„Nesuprantu, kaip galima vadovauti darbui ar sričiai, kurioje nenutuoki. Dirbu darbą, kurį žinau ir moku, – visas gyvenimas atiduotas gelžbetoniui“, – sako G. Brazauskas.

Vadovaujasi taisykle 30:70

„Nesu darboholikas, esu žmogus, kuris organizuoja savo veiklą“, – sako G. Brazauskas. Jam nepriimtina, kad žmonės dirbtų po 12 ar 14 valandų, tai, jo nuomone, nieko gero. Toks darbo ritmas – tik menininkui, kūrybinių profesijų žmonėms. O gamyboje tai rodo tik blogai organizuotą darbą. Žmogus turi dirbti normaliai Arba tik šiek tiek ilgesnę darbo dieną. „Nereikia tuo mėgautis. Kai skaitau apie tai, man neskaniai skamba, skamba, kad žmogus šiek tiek giriasi, – sako jis. – Reikia visa padaryti darbo laiku.“

Pirmiausia, G. Brazausko žodžiais, reikia atsirinkti savo darbą – kas yra tavo ir tai išdėstyti pagal prioritetus: ką reikia padaryti šiandien, ką galima palikti rytojui. Kuo aukščiau esi pareigose, tuo mažiau tavo dėmesys turi būti sukoncentruotas į kasdienius reikalus. Tik 30 procentų tavo darbo laiko ir dėmesio turi būti skirta dabarčiai. O 70 procentų reikia skirti planuoti ateitį. Tokiu būdu tu pasirengi savo ateitį, kuri bus lengvesnė ir paprastesnė, nepateksi į nenumatytas situacijas.

Žmogus patenka į kritinę situaciją, kai nepakanka dienų ir naktų, nepakanka septynių dienų per savaitę. Vadinasi, G. Brazausko nuomone, kažkada vadovas buvo prastai suplanavęs savo laiką. Reikia numatyti galimas kritines situacijas.

Kai žmogumi pasitiki, jis ir nori pateisinti tą pasitikėjimą

(Nuotraukoje - tuometinis GKG Nr. 3 direktorius G. Brazauskas (kairėje) ir vyr. inžinierius Aleksandras Bruzgis. Apie 1970 m.) 

„Turiu pasakyti, kad pirmiausia reikia pasitikėti darbuotojais, žmonėmis, su kuriais dirbi. Jų nereikia varžyti. Jeigu žmonės parodo iniciatyvą, reikia džiaugtis ir skatinti, nes to už jokius pinigus negausite, jokiomis nuobaudomis nepasieksite. Jei žmogus ką nors daro savo iniciatyva, – jis nori tai daryti, supranta įmonės tikslus“, – sako G. Brazauskas. 

Be pasitikėjimo ir iniciatyvos „Swetrak“ nebūtų įvykdžiusi užsakymo pirma laiko, kaip to prašė užsakovai. Reikėjo dirbti ir savaitgaliais, ir viršijant savo technologines galimybes: vietoj vienos linijos per dieną reikėjo paleisti dvi. Žmonės tai sugebėjo padaryti, nereikėjo „sėdėti jiems ant sprando“. Jie suprato ir padarė. G. Brazauskui tai yra aukštas jo darbuotojų sąmoningumas. „Kai žmogumi pasitiki, jis ir nori pateisinti tą pasitikėjimą“, – įsitikinęs jis.

Iš darbovietės GKG-3 jis išėjo kaip tik dėl to, kad aukščiau stovintys pareigūnai bandė darbuotojus spausti, laikyti baimėje. „Gal ir galėjau nesitraukti, bet man buvo svarbu apginti savo nuostatas – todėl ir išėjau“, – prisimena tą laikmetį G. Brazauskas. 

Pirmiausia turi būti žmogaus iniciatyva, įsitikinęs G. Brazauskas. Posakis „degančios akys“ jam atrodo tinkantis tik aktoriams, esantiems ant scenos. O gamyboje, jo žodžiais, žmogus turi dirbti.

Kodėl G. Brazauskas nevadovautų dramos teatrui

G. Brazauskas sako net negalintis pasakyti, kaip jam pavyko susirinkti gerą komandą dirbti „Swetrak“ gamykloje. Pakalbi, sako jis, ir suvoki, ko yra vertas žmogus, ar jam rūpi darbas. 

„Daug kas mąsto – jeigu informaciją pasilaikai sau, žinai daugiau už kitus ir valdai juos. Tai labai neteisingas požiūris. Informacija reikia dalintis su visais, nes tik labai mažai yra konfidencialios informacijos, kuri skirta tik vadovui. Daugumą informacijos turi žinoti visi – tada visi žino tikslus, situaciją ir visi suvokia, į kurią pusę plaukiame. Ne taip, kai vieni irkluoja, o kiti – nežino, kur irkluojama“, – sako G. Brazauskas.

Kalbėdamas apie vadybos mokslus, jis sako visuomet daug skaitęs. Bet visų geriausi mokslai yra pats gyvenimas, paties asmeninė – kaip vadovo – patirtis. O svarbiausia – nuovoka. „Reikia ir profesinio pasirengimo, – sako G. Brazauskas. – Negalėčiau vadovauti ligoninei ar dramos teatrui. Esu inžinierius, dabar pramonininkas, nes mano specialybė – gelžbetonis. Kai nutuoki, žinai, –kalbėti lengva visiems su visais. Vadovui nereikia daug kalbėti ar įkalbinėti, nes tuomet jis supranta, kas ir kodėl yra, kodėl vienokia ar kitokia technologija. Reikia kalbėti viena kalba.“

Pats gyvenimas mokė būti vadovu, nors reikėjo sveikos nuovokos. Kaip yra gebėjimas muzikuoti, sportuoti, taip yra gebėjimas vadovauti. G. Brazauskas primena, kad, pavyzdžiui, sprinteriai iš Jamaikos yra greičiausi, nes tai yra jų prigimtyje. 

Net šuniui duotą pažadą įvykdyti būtina

Kalbėdamas apie vadovavimo meną, G. Brazauskas akcentuoja du dalykus, kurie lemia sėkmę. Pirmiausia, jo nuomone, nevalia eiti ten, kur neturi profesinio pasirengimo, nes tik turėdamas tos srities išsilavinimą, su žmonėmis kalbėsi ta pačia kalba. Antra, būtina pasitikėti žmonėmis, suteikti jiems iniciatyvos laisvę. „Tai yra pats tiesiausias kelias į sėkmę, į sėkmingą vadovavimą, sėkmingą įmonės veiklą“, – dėsto savo sėkmingo vadovavimo formulę G. Brazauskas. 

Vadovo būdas, asmeniniai gebėjimai taip pat yra svarbios dedamosios. Tiek G. Brazauskas, tiek jo brolis aktyviai sportavo – tai mokė teisingai paskirstyti laiką ir mokė siekti rezultatų. Sportas, – G. Brazauskas sportuoja iki šiol, – suteikia ilgaamžiškumo, įsitikinęs jis, – tiek proto, tiek kūno.

Vadovavimo jis mokėsi ne tik skaitydamas knygas. G. Brazauskas sako per gyvenimą sutikęs ne vieną puikų vadovą ir Lietuvoje. Vienas toks – buvęs statybos ministras Romualdas Sakalauskas. Kitą vadybos mokytoją, nors anuomet tokių terminų niekas ir nevartojo, jis sako sutikęs, būdamas 27 ar 28 metų, kai dirbo cecho viršininku. 

Buvęs statybos ministro pavaduotojas Konstantinas Ufimcevas, kaip ir ne vienas kitas rusas, buvo atsiųstas neva Lietuvos ekonomiką stiprinti, nors tokio poreikio, G. Brazausko nuomone, gal net nebuvo. „Kai mane skyrė direktoriumi, jis mane pamokė tokių paprastų dalykų. Tu, sako, jaunas, bet atmink kelis dalykus – pasitikėk žmonėmis. Ir jeigu pasakei žodį, nesvarbu, kad gal tik šuniui, kad eisi pasivaikščioti, turi tai ir padaryti. Nevalia sulaužyti duoto žodžio – ministrui, premjerui, darbuotojui – jokiu būdu nesulaužyk savo žodžio. Elementaru, bet jeigu pažadėjai, turi padaryti, – sako G. Brazauskas. – Ir dar vienas dalykas. Punktualumas. Apie Putiną rašo, kad visi pasitarimai, į kuriuos jis sukviečia, prasideda beveik dviem valandomis vėliau – visi sėdi ir laukia. Neseniai jis, kaip skelbia žiniasklaida, pas popiežių atvyko pavėlavęs 70 minučių. Toks jo požiūris. Nemanau, kad toks užsiėmęs, jog negali ateiti, jeigu jau sukvietė žmones.“

Tiki ir pasitiki Lietuvos specialistais

Buvo laikas, kai „Swetrak“ gamyklai vadovavo švedai. Vienas jų, pamena G. Brazauskas, vis važinėjo su keturiais lagaminais ir labai daug kalbėjo. G. Brazauskui net ėmė atrodyti, kad jiems daug kalbėti reiškė labai daug dirbti. Sykį jis pranešė atvykstąs su užsienio klientais, kuriems norįs parduoti technologiją – tad reikėjo parodyti, kaip gamyba vyksta Lietuvoje. 

Tačiau išvakarėse G. Brazauskui paskambino gamyklos darbuotojas ir pranešė, jog sudegė kompiuteris, kuris valdo svarbų įrenginį. Atvežti kompiuterį iš Švedijos – tiesiog nebebuvo laiko, nes jis sudegė penktadienio vakarą, o švedas su klientais turėjo atvažiuoti pirmadienį. Paaiškinę, jog kompiuteris ne šiaip sau perdegė, o degė atvira liepsna, gamyklos specialistai prasitarė, jog jie yra pasirengę vis tik bandyti jį sutvarkyti. Jie ėmė ir padarė stebuklą. Dirbo pustrečios paros, bet surinko ir paleido kompiuterį. Joks vokietis ar švedas to nedarytų, įsitikinęs G. Brazauskas. Tokių pavyzdžių, jo tvirtinimu, yra labai daug, tai lemia požiūris į darbą, Lietuvos specialistų kompetencija.
Išskirtinis G. Brazausko bruožas – pasididžiavimas savo specialistais, Lietuvoje išmokslintais ir dirbančiais profesionalais. 1998 metais buvo pasirašyti „Swetrak“ įmonės kūrimo dokumentai, o 2000 metais prasidėjo gamyba. Gamykla, veikianti pagal švedišką „Abetong AB“ ilgo stendo technologiją, privalėjo medžiagas – smėlį, skaldą, cementą – siųsti į Švediją receptui parinkti. Nors tai lengvai galėjo padaryti ir patys lietuviai, švedai jais nepasitikėjo. Vėliau pasirodė, kad lietuvių pasiūlytas technologinis receptas buvo geresnis, negu siūlė švedai. Tokių pavyzdžių G. Brazauskas sako galintis pateikti labai daug.

Todėl jis tiki ir pasitiki Lietuvos specialistais.

„Gelžbetonį ir statybas mes tikrai išmanome“

UAB „Swetrak“ yra viena iš 36 įmonių pasaulyje, dirbančių pagal šios firmos technologiją, ir pagal daugelį parametrų pirmauja.

Gamykla „Swetrak“ gavo užsakymą gaminti pabėgius tarptautinei vėžei „Rail Baltica“. Specialistai suskaičiavo, kad užsakymas bus įvykdytas 2015 metų pavasarį – apie kovą ar balandį. Tačiau užsakovas – bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ – pareikalavo, kad užsakymas būtų įvykdytas 2014 metais. Norėdama laiku įvykdyti užsakymą, gamykla pabėgius turėjo gaminti dvigubai greičiau. Akademinės bendruomenės atstovams konsultuojant, „Swetrak“ specialistai sugebėjo paspartinti gamyklos darbą – užuot ciklui skyrę 24 valandas, jį sutrumpino perpus. Kaip dabar prisipažįsta G. Brazauskas, jis ir pats nelabai buvo tikras, kad pavyks, tačiau pavyko.

2013 metų birželį G. Brazauskas inicijavo gamyklos produkcijos – gelžbetoninių pabėgių – tyrimą, kuris buvo atliktas kartu su Vilniaus Gedimino technikos universitetu – „Įtemptojo gelžbetonio pabėgių irimo priežasčių naudojimo metu ir jų irimo mechanikos tyrimas“. Tyrimo, kuris buvo pristatytas 2014 metų pabaigoje, vadovas – katedros vedėjas profesorius Juozas Valivonis ir profesorius Gediminas Marčiukaitis. G. Brazauskas sako, kad toks tyrimas dar kartą įrodo, jog Lietuvoje dirba profesionalai. 

„Gelžbetonį ir statybą mes tikrai išmanome, – didžiuojasi Lietuvos pramone ir mokslu G. Brazauskas. – 1955 metais buvo išleistas anuometinės TSKP ir ministrų tarybos nutarimas dėl surenkamojo gelžbetonio išvystymo šalyje. Vykdant šį nutarimą, buvo įsteigtos gamyklos ir Lietuvoje – šis nutarimas padarė proveržį. Atsirado pirmas Vilniaus namų statybos kombinatas, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių, atsirado stambiaplokščiai namai – Lietuvoje ir anuometinėje TSRS.“

Reikia ne plėšytis, o planuoti

Sykį G. Brazauskas jau buvo pasirengęs eiti į pensiją – ne savo valia. Net daiktus buvo pradėjęs rinktis, tačiau teko grįžti.

„2004 metais man paskambino švedai ir prašė pavaduotoju įdarbinti jų pasirinktą žmogų. Darbo jam švedai taip pat norėjo duoti patys, o ne aš, kaip vadovas, – pasakojo G. Brazauskas. – Nuvažiuojam sykį į Stokholmą, į valdybos posėdį, ir man švedai pasako, kad turiu eiti į pensiją. Sutikau. Direktoriumi skiriamas tas pats jų parinktas žmogus.“

Tačiau atėjus metui, kai G. Brazauskas turėjo išeiti ir vietą palikti jaunam vadovui, sulaukė lietuvių akcininkų skambučio – G. Brazauskas turįs likti, nes naujuoju vadovu jie nepasitikį. Jaunam vadovui, kurį buvo numatę švedai vietoj G. Brazausko, teko trauktis ir dėl to, kad jo nepriėmę darbuotojai. 

Skyrėsi ir jųdviejų požiūris į specialistus. G. Brazauskas, jo paties žodžiais, buvo už tai, kad „Swetrak“ gamykloje Lietuvoje dirbtų ir darbinius klausimus spręstų patys lietuviai, o numatytasis vadovas žadėjo „prie savęs laikyti švedus“. „Jeigu turi ateiti švedas ir pasakyti, kaip mums dirbti, tai ko mes patys tuomet verti? – dėsto savo nuostatas G. Brazauskas. – Mes galime daugelį dalykų, reikia tik pasitikėti savo žmonėmis.“

Gamyklos akcininkai lietuviai iki šiol G. Brazausko vadovavimo stiliumi stebisi: nors tu nesiplėšai, sako, o viskas eina, mes neturime jokių rūpesčių su įmone. „Jeigu planuoji į priekį, pasitiki žmonėmis, nereikės nei plėšytis, nei gaisrų gesinti“, – atskleidžia savo vadybos principus G. Brazauskas. 

Pasak jo, yra du vadybos stiliai. Vienas – nukreiptas į tikslą, antrasis – kai daug kalbama, kai vadovavimas tampa tiesiog mėgstamu procesu, kuomet daug kalbama, bet pamirštama esmė.

Nemažai vadovo sėkmės lemia ir gebėjimas įvertinti kolektyvo santykius, kurie gali tiek ardyti, tiek stiprinti bendrystę. Vargas vadovui, kuris pradės aiškintis kolektyvo tarpusavio santykius, kuris klausys, ką savo vienas ar kitas apie savo kolegas. Vadovas, G. Brazausko nuostata, turi būti viso kolektyvo lyderis.