Bendrovės istorija siekia 1960 metus, kuomet buvo įkurta eksperimentinė Gargždų statybinių medžiagų gamykla, gaminusi silikatines plytas. Vėliau gamykla pervadinta į Gargždų statybinių medžiagų kombinatą, o 1991 m. sugriuvus Tarybų Sąjungai, – į Gargždų valstybinę statybinių medžiagų įmonę. 1992 m. spalį jos vietoje buvo įkurta UAB „Mida“ – viena iš pirmųjų uždarųjų akcinių bendrovių Lietuvoje. Prabėgus trims metams, keitėsi įmonės savininkai, kurių sprendimu įmonė buvo suskaidyta į tris atskiras bendroves, iš kurių viena – UAB „Gargždų mida“, 2011 m. pervadinta į UAB „Mida Lt“. 

J. Dromantas į Gargždų statybinių medžiagų kombinatą cecho meistru dirbti atėjo 1983 m.

„Prieš tai dirbau Klaipėdos rajono Buitinio gamybinio aptarnavimo kombinato direktoriumi. 1991 m. po anuometinės sąjungos griuvimo visose stambiose įmonėse vyko vadovų rinkimai ir tų metų sausio 13-ąją mane išrinko Gargždų statybinių medžiagų įmonės direktoriumi. Šią datą kaip ir visi lietuviai puikiai prisimenu. Tuometinis Statybos ir urbanistikos ministras Algirdas Vapšys 1991 m. sausio 11-ąją pasakė: nuversti buvusią valdžią nuvertėte, todėl dabar teks patiems dirbti. Po to pasakymo vis dar tebedirbu – ministras liepė“, – juokavo J. Dromantas.

Tada galvą suko, kaip gauti žaliavų. Dabar – kaip parduoti

Kartu su šalies nepriklausomybe į įmonę atėjęs J. Dromantas pasakoja, kad anais laikais dirbti buvo lengviau. „Gamybos apimtys tuo metu buvo gana didelės – bituminės dangos pagamindavome iki 45 mln. kvadratinių metrų per metus ir veždavome ją į Rusiją, Azerbaidžaną, Ukrainą ir kitas sąjungines respublikas. Nereikėjo nieko galvoti – buvo planas, reikėjo jį įvykdyti. Sunkiausia užduotis buvo gauti žaliavų. Dabar tai – mažiausia problema. Sunkiau – parduoti pagamintą produkciją“, – aiškino UAB „Mida Lt“ generalinis direktorius.

Per beveik 24 metus labai pasikeitė ir stogų dengimo technologijos. „Pamenu, 1994 metais kiauri stogai tuometinės Statybų ministrės buvo pavadinti visos Lietuvos tragedija. Džiaugiuosi, kad mums teko dalia išspręsti tą tragediją – per 20 metų masinės kiaurų stogų problemos nebeliko“, – pasakojo J. Dromantas.

Anot pašnekovo, tais laikais stogo ilgaamžiškumas priklausė nuo ruberoido sluoksnio – kuo jis storesnis, tuo stogas ilgiau neprakiurdavo. „Bitumo paruošimo technologijos tuomet nebuvo geros, nuo saulės jis oksiduodavosi, trūkinėjo, tad namų savininkams kas 3-4 metus vėl tekdavo pilti bitumo sluoksnį, dėti ruberoidą ir taip be galo. Toks sluoksniuotas pyragas pasidarydavo 15-20 cm storio ir vis tiek būdavo kiauras“, – stogų ligas vardijo vyras.

Stogų ilgaamžiškumas išaugo daugiau nei 10 kartų

Surasti išeitį padėjo iš Vokietijos atsivežta nauja polimerinių bituminių stogų gamybos technologija, stogo dangų ilgaamžiškumą prailginusi iki 40-50 metų.

„1994 m. rugpjūtį paleidome pirmąją polimeriniu bitumu lydomų stogo dangų liniją, pakvietėme vokiečių specialistų grupę, kuri mus išmokino tas dangas iškloti. Tai buvo naujovė, stogdengiai, atvykę pas mus mokytis, stebėdavosi, kad bitumo nebereikia kelti ant stogo krašto, jo išpilti dangų klijavimui, o esamos ruloninės dangos paprasčiausiai prilydomos karšto oro fenais, todėl stogų dangos nebesilydo saulėje, karštomis, saulėtomis dienomis bitumas nebenutekėdavo“, – to meto Lietuvos atradimais dalinosi J. Dromantas.

Pašnekovas pasakoja, kad po įtempto pusmečio mokinimosi ir kitų mokymo – problemų nebeliko. Ir šiandien, jei statybininkai dengdami stogą nepadarė pažeidimų, namo savininkas stogą gali užmiršti ilgam.

Kartu su naujomis technologijomis atsirado senos gamybos produkcijos perteklius, tad pirmąją naujos kartos bitumo liniją „Midos“ specialistai pastatė supjaustę turėtas pasenusias gamybos linijas. Vėliau prie vokiškos gamybos linijos prijungę amerikietišką dangų karpymo įrenginį, pradėjo gaminti bitumines čerpes šlaitiniams stogams, kurias parduoda visoje Europoje, ir kurių gali pasiūlyti apie 400 rūšių.

Akcininkai – rusai, bet Lietuvoje pagamintos dangos Rusijoje neparduoda

J. Dromantas prisimena, kad 1994 m. pusė įmonės priklausė valstybei, pusė – Rusijos įmonei. „Didelė dalis akcijų ir dabar valdoma rusiško kapitalo, tačiau nėra net ko lyginti anuometinės ir dabartinės Rusijos. Aš kalbu ne apie politiką, o apie požiūrį, kuris yra tikrai labai pažangus, akcininkai linkę investuoti į naujas technologijas“, – tikino jis.

„Mida Lt“ generalinis direktorius pasakoja, kad nors dalies įmonės akcijų savininkai yra Rusijoje, šioje šalyje Gargžduose pagamintos produkcijos nėra. „Esame sutarę nekonkuruoti Rusijos rinkoje, savo ruožtu akcininkų įmonės nesudaro mums konkurencijos Europos šalyse“, – sakė J. Dromantas. Pasak jo, toks verslo modelis ypač pasiteisino šiuo metu, kuomet dauguma šalies įmonių turi problemų dėl Rusijos embargo.

Pats J. Dromantas tikina neturintis įsigijęs įmonės akcijų ir to niekada nesiekęs. „Man visuomet labiau rūpėjo technologiniai dalykai, gamyba, o ne krauti susikrauti turtus. Niekada nenorėjau mirti turtingas“, – juokiasi pašnekovas.

Produkciją užsienio rinkose platina prekybos direktoriai – tų šalių vietos gyventojai

Pašnekovo teigimu, daugiausia bituminių čerpių įmonė parduoda į Turkiją ir Lenkiją, labai sunkiai, bet pavyko patekti į Vokietijos prekybos tinklus.

„Daugumoje Europos šalių turime savo atstovus – prekybos direktorius – iš viso apie 10 žmonių. Jie yra tų šalių vietos gyventojai, gerai išmano vietos įstatymus, kultūrą bei jaučia pulsą. Neseniai į darbą priėmėme daug metų JAV gyvenantį lietuvių kilmės specialistą į valstijų rinką tiekti mūsų gaminamą produkciją“, – pasakojo J. Dromantas.

Stogų mados geriausiai matomos iš aukštai

J. Dromantui pačiam tenka nemažai keliauti ir stebėti skirtingas stogų dangos tendencijas įvairiose šalyse. „Iš ten semiamės idėjų, kitaip tariant, plagijuojame“, – juokiasi „Mida Lt“ vadovas. Anot jo, geriausiai stogus apžiūrinėti iš lėktuvo skrydžio.

„Iš aukštai tampa aišku, kokios spalvos toje vietovėje mėgstamos, kokios čerpių formos vyrauja. Lietuviai mėgsta šešiakampes čerpes, o, tarkime, Čekijoje, Ispanijoje, Turkijoje – suapvalintu galu, vadinamos „bebro uodegos“ formos, kuri pas mus išvis nepopuliari. Pas mus vyrauja ruda, raudona spalvos, Estijoje – juoda, žalia“, – čerpių madas dėstė bendrovės vadovas J. Dromantas.

Lietuva tolsta nuo anuometinio palikimo

Sunkiausias laikotarpis jo vadovaujamai įmonei, anot J. Dromanto, buvo sugriuvus tarybinei santvarkai. „Nutrūko visi tiekimo kanalai, neseniai buvome pastatę naują gamybos liniją, logistika neorganizuota, neįsivaizdavome, kur gauti žaliavų. Atsirado sienos su Rusija, reikėjo vizų. Buvo aišku, kad reikia gręžtis į Europą. Atsidūrėme prieš didžiulį ir nepažįstamą Europos vandenyną, per kurį turėjome perplaukti nenuskendę. Manau, pasirinkę Europos maršrutą, neapsirikome. Šiandien Europos šalių gamintojų šeimoje esame gerbiami“, – sakė jis.

Statybų pokyčiai ryškiausiai matomi ne lyginant vieną metų ketvirtį su kitu, o atsigręžus 15-20 metų atgal. Statyba yra labai pažengusi į priekį, objektai sudėtingi, statomi žymiai greičiau, intensyviau, technologiškiau nei anksčiau. Anksčiau, kaip pastebi pašnekovas, būdavo plytos, mūras ir stogas, o dabar – stiklas, ažūrinis betonas, metalo konstrukcijos, lengvesni, funkcionalesni pastatai.

Lietuva tolsta nuo tarybinio palikimo ir artėja prie vakarietiško mąstymo.

Inžinierius elektromechanikas pagal specialybę taip ir nepadirbėjo

Pagal išsilavinimą J. Dromantas – inžinierius elektromechanikas, tačiau, kiek pamąstęs, prisimena, jog pagal specialybę jam taip ir nėra tekę dirbti. „Nusprendžiau studijuoti automatiką, nes gražiai skambėjo specialybės pavadinimas“, – šypsojosi 64-erių metų vyras.

Klaipėdos rajono savivaldybėje J. Dromantas dirba jau trečią kadenciją. Jis yra Ekonomikos ir biudžeto komiteto pirmininkas, tačiau politiku savęs nelaiko ir neslepia, kad savivaldybėje atsidūrė dėl verslo interesų.

„Norint sutarti su politika, reikia joje dalyvauti. Tam, kad galėtum suprasti visos šalies su stogais susijusias problemas, reikia pažinti situaciją bent viename regione“, – aiškino pašnekovas.

Ilgos darbo valandos? Tikriausia žmogus – ne savo rogėse

J. Dromantas tikina neturintis jokių ypatingų pomėgių, o jų ieškoti pradėsiantis išėjęs į pensiją.

„Ruošiuosi jai, todėl pradedu galvoti, ką reikės veikti – gal vištas auginti, gal grybauti ar uogauti“, – pusiau juokais, pusiau rimtai svarstė pašnekovas. Laisvalaikiu jis teigia nuvažiuojantis į Klaipėdos apylinkėse esančią tėviškę, kur dabar gyvena sūnus.

Nė vienas iš J. Dromanto sūnų nepasekė tėvo pėdomis ir statybininkais netapo.

„Jeigu man nepasisekė, kam sūnus versti čia eiti“, – nepraleido progos pajuokauti J. Dromantas. Pašnekovas sako manąs, kad kiekvienas turi daryti tai, ką jam daryti labiausiai norisi, o primetinėti valios – nereikia.

„Dažnai tenka girdėti, kad žmogus sako daug dirbantis – po keliolika valandų per dieną, bet aš manau, kad toks žmogus arba nemoka planuoti savo laiko, arba yra ne savo rogėse, jei tiek daug jam reikia dirbti“, – turi savo nuomonę dėl ilgų darbo valandų UAB „Mida Lt“ generalinis direktorius Jonas Dromantas. 

Fotogalerijoje – J. Dromanto archyvo nuotr.