Vytautas Čaplikas: turime pajėgią ir modernią betono ir gelžbetonio pramonę

Betonas tapo ypač svarbus, kai XIX a. viduryje buvo pradėtas naudoti gelžbetonio gaminiams ir tapo pagrindines pastatų savybes – laikančiają galią, pastovumą ir ilgaamžiškumą – užtikrinančia konstrukcija. Lietuvoje betono pramonė sparčiai vystosi nuo 20 a. 2 pusės. Betono gamybos pramonė sukuria daug darbo vietų statybos, transporto sektoriaus specialistams. Portalo skaitytojus kviečiame susipažinti su b„pramonės istorija ir plėtra Lietuvoje.
Aplinkoje, kurioje augau, nebuvo statybininkų. Šią specialybę pasirinkau nepaskatintas jokio pavyzdžio. Paauglystėje reikėjo užsidirbti pragyvenimui. Nesulaukęs 16-os, įsidarbinau Panevėžio gamybinių įmonių kombinato armatūros ceche. Dirbau per vasaros atostogas: mūrijau ir betonavau. Taip pirmą kartą susipažinau su statybininko specialybe. Studentų darbo ir poilsio stovykloje, Zarasų rajone, gavau paskyrimą pastatyti mechaninių dirbtuvių pastatą, suprojektuotą iš surenkamojo gelžbetonio konstrukcijų.
Planinėje rinkoje gelžbetonio gaminių nenupirksi. Važiavau į Daugpilio gamyklas, bet ten taip pat nieko nepešiau. Kolūkio pirmininkas – žvitrus vaikinas – pagal mano pateiktą specifikaciją parūpino sunkvežimį armatūros. Žvyro pasikasėme karjere, cemento taip pat parūpino pirmininkas. Kaimo dailidės klojinius surentė. Pastatėme, bet žymiai lėčiau, nei planavome. Tuomet supratau, kokie svarbūs statybininkui pramoniniai gaminiai.
Inžinieriaus kelias prasidėjo Vilniuje 1968 m., pabaigus studijas Kauno technologijos universitete (tuomet KPI). Buvau pakviestas darbuotis Statybos ministerijoje. Pareigos Pramonės valdyboje buvo susijusios su naujovėmis ir tai man patiko. Profesines žinias ir patirtį, sukauptą statybose, turėjau galimybę pritaikyti ir plėtoti bendradarbiaudamas su statybos pramonės specialistais. Ilgainiui gelžbetonio pramonė tapo pagrindine profesinės veiklos erdve.
Gelžbetonio konstrukcijų gamyba XX amž. 6-7 dešimtmetyje. Asm. archyvo nuotr.
Betonas Lietuvoje – nuo 1858 m.
Dr. Česlovo Ignatavičiaus žiniomis, Lietuvoje betonas pirmą kartą buvo panaudotas 1858 m. monolitiniams statinio pamatams. Metalą į betoną buvo pradėta dėti vėliau, Kauno gynybinių fortų statyboje. Architektai ir statybininkai, supratę šių medžiagų reikšmę, plėtė jų naudojimą, kūrė naujas konstrukcijas. 1885 m. Kauno soboro statyboje sukurtas ir padarytas 16,35 m skersmens gelžbetoninis kupolas, tarnaujantis iki šių dienų. Daugiau gelžbetonio buvo pradėta naudoti tarpukario Lietuvoje praėjusio amžiaus trečiame ir ketvirtame dešimtmetyje.
Vincas Seibutis knygoje „Statybos raida Lietuvoje 1921–1987 metais“ rašė: „Per paskutiniuosius 15 Nepriklausomybės metų buvo importuota apie milijoną tonų cemento (po 100–110 litų už toną)“. Cementas buvo graibstomas tartum auksas, rašė ir „Tautos ūkis“. S. Rimšelis, N. Nemkovičienė knygoje „Lietuvos statybinių medžiagų pramonės istorija“ minėjo, kad daugiausia cemento importuota iš Anglijos. 1937 m. buvo įvežta 95 744 tonos cemento už 4 265 tūkst. litų, 1938 m. – 123 881 tona už 6264,7 tūkst litų.
Cemento gamykla Akmenėje paskatino gelžbetonio gamybą
Po Antrojo pasaulinio karo cemento srautas iš Vakarų nutrūko. Iš Rytų centralizuotas tiekimas buvo nepakankamas ir nestabilus. Tad tik 1952 m. Akmenėje pradėjus veikti cemento gamyklai, sąlygos naudoti betoną ir jo gaminius tapo palankesnės. Statybos vadovai suvokė gelžbetonio vertę ir visokeriopai skatino jo gamybą.
1976 metais Statybos ministerijos sistemoje veikė 16 gelžbetonio konstrukcijų gamyklų (Vilniaus 1-oji GKG, Kauno 3-oji GKG, Klaipėdos 1-oji GKG, Šiaulių 1-oji GKG, Panevėžio 1-oji GKG, Alytaus GKG, Jonavos GKG, Vilniaus 1-oji GKG, Vilniaus 2-oji GKG, Kauno 1-oji GKG, Kauno 2-oji GKG, Klaipėdos 2-oji GKG, Vilniaus SNDG, Kauno SNDG, Klaipėdos NSK ir Šiaulių SNDG). Iš minėtų gamyklų 2016 m. kaip savarankiškos bendrovės arba jų padaliniai veikia 11 įmonių. Kaimo statybos ministerija ir Teritorinis kolūkio statybos susivienijimas valdė septynias gelžbetonio įmones – išliko trys.
Be šių paminėtų statybos žinybų, valdžiusių didžiąją dalį šalies gelžbetonio pramonės gamybos potencialo, buvo ir kitų gamyklų.
Komunalinio ūkio ministerija prižiūrėjo Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje esančias betono gaminių įmones, skirtas miestų ir miestelių aplinkos tvarkymo reikmėms.Melioracijos ministerijai pavaldžios įmonės buvo Salininkuose, Utenoje, Ariogaloje, Šilutėje. Kaune veikė Petrašiūnų gelžbetoninių atramų gamykla, Kybartuose – gelžbetonio gaminių gamykla, skirta geležinkelio infrastruktūros reikmėms.
Atkūrus Nepriklausomybę, atkrito poreikis statyti naujas gelžbetonio gamyklas

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, poreikis statyti naujas gamyklas atkrito, nes veikiančių įmonių produkcijos šalies rinkai tapo per daug. Šalies statybininkai ilgainiui neteko darbo Rusijoje, tad jiems taip pat nebereikėjo gaminių.
Permainų grėsmę šakos specialistai pajuto jau anksčiau. 1989 m. gegužės 12 d. Kauno technologijos universitete (tuomet KPI, Statybos fakultete) paminėti statybinių dirbinių ir konstrukcijų gamybos specialybės rengimo 25-erių metų sukaktį susirinko daugiau kaip 400 absolventų. Kalbėtojai reiškė susirūpinimą dėl įmonių statybos pramonės veiklos ateities. Rūpestis iš tiesų buvo pagrįstas, nes, trūkinėjant planinės ekonomikos ryšiams, šaliai tokio kiekio produkcijos nebereikėjo. Be to, pasenusi, daug žmogaus darbo rankų reikalaujanti, energijai imli technologija negalėjo tiekti rinkai konkurencingos produkcijos. Minėtame renginyje buvo išrinkta Gelžbetonio įmonių veiklos koordinacinė taryba, kuriai pavesta kreiptis į šalies vyriausybę.
Nors jau buvome pasirengę žengti į laisvąją rinką, vis dar tikėta, kad šalies vyriausybė centralizuotu būdu padės spręsti keliamas problemas. 1991 m. pradžioje koordinacinė taryba rašė LR Vyriausybei, kad tebegalioja TSRS normatyviniai dokumentai, nėra statybos koncepcijos, neparuošti statybos techniniai normatyvai. Prašė patvirtinti statybos industrijos techninių normatyvų ruošimo programą, Tačiau, kaip parodė tolimesnė praktika, daugelį problemų gamybininkai turėjo spręsti savo jėgomis.
Stebėjo, kad nebūtų monopolizuojama produkcijos kokybės kontrolė
Įmonės, siekiančios išlikti rinkoje, būrėsi į asociacijas. Pirmoji asociacija „Lietuvos gelžbetonis“, vienijanti Statybos ministerijai pavaldžias gelžbetonio gamyklas, įsisteigė 1990 metais. Jos vadovu tapo Gediminas Puodžiūnas. Asociacija gyvavo neilgai. Kaip ir daugelio kitų asociacijų, Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus 1991 m. balandžio 26 d. nutarimas jos veiklą nutraukė. Tuomet išliko tik Kaimo statybos industrijos asociacija. 1994 m. gelžbetonio pramonės atstovai, reorganizavę Kaimo statybos industrijos asociaciją, įsteigė Statybos industrijos asociaciją, vienijančią įmones pagal veiklos pobūdį. Asociacijos prezidentu nariai išrinko Gerardą Brazauską, viceprezidentu mane, Vytautą Čapliką.
Gelžbetonio konstrukcijų gamyba XX amž. 6-7 dešimtmetyje
Lietuvos gelžbetonio gamyklos pasižymėjo nemenku techniniu lygiu, stabilia produkcijos kokybe. Silpnoji jos pusė buvo pasenę įrengimai, neefektyvus energijos naudojimas, didelė gaminių įvairovė, sovietiniai techniniai normatyvai, atsiribojimas nuo Vakarų pasaulio naujovių.
Visuomeninė organizacija tapo vienintele jėga, galinčia ir privalančia ginti šio verslo interesus. Jos nariai aktyviai reiškė savo nuomonę ir teikė siūlymus dėl verslo kontrolės pokyčių ir produkcijos vertinimo naujovių, įskaitant valdžios siūlomą privalomąjį sertifikavimą ir panašiai. Asociacija betarpiškai dalyvavo įsteigiant standartų technikos komitetą „Betonas ir gelžbetonis“. Stebėjo, kad nebūtų monopolizuojama produkcijos kokybės kontrolė, įteisinami pertekliai reikalavimai, dirbtinai didinamos verslo išlaidos. Asociacijos posėdžiuose dalyvaudavo ministrai, viceministrai, departamentų vadovai.
Aktyvesnei veiklai padėjo asociacijos narystė Lietuvos pramonininkų konfederacijoje, bendradarbiavimas su Lietuvos statybininkų asociacija ir Lietuvos statybos inžinierių sąjunga. Ypatingai dėmesingas pramonės problemoms buvo LSA prezidentas Adakras Šeštakauskas.
Keliai į Vakarų Europą – link gamybos proceso automatizavimo
Lietuvos nepriklausomybė atvėrė kelius į Vakarų Europą. Domino ne vien technologinės naujovės, buvo naudinga sužinoti, ką naujo gamintojai siūlo rinkai. Organizavome narių išvykas į pasaulines statybos parodas Berlyne, Leipcige, Miunchene, Dalase ir kituose Vakarų pasaulio miestuose. 1994 m. lankiausi Olandijos gelžbetonio gamintojų sąjungoje, įmonėse, parsivežiau pavyzdžių apie sėkmingą aplinkos tvarkymo elementų gamybos verslą toje šalyje bei kitas ten įprastas naujovės. Ypatingai vertinama buvo, kas treji metai rengiama, statybos mašinų ir įrengimų paroda „BAUMA“. Pirmasis iš asociacijos narių ją „atrado“ ir 1995 m. aplankė UAB „Kauno gelžbetonis“ vadovas Algimantas Aleksynas.
Parsivežtos idėjos ir įmonių investicijos, pradedant 1996 m., neįtikėtinai sparčiai pradėjo keisti gamyklų galimybes. Procesas prasidėjo keičiant pasenusias gamybos technologijas, atsirado naujos pusiau automatinės betoninių grindinio trinkelių gamybos mašinos, vėliau – automatizuotos technologinės linijos, automatinės betono mišinių gamybos linijos.
Skandinavijoje namai pastatyti, naudojant lietuviškus gelžbetonio gaminius.
Perimti ES normatyvai
Kartu su įmonių modernizavimu buvo vykdomas Europos Sąjungos normatyvų perėmimas. Tam padėjo standartų komitetas „Betonas ir gelžbetonis“, kuriame aktyviai darbuojasi Vilniaus Gedimino technikos universiteto dr. Gintautas Skripkiūnas ir dr. Algirdas Gumuliauskas, asociacijos nariai. A. Gumuliauskas ypač daug nuveikė kurdamas lietuviškus terminus, dirbdamas darbo grupėse, rengusiose Lietuvos betono standartus.
Pereinamuoju laikotarpiu asociacija parengė daugiau kaip 100 įmonės standartų, kurie padėjo užpildyti techninių specifikaciją vakuumą, kai nebeturėjome teisės naudotis sovietiniais standartais. Kad ES standartų techninių reikalavimų įgyvendinimas vyktų sklandžiai ir laiku būtų pasirengta atitinkamų ES direktyvų ir reglamentų reikalavimų vykdymui, rengėme seminarus ir mokymus. Aplinkos ministerijos darbuotojai – Irena Urnikienė, Dainius Čergelis, SPSC vadovas Robertas Encius, ekspertai Vytautas Šidlauskas ir Valdas Gauronskis – daug ir nuoširdžiai padėjo ir padeda gamybininkams susigaudyti klaidžiose naujų ES normatyvų labirintuose, tuo stiprindami jų konkurencinius gebėjimus.
Aktyvūs ir pasiaukojantys asociacijos nariai
Likimas man suteikė galimybę pamatyti daug įmonių planinės ekonomikos ir šiais laikais, Rytuose ir Vakaruose, stebėti, kaip jos keitėsi Lietuvoje, bendrauti ir bendradarbiauti su jose dirbančiais žmonėmis.

Ypatingą pagarbą ir padėką jaučiu aktyviausiems asociacijos nariams, įmonių vadovams, tarp jų: Algimantui Aleksynui, Vytautui Kučinskui, Stasiui Pakarkliui, Vladimirui Žuravliovui, Alfredui Masaičiui, Vaclovui Žagariui, Robertui Jankauskui, Gediminui Kunčinui, Kęstučiui Paulauskui. Jie nuo pat asociacijos įsteigimo netausoja savo laiko ir lėšų bendrų problemų sprendimui.
Ištikimi savo profesijai ir veiklūs buvo asociacijos nariai steigėjai, kurių jau nėra šioje žemėje. Su pagarbia rimtimi prisimename Rimantą Pakerį, Juozą Iešmantavičių, Laimutį Survilą, Vytą Leonavičių ir Joną Pečiulį.
Šalyje turime stiprią ir modernią betono ir gelžbetonio pramonę, gebančią aprūpinti ne tik vidaus statybos rinką. Skandinavijoje jau nemažai pastatyta, naudojant gelžbetonio gaminius iš Lietuvos. Tai džiugina.
Nuotraukos iš V. Čapliko asmeninio ir Statybos industrijos asociacijos archyvo