Grasino išsiųsti į Rusiją

Neseniai 80 metų jubiliejų atšventęs Vincentas Šileika gyvena sostinės daugiabutyje, pastatė beveik visą Vilnių, tačiau tikina, esą miestas jam nėra artimas. O juk 30 metų dirbo Vilniaus namų statybos kombinate, kuris vėliau buvo pavadintas Vilniaus projektavimo ir statybos susivienijimu, kopė karjeros laiptais ir tapo šios įstaigos generalinio direktoriaus pirmuoju pavaduotoju. Garsus miestų inžinierius savo istoriją pradėjo pasakojimu apie... kaimą.

„Gimiau Kauno rajono Ringaudų kaimo ūkininkų šeimoje, ir laikau save tikru kaimo vaiku. Su tėviške susiję gražiausi prisiminimai, nors mieste praleidau didžiąją dalį gyvenimo. Mano tėvas buvo Lietuvos savanoris ir iš valstybės buvo gavę 13 hektarų žemės, kuriuose su mano mama šeimininkavo. Tėvams padėjome ir mes, trys vaikai: ir ariau, ir šienavau, ir rugius kirtau – visus kaimo darbus mokėjau. Į pradžios mokyklą vaikščiodavau po 2,5 kilometro, gerai, jei koks kaimynas su arkliais paveždavo. Vėliau įstojau į Kauno „Aušros“ gimnaziją – tą pačią, kurioje mokėsi dabar žinomi politikai Vytautas Landsbergis, Aloyzas Sakalas“, – pasakojo V. Šileika, kuris vėliau Kauno politechnikos institute (dabartiniame Kauno technologijos universitete) įgijo miestų inžinieriaus specialybę.

O iš ten – tiesus kelias į Vilnių, sostinę, kur vykti nei jis, nei keli geri bičiuliai visai nenorėję. „Buvome išauklėti lietuvybės dvasia, o apie Vilnių sklido kalbos, kad ten reikia kalbėti ir rašyti tik rusiškai. Į sostinę buvo numatyta išsiųsti visą mūsų laidą. Tada ir buvo paskleista žinia, kad tuos, kas nesutiks vykti į Vilnių, išsiųs dirbti į Rusiją, – pažintį su savo šalies sostine prisiminė pašnekovas. – Maniau sau, kad vis tiek nerašysiu ir nekalbėsiu svetima kalba, bet išėjo kitaip: ir kalbėjome rusiškai, ir rašėme. Tuometinis Kauno politechnikos instituto rektorius Kazimieras Baršauskas, išlydėdamas mus, sakė, kad situaciją galima keisti pamažu, kad galima daug pasiekti ir profesine, ir tautiškumo prasme. Tik reikia kantrybės. Ir iš tiesų situacija, bėgant laikui, ėmė keistis“.

V. Šileika prisimena, kad jis ir dar du KPI absolventai buvo paskirti į Vilniaus statybos tresto 3-ąją statybos valdybą. Pirmieji darbai, už kurių organizavimą jaunas specialistas buvo atsakingas – Panerių gatvėje esančių objektų statyba. Bet lietuviškajai karjeros linijai buvo lemta trumpam nutrūkti.

Vietoj Suomijos – visa Europa

Prabėgus beveik dvejiems darbo sostinėje metams, pasikvietė V. Šileiką tuometinės už statybų sektorių atsakingos ministerijos galva Belopetravičius. Jo vardo pašnekovas nebeprisimena, sako, kad ir vėliau jo nepavyko aptikti interneto šaltiniuose. Gaila, nes ministras esą buvo tikrai vertas gero žodžio. „Ministras pasakė, kad būtent mums pavesta pastatyti elevatorių Kazachstane. O kaip tik prieš tai aš su keliais jaunais ir energingais bičiuliais, dalyvavusiais Jaunųjų specialistų klube, buvome susiorganizavę kelionę į Suomiją. Beveik viskas suruošta išvykti. O ministras man: „Nieko nebus su tavo kelione – atsisakyk ir galvok tik apie Kazachstaną“. Kur dėsis lietuviai, išvyko į plačiosios šalies statybas. O ten neseniai buvo sugriuvęs pilnas grūdų elevatorius. Pašnekovas svarsto, kad gal buvo prastai pastatytas. Atvažiavę rado neseniai paruoštą statybos aikštelę – ankstesnio elevatoriaus griuvėsiai su visais jame buvusiais grūdais jau buvo išstumdyti į šalis.

„Tuometinė šalies valdžia, matyt, taip bijojo, jog vėl nenutiktų nelaimė, kad mus prižiūrėti pristatė centro komiteto atstovą. O jis, jei kas nors vykdavo ne taip, kaip, jo nuomone, turėtų būti, iškart reikalaudavo: „Rašyk pasiaiškinimą!“. Per trumpą laiką storą aplanką tų mano pasiaiškinimų pririnko, – prisiminė statybininkams iš Lietuvos vadovavęs V. Šileika. – Kibdavo pamatęs, kad kur nors kamputyje betonas šiek tiek aptrupėjęs, ir dėl kitų smulkmenų. O „kalti“ buvo prastai pagaminti klojiniai, kuriuos mums pateikė“. Lietuviai elevatorių statė su metaliniais pakeliamais klojiniais, į kuriuos būdavo pilamas betonas. Kaskart, suaušus vienam sluoksniui, klojinius reikdavo pakelti aukštyn ir lieti sekantį. Kadangi keliose vietose metalo klojinių pasvirimo kampas buvo neteisingas, keliami aukštyn jie ardė jau išlieto betono sluoksnį.

Gabus inžinierius nutarė, kad gana jam tuos pasiaiškinimus kolekcionuoti, o reikia šalinti problemų priežastį iš esmės. Ir pareikalavo, kad būtų pagaminti kokybiški klojiniai. „Iš pradžių valdžia už tai ant manęs pyko, gal net manė, kad tyčia darbus stabdau, – šypsojosi buvęs inžinierius. – O aš tuo pat metu nutariau įsitikinti, ar kokybiškas smėlis, kurio mums buvo atvežta. Ir nustatėme, kad jame per daug molio, ir toks smėlis statybai netinka. Kas žino, gal dėl to ir anksčiau ten stovėjęs statinys sugriuvo. Todėl paprašiau ir smėlį pakeisti kitu. Tada šį išvežė ant kelių, o mums atgabeno tinkamo. Ir kai gavome viską, ko reikėjo kokybiškai statybai, darbus pabaigėme per vieną mėnesį“.

Grįžęs į Vilnių, netrukus sulaukė skambučio iš respublikinio statybos kombinato. „Klausė, gal norėčiau keliauti aplink Europą. Atsakiau, kad aš nei vedęs, nei partinis – kas mane išleis? O man: „Užpildyk dokumentus“. Netrukus sulaukiau žinios, kad esu įtrauktas į keliausiančių aplink Europą sąrašą ir kad turiu sumokėti 600 rublių. Galvojau, iš kur tiek daug pinigų gausiu, o netrukus sužinojau apie man skirtą 600 rublių premiją – už gerą darbą Kazachstane. Kelionė buvo įspūdinga, iki smulkmenų įstrigo visam gyvenimui. Juk tada lietuviams išvykti už tuometinės Sąjungos ribų buvo sudėtinga. Tačiau negaliu pamiršti ir kito dalyko: kad ministras nepamirštų paprasto, trisdešimtmečio jauno specialisto ir ištesėtų prieš išvykstant į Kazachstaną duotą pažadą kaip nors kompensuoti prarastą kelionę į Suomiją? Tai buvo nuostabu“, – gerų žodžių negailėjo V. Šileika.

Išsiuntė į Rusiją, pagrasino – Šiaure

Į Lietuvą grįžusių statybininkų gyvenimas, darbas ir vėl sukosi įprastu ritmu.

„Tuo metu jau buvau užsitarnavęs vyriausiojo inžinieriaus pareigas, kai staiga sulaukiau šaukimo į karinį komisariatą, – vieną nemaloniausių gyvenimo akimirkų prisiminė pašnekovas. – Nuvykau, o ten nurodė trumpai ir aiškiai: per dešimt dienų išeiti iš darbo ir prisistatyti į karinį dalinį Kalugos srityje, prie Briansko miškų. Net nenujaučiau, kad praktiškai esu paimtas kaip į rekrūtus, tai yra 25-eriems metams, ir kad retas panašaus likimo specialistas ištrūkdavo anksčiau. Nuvykęs nurodytu adresu sužinojau, kad tai – įslaptinta vieta, apie kurią niekas neturi žinoti, niekam apie ją negalima prasitarti. Mums pasakė, kad vietoje adreso naudosime tik jį atstojantį numerį, o reikės statyti TSRS ginkluotųjų pajėgų raketinę bazę, žodžiu, karinį kompleksą su požeminiais kuro sandėliais, valdymo bei kitomis patalpomis, sujungtomis požeminiais tuneliais. Statybos darbus atliko paprasti kareiviai, o man, kaip inžinieriui, teko darbas pagal specialybę. Tiesa, iš pradžių mes, taip netikėtai ir ilgam išplėšti iš savo aplinkos, nuo artimųjų, skundėmės, kad tai neteisėta. Bet sulaukdavome tik grasinimų, jog išsiųs į Šiaurę, iš kur grįšime paliegę ir be dantų – tada žinosim. Žodžiu, manęs laukė net ketvirtį amžiaus galėjęs trukti darbas Rusijos įvairių karinių objektų statybose. Beje, vienas latvis, kuris taip pat buvo atsiųstas į branduolinių raketų komplekso statybas, tokio likimo neišvengė: net 20 metų praleido dirbdamas Sovietų Sąjungos teritorijoje ir tik paskutinius 5-erius metus sugebėjo grįžti dirbti į Rygą“.

Tuo tarpu ponui Vincentui likimas buvo maloningas. Vienądien sustreikavo širdis ir jis atsidūrė karinėje ligoninėje. Ten, pasak V. Šileikos, dirbo lietuvis gydytojas Donatas Domarkas. Laimei, širdies negalavimas buvo menkas. O dar vienas džiaugsmas Vincento laukė supratus, kad ištrūkti į tėvynę nėra neįmanoma. „Vakarais gydytojas D. Domarkas man duodavo suvalgyti po šaukštelį ar pusantro pipirų, o rytą mano viršutinis (sistolinis) kraujo spaudimas pakildavo iki 220. Netrukus medikai pripažino hipertoninę ligą ir mobilizavo“, – apie gudrybę papasakojo statybų specialistas, kuriam Rusijoje net karinį laipsnį buvo suteikę.

Tiesa, ir ši istorija neapsiėjo be laimingų atsitiktinumų. „Man dirbant kariniame objekte, mano darbą stebėti buvo pristatytas pagyvenęs pulkininkas, kuris nusimanė apie statybas. Geras žmogus buvo. Kartą jis tiesiai manęs paklausė, ar neturėčiau jau būti Lietuvoje? Esą, jau prieš mėnesį turėjau būti išleistas namo. Paaiškėjo, kad vyresnybė mane specialiai sulaikė, nes turėjo kitokių planų: ketino išsiųsti į Gorkį dirbti statybos valdybos viršininku ir aukštesnį karinį laipsnį suteikti. Kai pagaliau buvau demobilizuotas ir grįžau į Lietuvą, man buvo uždrausta dešimt metų išvykti iš šalies, nes žinojau dideles sovietų paslaptis“, – to gyvenimo etapo V. Šileika jau niekada nepamirš.

Statė Vilnių

Vilniuje 1990 metais Projektavimo ir statybos susivienijimui „Vilnius“ skirtame leidinyje rašoma, kad V. Šileika „susivienijime sėkmingai dirbo nuo 1965 metų – Namų statybos kombinato įsikūrimo“. Bėgant metams, ši įmonė keitė pavadinimus, tačiau ne veiklą: susivienijimas buvo genrangovinė statybų organizacija, kompleksiškai stačiusi gyvenamuosius rajonus Vilniaus mieste ir aplinkiniuose rajonuose 100 kilometrų spinduliu. Nesumeluosime teigdami, kad Vincentui Šileikai dirbant, buvo pastatyti Žirmūnai, Šeškinė, Karoliniškės, Viršuliškės, Pašilaičiai, žodžiu, beveik visas Vilnius. Per metus susivienijimas pastatydavo po 100 gyvenamųjų namų, ir prie to neabejotinai prisidėjo daugelį metų įvairias vadovaujančias pareigas užėmęs V. Šileika.

„Suskaičiavau, kad vien Vilniuje man teko statyti apie 4000 daugiabučių namų; juose gyvena apie 0,5 mln. žmonių. O jei priskaičiuočiau statybas, kurias teko prižiūrėti, vadovauti ir kituose miestuose bei gyvenvietėse (Alytuje, Elektrėnuose, Grigiškėse), tai dar įspūdingesnis skaičius – net 7000 namų. Be abejo, statė kolektyvai, o aš buvau tik krumpliaratis toje didelėje mašinoje", – kuklinosi pašnekovas, pažerdamas dar skaičių iš savo karjeros laikotarpio: vien Vilniuje pastatyta apie 50 vaikų darželių, apie 20 mokyklų, 6 prekybos kompleksai, automatinė telefonų stotis, kino teatras, poliklinika, 5 buitinės paskirties kompleksai.

Gyvenamųjų namų poreikis buvo toks didelis, kad statybų procesas vykdavo trimis pamainomis. Per metus turėdavome priduoti iki 100 objektų, o juk ne vien gyvenamųjų namų reikėjo. Turėjome ir kanalizacijos, vandentiekio, šiluminius tinklus pakloti (be abejo, dirbdavo ir subrangovų įmonės, tačiau pagrindiniai darbai teko mūsų įstaigai). Be šių rūpesčių, reikėjo kontroliuoti ir energetikus, tarkime, kad iki Pilaitės mikrorajono, kurį mes statėme, laiku nutiestų elektros linijas ar atvestų dujotiekį. Ar kad kita įmonė laiku pastatytų tiltą į mūsų statomus Lazdynus“.

Nors atliktų darbų bagažas tikrai solidus, pašnekovas susireikšminti nebuvo linkęs: „Tvirtai žinau: vienas nieko nepadarysi, reikėjo geros komandos, reikėjo ypač gerai parinkti kadrus, kuriais galima pasitikėti ir nereiktų už juos darbų daryti, o tik patarti ir padėti. Ir tokią komandą turėjome. Mūsų organizacijoje dirbo 3500 žmonių, iš jų apie 500 buvo inžinieriai ir techniniai darbuotojai“.

Lenininę premiją... prašventė

Kartą į Vilnių atvyko komisija iš Maskvos, pasižvalgė po naujai statomus ar ką tik pastatytus rajonus, ir – susižavėjo Lazdynais. Ir pasiūlė šio rajono autorius įtraukti į tų laimingųjų sąrašą, kuriems skiriama tų laikų prestižinė Lenino premija. Pasakojama, kad Lazdynai, kuriuos šiandien ne vienas vilnietis linkęs pakritikuoti, anuomet buvo laikomi tikru šedevru. Tai buvęs vienintelis miestas (rajonas) Sovietų Sąjungoje, kurį pavyko pastatyti ne iškertant miškus ar suardant reljefą, o gražiai įkomponuojant tarp kalvų horizontalius ir vertikalius statinius, išsaugant žalumą ir miškelius. Be to, Lazdynų rajonas buvo visiškai užbaigtas ir gyventojams atiduotas su visa socialine infrastruktūra. Ir takai įrengti, ir gatvių apšvietimas, ir vaikų darželis, parduotuvė – viskas buvo šalia. Lenino premija 1974 metais už Lazdynų rajono statybą paskirta grupei architektų ir statybininkų. „Lenino premiją gavome: aš, taip pat – pagrindinis Lazdynų rajono autorius architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas, architektai Vytautas Kazimieras Balčiūnas, Gediminas Valiuškis, Vytautas Brėdikis ir mano kolega vyriausiasis inžinierius Algimantas Kleinotas. Iš visų šiandien gyvi likę tik mes dviese – Brėdikis ir aš“, – pasakojo pašnekovas.

Pasak V. Šileikos, atgarsis apie šį apdovanojimą nusirito ne tik per Sovietų Sąjungą, bet pasiekė ir Jungtines Amerikos Valstijas. „Amerikoje gyvenantys mūsų giminaičiai šventė tos premijos laimėjimą... kaip lietuvių pergalę prieš rusus. Nors mes su tais giminėmis iki tol nė nebendravome, nes buvome kaustomi baimės. O ir vėliau, kai jiems pavyko mane aplankyti, patyrė specialiųjų tarnybų persekiojimą ir įvairių nemalonumų bei provokacijų, tad buvo net nusprendę gyvenime kojos į Sovietų Sąjungą nekelti. Vėl susitikome, kai jau buvo Lietuva laisva“, – prisiminimais dalijosi mūsų sostinės statytojas.

O paklaustas, ar labai praturtėjo gavęs prestižinę tų laikų premiją, jos laureatas nežinojo, ar jam dėl tos premijos verkti, ar juoktis. „Iš pradžių smagu buvo... Keliavome į Maskvą, automobilyje gabendamiesi ir gėrimų bei valgių. Buvo iš anksto sutarta, kad iškilmės ir pirma puota vyks Kremliuje, ir mums tai nieko nekainuos, nes puotą organizavo TSRS kultūros ministrė Furceva. Bet paskui buvo dar trys puotos. Ir apie šimtą žmonių, tarp jų ir architektų, teko pavaišinti vieną dieną. Kitą dieną – maždaug pusšimtį asmenų, susijusių su premiją skyrusios komisijos nariais. Mūsų atsivežto gero nepakako, pirkome maisto vaišėms ir vietoje, Maskvoje. Man, kaip premija, teko 13 tūkstančių rublių. Atrodytų, pasakiška suma, vertinant tų laikų mastu, tačiau džiaugsmo iš viso to liko nedaug: didžiąją premijos dalį teko išleisti visoms toms vaišėms“.