berniukai. Na, o berniukai turi turėti savo charakterį, kovoti ir nuo vaikystės žinoti, kad reikia kovoti. Vaikams smalsu, ką veikiu darbe, vakarais klausia, kaip sekėsi, ko reikia, kad būtum geru vadovu. Kažkada esu savo vaikams daręs „dieną su įmonės vadovu“ – po darbo dienos sūnus pareiškė: „Labai lengvas tavo darbas, aš irgi taip galėčiau – tu visą dieną tik šneki ir šneki.“ Juokiausi po tokio pareiškimo, teko aiškinti, kad turi daug žinoti ir labai greitai priimti sprendimus. Blogai, kai šnekos lieka šnekomis, todėl svarbu užtikrinti, kad žodžiai virstu kūnu.

Ar vystant savo verslą lieka pakankamai laiko pomėgiams?

Dabar jau lieka. Nesvarbu, verslas išvystytas ar ne, dauguma verslininkų, rodosi, neatsitraukia nuo verslo kaip nuo kūdikio, bet, mano manymu, tai labai rizikinga. Būtinai reikia atsitraukti ir pailsėti. Mano aistra – dviračiai, jau dešimt metų su draugais pasirenkame kokią nors šalį, po kurią keliaujame jais. Nuskrendam ir minam tūkstančius kilometrų. Neseniai tokiu būdu įveikėme 2 000 km per Gvatemalą, Nikaragvą ir kitas Pietų Amerikos valstybes. Dar viena mano aistra – bėgimas, ruošiuosi Vilniaus maratonui ir tikiuosi įveikti 42 km distanciją.

O su šeima mėgstame keliauti. Kol vaikai buvo maži turėjome savo knygų klubą – sukrisdavome visi į vieną lovą ir skaitydavome knygas.

Su brolių šeimomis dažniausiai švenčiame šeimynines šventes, tokias, kaip Kalėdas, Velykas ir jubiliejai. Tačiau mūsų hobiai, kaip ir mes – skirtingi.

Šeimoje, kur trys broliai pavadinti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardais, ketvirtoji yra sesuo – Birutė. Dėsninga, kaip sako Vytautas Švykas. Ji yra biomedicinos mokslų daktarė (radiacine sauga), Vilniaus universiteto dėstytoja.