Abiejų statybos inžinierių gyvenimas neatsiejamas nuo vienos didžiausių bei seniausių rajono įmonių istorijos, o pačioje Varėnoje nedaug surastum statinių, prie kurių nebūtų prisilietę šie vyrai, iš pradžių savo rankose laikę Varėnos kilnojamos mechanizuotos kolonos (Varėnos KMK), o vėliau –  UAB „Varėnos statyba“ vairą.

Nuo arklio ir katilinės iki daugiabučių

Sename pastate besiglaudžianti ligoninė, ne ką geresniame – rajono vykdomasis komitetas. Ir kelios dešimtys medinių vienaaukščių krosnimis šildomų namukų, sutūpusių abipus vienos pagrindinės ir kelių trumpų šoninių gatvelių... Maždaug tokią Varėną praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje išvydo V. A. Vinickas, 1966 metų pradžioje paskirtas vyriausiuoju inžinieriumi į Varėnos KMK. 

„Dar buvo kino teatras, pro kurį pravažiuoti galėjai tik su buldozeriu“, – priduria humoro nestokojantis vyriškis. – Varėna – vienas iš pirmųjų Lietuvos miestelių, kurie pasistatė katilinę ir pradėjo šildyti daugiabučius. Iš pradžių garažuose prie Vykdomojo komiteto porą katilų pastatėme ir pastatę naują daugiabutį vis pridėdavome po katilą, o 1970 metais jau normali katilinė atsirado. Lazdijus maždaug 15 metų pralenkėm. Ir šilumines trasas visoj Varėnoj suklojom, vandentiekį išvedžiojom. O Vytas tik 1971 metais atvažiavo.“

Nors V. Valentukevičius, atvykęs dirbti į Varėną penkeriais metais vėliau už savo pirmąjį ir vienintelį vadovą, miestelį rado jau gerokai pasikeitusį, nustebti teko ir jam: „Statybos įmonė tada dar turėjo arklį. Žmonės su dviračiais važinėjo, o statybines medžiagas po objektus vežiojo arkliu. Ir kad žinotumėt, koks patenkintas būdavo darbų vykdytojas, kai gaudavo arklį. O man pačiam statybines medžiagas teko motociklo priekaboje vežioti.“

Bet būtų neteisinga sakyti, kad grybų sostine tituluojama Varėna iš palyginti nedidelio, bažnytkaimį primenančio miestelio į gražų šiuolaikišką rajono centrą išaugo šių dviejų vyrų akyse.

Teisinga sakyti taip: būtent jie viską ir pastatė – ligoninę, kelias mokyklas bei vaikų darželius, daug kitų pastatų ir beveik 90 daugiabučių.

O dar tiksliau – įmonė, kuriai jie vadovavo ir vadovauja. Ketvirtį amžiaus – nuo 1968 pavasario iki 1993 – vienas, o dabar jau beveik tiek pat laiko – kitas.

Valdžiai nepaprieštarausi: vadovauti ne per jaunas

1978 m. Pastatyta Ryto vidurinė mokykla

Šiuos abu vyrus sieja ne tik ilgi bendro darbo metai. Panašiai jie rinkosi ir specialybę. Iš Kaišiadorių rajono kilęs V. A. Vinickas pasakoja, kad tėvui žuvus jis, vyriausias iš keturių vaikų, į Vilniaus Statybos technikumą stojo norėdamas greičiau įgyti specialybę ir pradėti gyventi savarankiškai. 

Baigęs mokslus 1957 metais gavo paskyrimą į Druskininkų statybos valdybą. Pradėjo dirbti meistru, bet po kelių mėnesių jį paėmė į sovietinę kariuomenę. Atitarnavęs Kolos pusiasalyje grįžo atgal. Vėl dirbo meistru, bet po pusantrų metų, kai prie statybos valdybos buvo įkurta Druskininkų gelžbetonio gamykla, jį paskyrė šios įmonės direktoriumi.

„Aš tada labai prieštaravau, sakiau, vesti noriu, merginą turiu. O Vykdomojo komiteto pirmininkas sako, nieko, dirbsi ir viskas. Kai po dvejų metų gamyklą prijungė prie statybos valdybos, grįžau atgal į valdybą ir pradėjau dirbti aikštelės viršininku“, – prisimena V. A. Vinickas. 

Vyras prisipažįsta labiausiai nerimavęs dėl to, kad jis per jaunas vadovauti. Argi vyresni darbininkai klausys vos dvidešimt kelerių metų vadovo? Taip jau buvo nutikę, kai jį 22-ejų paskyrė gelžbetonio gamyklos direktoriumi – būrys stalių iš karto padavė prašymus išeiti iš darbo. Tiesa, tada padėjo Vykdomojo komiteto pirmininkas.

„Jis man patarė visus norinčius išeiti – atleisti. Kai sugrįš prašytis atgal, galėsiu priimti tuos, kuriuos noriu. Tada išsirinkau jauniausią stalių, dar porą žmonių ir subūriau komandą iš tų, kurie nebijojo, kad aš per jaunas“, – pasakoja veteranas ir priduria, kad vėliau tokio nerimo jau nejautė.

Dar po poros metų, 1965 metų gruodį vietoj statybos valdybos (pastaroji įkurta 1964 metais buvusio ūkio baro pagrindu – red. past.) buvo įkurta Varėnos KMK, kurios vyriausiuoju inžinieriumi po kelių mėnesių ir buvo paskirtas V. A. Vinickas. Aplinkybės susiklostė taip, kad netrukus jam teko pavaduoti kolonos viršininką, o dar po poros metų, 1968-ųjų pavasarį, ponas Vytautas Aleksandras tapo KMK viršininku.

1978 m. Puodžių komplekso įrenginiai

Beveik tuo pačiu metu, kai buvo įkurta Varėnos KMK, V. Valentukevičius, nuo 12 metų augęs be mamos, apsisprendė studijuoti pramoninę civilinę statybą: „Mokiausi Merkinės (Varėnos rajonas) internatinėje mokykloje ir mums, vienuoliktokams, rajono valdžia aiškino, kad labai trūksta statybininkų ir jeigu pasirinksime šią specialybę, mums padės. Ir užsikabinau. Stipendiją man mokėjo Varėnos KMK, todėl 1971 metais baigęs VISI ir atvažiavau atidirbti už tą stipendiją į savo kraštą“, – pasakoja jis.

(Nuotraukoje Vytas Valentukevičius)

„Dar ir dabar atidirbinėja už tą 5 rubliais didesnę stipendiją, – įsiterpia V. A. Vinickas, pats aukštąją mokyklą – taip pat pramoninę civilinę statybą VISI – neakivaizdiniu būdu baigęs 1986-siais. – Kai pats pradėjau studijuoti aukštojoje, ir kitus verčiau. Būdavo, išleidi studentus atostogų per sesiją, dirbti nėra kam, bet vis tiek visus verčiau mokytis.“

O ponas Vytas ir toliau tarsi kartojo savo vadovo istoriją: iš pradžių dirbo meistru, netrukus – darbų vykdytoju, o po ketverių metų, 1975-siais buvo paskirtas vyriausiuoju inžinieriumi. Tiesa, kaip tada galvojo, laikinai. 

„Mačiau, kad jis gerai dirba ir kai reikėjo naujo vyriausiojo inžinieriaus, nutariau paskirti jį. Bet labai sunku buvo jį įkalbėti. Sako, nebūsiu, aš gamybininkas. O aš sakau, dirbsi, man vyriausiojo inžinieriaus reikia. Nors laikinai. Taip ir įkalbėjau. Ir dirbo „laikinai“ kol aš į pensiją išėjau“, – juokdamasis prisimena V. A. Vinickas.

„Tai didelė atsakomybė, o aš tik neseniai pradėjęs dirbti. Net į ministeriją buvo išsikvietę. O paskui visi turbūt pamiršo, kad aš tik „laikinai“ sutikau, ir tas laikinumas tęsėsi iki pat 1993 metų“, – taip pat linksmai papildo buvusį viršininką V. Valentukevičius. 

Dabartinis „Varėnos statybos“ generalinis direktorius priduria, kad tada, kai po 18 metų jam, vis dar „laikinam“ vyriausiajam inžinieriui, pasiūlė vadovauti įmonei, jau neprieštaravo: ir patirties buvo, ir laikai kiti, ir akcininkai už jį balsavo.

„90 procentų Varėnos V. A. Vinicko pastatyta“

1978 m. Puodžių komplekso atidarymas

Vyrai vienas per kitą pasakoja, kaip buvo statomos Merkinės tarybinio ūkio kiaulidės ir apylinkės administracinis pastatas, Matuizų tarybinio ūkio karvidžių ir kiaulidžių kompleksai, grūdų, trąšų sandėliai, mokyklos, poliklinika, vaistinė, ligoninė, rajono kultūros namai, vaikų lopšeliai darželiai, profesinė technikos mokykla, sviesto gamykla, pūkų ir plunksnų fabrikas, rajoninė katilinė, autobusų stotis, duonos kepykla, dirbtuvės, nauja KMK gamybinė bazė ir kiti objektai. Nemažai jų ir dabar tebeveikia. 

Bet prisimindamas vadinamojo valstybės atsargos rezervo sandėlių statybą, V. A. Vinickas kaip mat surimtėja. Toks objektas 1967 metais Lietuvoje buvo statomas pirmą kartą, tad teko kviestis į pagalbą net mokslininkus.

„Miške reikėjo pastatyti keturis 360 metrų ilgio ir 36 metrų pločio pastatus, taip pat administracinį pastatą, dirbtuves. Aikštelės paviršius, iškirtus medžius, buvo nelygus, o mes turėjome padaryti pamatus sandėlių kolonoms, kurios sveria po 64 tonas. Užsakovas buvo Ryga, objektas iš dalies karinis – ten karo metu buvo planuojama tankus laikyti, todėl grindys turėjo būti labai tvirtos. Be to, sandėlių dugnas virš žemės paviršiaus pakilęs 5-6 metrus, o visą tarpą reikia užpildyti gruntu. Mes lyginom, pylėm žemę, „trombavom“, kvietėme mokslininkus, kad nustatytų, ar atlaikys tie pamatai. Net į Estiją, kur toks objektas jau buvo pastatytas, važiavome pasižiūrėti. Reikėjo pasukti galvą, kaip viską padaryti, – pasakoja veteranas ir priduria: – Dabar aš suprantu, kad tai buvo sudėtingas objektas, bet tada man viskas gana paprasta atrodė – reikia ir pastatysim, kas gi čia yra. Jauni žmonės drąsesni.“ 

Tarybiniais laikais už gerą darbą Varėnos KMK pelnė ne vieną apdovanojimą. Vien 1980-siais net trys šios įmonės pastatyti objektai – Varėnos vidurinė mokykla, autobusų stotis ir architektų administracinis pastatas – apdovanoti TSRS liaudies ūkio pasiekimų parodos medaliais, o tuomečiam vadovui V. A. Vinickui 1978-aisiais suteiktas nusipelniusio Statybininko garbės vardas.

„Jei būčiau turėjęs diplomą, būčiau nusipelniusio inžinieriaus vardą gavęs, bet tada instituto dar nebuvau baigęs, tai tik statybininko“, – šmaikštauja Vytautas Aleksandras.

Bet labiausiai jis džiaugiasi, kad įmonė pastatė nemažai gyvenamųjų namų. Iš pradžių 4-8 butų namus Dauguose, o vėliau ir pačioje Varėnoje. Per metus įmonė, kurioje apie 1970 metus dirbo maždaug 400 žmonių, vidutiniškai pastatydavo po keturis 40-ies butų namus. Dalį iš jų – savo darbuotojams. 

„Darbuotojus ir jų šeimas reikėjo kur nors apgyvendinti. Tai iš pradžių buvau pristatęs barakų, o paskui pamažu juos išnaikinau. Pats važinėdavau po gamyklas ir kaulydavau medžiagų. Iškėlėm iš barakų į butus visus savo darbuotojus“, – didžiuojasi V. A. Vinickas.

V. Valentukevičius taip pat prisimena tuos metus: „Iš pradžių visi džiaugdavomės gavę bendrabutį, o dar daugiau džiaugsmo būdavo, kai gaudavome butą. Kai atvažiavau į Varėną, čia nebuvo nė vieno daugiaaukščio daugiabučio, o dabar yra 86. Septynis namus po 40 butų vien įmonės darbuotojams pastatėme.“

Įmonė ir dabar statytų daugiabučius, nes būstų varėniškiams trūksta, bet niekas jų neužsako. Vyrai prisipažįsta, kad jiems šiek tiek apmaudu, jog per 25 nepriklausomybės metus Varėnoje pastatytas tik vienas daugiabutis, nors eilėje socialinio būsto laukia keli šimtai šeimų. Kita vertus, jie džiaugiasi, kad „iš mažiuko bažnytkaimio“ išaugino nemažą miestą.

„Didžiąją dalį objektų mes pastatėme, o dešimtadalį – TSO. Beveik 90 procentų Varėnos V. A. Vinicko pastatyta“, – į klausimą, kaip šio miesto veidą pakeitė viena seniausių čia veikiančių įmonių, atsako V. Valentukevičius.

Nebaigti laiku mokyklos – neįsivaizduojama

Sovietmečiu vyko daug statybų. Ir nors tos statybos buvo „planinės“, statybinių medžiagų, kurias skirdavo, niekada nepakakdavo. Todėl reikėjo mokėti suktis, pasakoja V. A. Vinickas. Pasak jo, šias problemas neretai padėdavo išspręsti tikrintojų iš Maskvos silpnybės. Ne kartą aukštas pareigas sąjunginėse ministerijose užimantiems pareigūnams „pirteles“ organizavęs Vytautas Aleksandras juokauja, kad po gerų maudynių trūkstamų medžiagų Lietuvai skirdavo papildomai. 

Tai buvo svarbu, nes vieną objektą keitė kitas, o statybas reikėjo baigti laiku. „Lietuvos vyriausybei reikėjo atsiskaityti Maskvai, o mums – ministerijai, tai kur tu dėsies? Tai ir darai viską, kad laiku baigtum“, – atvirauja veteranas. Pasak jo, pasitaikydavo ir vėluoti, kartais net atidėdavo statybos pabaigos terminus, bet tai jau buvo išskirtiniai atvejai. O kai kuriuos objektus buvo tiesiog privalu baigti statyti laiku.

„Tais laikais net mintis nekildavo, kad mokyklos galima nebaigti iki rugsėjo 1-osios. Ir dabar man nesuprantama, kaip galima lapkritį, gruodį, sausį mokyklas tvarkyti. Mes ir dabar nemažai mokyklų remontuojame, ir visada stengiamės prieš mokslo metų pradžią baigti darbus. Jeigu reikia, pamainomis, per išeigines dirbame, bet baigiame“, – pasakoja V. Valentukevičius. Taip jis elgėsi ir tada, kai buvo Varėnos rajono tarybos narys – jei reikia ką nors skubiai nuspręsti, vadinasi, „nesvarbu, kad šeštadienis ne darbo diena“.

„Varėnos statyba“ įdarbino kaimo žmones

Prie Varėnos kultūros centro – „Varėnos statyba“ darbuotojai

Įmonė, kuri atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo reorganizuota į UAB „Varėnos statyba“, ir per sunkmetį sugebėjo išsaugoti seniais laikais susikurtą techninę bazę. Dabar joje yra transporto ūkis, įvairios statybinės mašinos ir mechanizmai, betono, smulkių gelžbetonio gaminių gamybos įrenginiai, stalių dirbtuvės, statybinių medžiagų parduotuvė. Išsaugojo varėniškiai ir kranus. 

Ir be darbo jie nesėdi. Bendrovė, kurioje dirba apie pusantro šimto žmonių, ne tik stato naujus namus, bet ir renovuoja senus pastatus – mokyklas, kultūros centrus, daugiabučius gyvenamuosius namus bei atlieka kitus statybos darbus visoje Lietuvoje.

Tarp pastaruoju metu pastatytų objektų – Naujųjų apaštalų bažnyčia prie Rasų kapinių Vilniuje, daugiabutis namas Vaišvydavoje (Kauno rajonas), „Lukoil“ ir „Emsi“ degalinės Vilniuje, Ariogaloje, Varėnoje, 32 butų gyvenamasis namas Varėnos mieste. 2011 metais UAB „Varėnos statyba“ renovuotas daugiabutis Naujųjų Valkininkų gyvenvietėje (Varėnos rajonas) buvo pripažintas geriausiai renovuotu namu Lietuvoje, o visi, kas tik pamato pastaruoju metu Varėnoje atnaujintus vaikų darželius ir kino teatrą, pastebi, kad darbai atlikti labai kokybiškai.

„Dabar mes daugiausia remontuojame, modernizuojame pastatus. Neseniai baigėme modernizuoti pirmą Varėnoje gyvenamąjį namą su vėdinamu fasadu. Norėjome žmonėms akivaizdžiai parodyti, kad nepaisant brangesnės kainos, tai labai perspektyvu, nes skirtingai, negu namo tinkuotu fasadu, jo nereikės perdažyti ir po 10 metų. Ir to namo gyventojai labai patenkinti“, – pasakoja V. Valentukevičius.

Pasak vadovo, darbų kokybė ir įmonės sėkmė priklauso nuo kolektyvo, todėl džiugu, kad į užtarnautą poilsį neskuba nemažai darbų vykdytojų ir kitų patyrusių specialistų, į įmonę atėjusių dar sovietmečiu. Prisikviesti į regione dirbančią įmonę jaunų specialistų ir juos išlaikyti esą beveik neįmanoma, nes šiek tiek padirbėję, jie kelia sparnus į užsienį. O štai eilinių darbuotojų problemą, kuri, nors ir pakitusi, iš sovietmečio atkeliavo į mūsų laikus, naujasis vadovas sako sprendžiantis savo pirmtako išbandytu būdu: dabar patyrusiais specialistais vadinamus darbuotojus, sudarančius kolektyvo branduolį, jie užsiaugina patys.

„Varėnos KMK nebuvo nė vieno specialisto, mokančio dirbti su granitu ir terazitu. Teko važiuoti į Druskininkus ir „pagal seną pažintį“ tartis su Statybos valdybos vadovais. Ir atsivežiau vieną brigadą. Kartu su ja dirbti paskyriau savo brigadą, ir išmoko“, – senus laikus prisimena V. A. Vinickas, kurio vadovaujama įmonė sovietmečiu darbininkų atsiveždavo ir iš Baltarusijos, ir iš aplinkinių kaimų.

Tiesa, ne visi jie būdavo tikę, o prie kai kurių, dalindamasis asmenine patirtimi tęsia V. Valentukevičius, „darbų vykdytojas vos ne su lazda turėdavo stovėti, nes tik nusisuksi – jo jau nebus darbo vietoje“. Tačiau pasitaikydavo ir tokių, kurie norėjo mokytis profesijos ir sėkmingai dirdavo. Tokių yra ir dabar. Vis dėlto nors darbuotojų dabar, kai atsirado daug darbą palengvinančios ir paspartinančios įrangos ir naujų medžiagų, reikia mažiau negu prieš 20-30 metų, suformuoti stabilų kolektyvą šiais laikais trukdo laikinumas. 

„Senais laikais penkeriems metams į priekį darbus planuodavo, būdavo brigados. Pavyzdžiui, mes turėjome tris mūrininkų brigadas, o dabar du žmonės dirba. Laimi konkursą ir imi žmones iš darbo biržos. Bet jie negali iš karto pradėti dirbti – juos reikia mokyti. O kai baigi objektą – jie jau išmokę dirbti – juos turiu atleisti. Negaliu jų pasilikti, nes nežinau, kada kokio darbo turėsiu“, – aiškina UAB „Varėnos statyba“ vadovas.

Tačiau pasinaudojęs savo pirmtako patirtimi, V. Valentukevičius sezono metu kasmet įdarbina per šimtą aplinkinių kaimų gyventojų. Įmonė pati juos išmoko amato, o į darbą kasdien atsiveža ir po darbo namo parveža autobusu, kurį įsigijo už lėšas, skirtas vykdant Lietuvos darbo biržos Vietinių užimtumo iniciatyvų projektą „Asbestinių dangų pakeitimo ir naujų stogų įrengimo statybinės grupės įkūrimas“. Nauda abipusė: kaime sumažėjo bedarbių, o įmonei netrūksta darbuotojų.

„Iš pradžių iš Marcinkonių seniūnijos vieną žmogų vežiojom, o dabar vežamės pilną autobusą, 20 žmonių. Ten praktiškai neliko bedarbių. Ir dar iš dviejų seniūnijų darbuotojų atsivežame. Nesvarbu, ar Varėnoje, ar Vilniuje, ar Kaune dirbame – kasdien juos vežiojame. Nors išlaidų daugiau, mums tai apsimoka: po darbo jie neišgeria, nes grįžta namo, todėl ir rytojaus dieną gerai dirba, o dėl to laimi ir įmonė“, – patirtimi dalijasi pašnekovas.

„Susiženyti“ (ne)būtina?

UAB „Varėnos statyba“, kurioje 2003 metais įdiegtos sertifikuotos kokybės, aplinkos apsaugos ir darbų saugos valdymo sistemos, vadovas siekia, kad Varėna taptų dar gražesniu ir patogesniu miestu. Su vienu buvusiu kolega prieš kurį laiką V. Valentukevičius nusprendė pateikti varėniškiams, nenorintiems gyventi daugiabučiuose, alternatyvą ir pasistatė pirmąjį mieste dvibutį kotedžo tipo gyvenamąjį namą. Paskui, vienos organizacijos užsakymu įmonė pastatė dar vieną. Jei atsirastų norinčių, pastatytų ir daugiau. Ir sklypą tinkamą turi – ant upės kranto. Bet pati statyti, o paskui ieškoti pirkėjo bendrovė nerizikuoja, nes „žmogus pats turi nuspręsti, kokio namo jis nori“.

Bet yra vienas dalykas, dėl kurio skauda širdį, prisipažįsta V. Valentukevičius. Nors niekam abejonių nekelia namų, kuriuos bendrovė renovavo Valkininkuose bei Varėnoje, darbų kokybė, o įmonė dažnai laimi viešųjų pirkimų konkursus, kurie skelbiami po to, kai neatsiranda norinčių imtis darbo per CPO, dalyvauti darbų pirkimo konkursuose per šią organizaciją varėniškiai negali. 

Nuotraukoje – šį daugiabutį, pelniusį geriausiai atnaujinto vardą, renovavo „Varėnos statyba“

„Reikalaujama, kad statybinė firma turėtų savo projektuotojų. Aš aiškinu, kad vienas ar du projektuotojai, jei užsakymas didelis ir sudėtingas, neišgelbės. Todėl mes bendradarbiaujame su projektuotojų kompanija iš Panevėžio – joje yra visų profilių specialistų. Be to, jei prireiks, susirasime ir kitą partnerį, todėl visai nebūtina su kuo nors „susiženyti“ ir naudotis tik jų paslaugomis, bet mūsų vis tiek nepriima“, – apgailestauja įmonės vadovas, kuris niekaip negali suprasti, kodėl tai, jog bendrovė dirba tvarkingai, kokybiškai ir visus darbus atlieka laiku – anaiptol ne lemiamas kriterijus.

Vadovas turi mokėti dalintis

2000 m. Čepkelių apžvalgos bokšto atidarymas

V. A. Vinickas generalinio direktoriaus postą įmonėje užsiaugintam naujajam vadovui perleido 1993-siais. Kaip pats sako, nutarė, kad savo jau atidirbo. Bet ir dabar, kai liko tik bendrovės valdybos nariu, Vinickų pavardė UAB „Varėnos statyba“ darbuotojų sąrašuose tebėra – vienas iš dviejų pono Vytauto Aleksandro sūnų, Virmantas, taip pat baigęs VISI, dirba įmonėje direktoriumi statybai. Pasak V. A. Vinicko, „tegul pratinasi, kai mes su Vytu pasitrauksim, jis turės viską perimti“.

Tiesa, ir jis pats kasdien atvažiuoja į bendrovę. Nors be žmonos likęs inžinierius paprasčiausiai pietauja įmonės valgykloje, abu vyrai juokauja, kad Vytautas Aleksandras tebetikrina, kaip kolektyvas dirba.

„Kasdien tikrinu ir dar ilgai važinėsiu ,,tikrinti“. O sapne aš vis dar statau. Vadovauju visą laiką – kad ir miegodamas“, – atvirauja veteranas. 

Darbą sapnuojantis prisipažįsta ir dabartinis įmonės vadovas. Tik jo sapnai kitokie – kaip ir kur naujų objektų surasti, kad kolektyvui darbo nepritrūktų, kad turėtų iš ko laiku atlyginimus mokėti. Štai ir dabar, sako jis, žmonės dirba įtemptai, bet kaip bus toliau – nežinia, nes užsakymų 2016-iems metams kol kas nedaug. Kita vertus, gal ir ne patys didžiausi tie atlyginimai, bet net per sunkmetį nė vienos dienos nevėlavo juos išmokėti, pabrėžia V. Valentukevičius. O viena iš sąlygų, kad įmonė sėkmingai dirbtų ilgus metus, priduria jis, vadovų sugebėjimas uždarbiu dalintis su darbuotojais.

„Vadovas turi būti ne tik geras organizatorius. Jis turi būti sąžiningas, o pinigų troškimas jo neturi užvaldyti. Skirtumas tarp atlyginimo, kurį gauna vadovas ir darbuotojai, neturi būti didelis, nes per didelis atotrūkis skaldo kolektyvą. Kai įmonei per sunkmetį buvo sunkiau, visi pasispaudėm, o kai gerai sekasi – taip pat visi turi tai pajusti. Žmonės nori dirbti, jie stengiasi gerai atlikti savo darbą, todėl ir darbo vaisiais turi džiaugtis visi“, – pabrėžia UAB „Varėnos statyba“ generalinis direktorius V. Valentukevičius.

Tekste – bendrovės „Varėnos statyba“ archyvo nuotr.