O gal tai buvo nulemta jau jam gimstant? Juk ne kiekvienam studentui praktikantui įmonės vadovas patiki rūpintis iš karto trimis objektais. O jam patikėjo.

Neeilinis studentas: vienas trijose statybos aikštelėse

Iš Marijampolės kilęs V. Kavaliauskas dar vaikas būdamas su tėvais persikėlė į Kauną, kadangi pasiturinčiai gyvenanti šeima buvo įtraukta į tremiamųjų sąrašus, o dideliame mieste buvo lengviau pasislėpti. Kaune baigė ir vidurinę, o tada nusprendė stoti į Politechnikos institutą (KPI). Pasirinko Pramoninės civilinės statybos fakultetą.

Paklaustas, kas lėmė, kad nusprendė tapti statybos inžinieriumi, ponas Vytautas ir šiandien trukteli pečiais. Sako, traukė patiko statybos, ir tiek. Nors mokykloje mokėsi palyginti neblogai, įstojo į tik vakarinį skyrių. Todėl jau pirmame kurse mokėsi ir dirbo. Kadangi tuo metu ne dieniniame skyriuje studijuojančius jaunuolius be ceremonijų imdavo tarnauti į sovietinę armiją, pono Vytauto taip pat vos neištiko tokia dalia.

KPI XVI absolventų laida. V. Kavaliauskas – viršutinėje eilėje pirmas iš kairės. Asmeninio archyvo nuotr.

Išsisukti padėjo tuometinis KPI rektorius Kazimieras Baršauskas, labai rūpinęsis Lietuvos techninės inteligentijos ugdymu ir padėjęs ne vienam perspektyviam studentui. „Jis buvo labai puikus žmogus. Jei tik galėjo, visiems padėdavo. Ir mane jo dėka pervedė į dieninį skyrių, kad nepaimtų į armiją“, – prisimena V. Kavaliauskas.

Tais laikais ir dieninio skyriaus studentai nuo balandžio iki lapkričio dirbdavo statybose paprastais darbininkais, todėl studijų metais ponui Vytautui teko padirbėti vienoje didžiausių to meto statybų Lietuvoje – Kauno „Dirbtinio pluošto“ gamyklos statyboje. Priešdiplominę praktiką atlikęs Statybos treste Nr. 2, jis taip gerai užsirekomendavo, kad baigus studijas ir atėjus laikui rinktis, kur dirbs, jokių klausimų nekilo: nors buvo įprasta, kad absolventai važiuoja dirbti pagal paskyrimą, jis gavo asmeninį šios įmonės kvietimą.

„Kai atlikau praktiką šio tresto 2-oje statybos valdyboje, vieną aikštelės viršininką ir du darbų vykdytojus dėl kažkokių priežasčių atleido, ir aš, studentas, likau vienas su trimis objektais. Tuo metu mes statėme konditerijos fabriką, 450 vietų bendrabutį, profesinę mokyklą. Ir susitvarkiau. Valdybos vadovai net siūlė imti akademines atostogas ir iš karto likti čia dirbti. O kai atėjo skirstymo laikas, jie atsiuntė į institutą vardinį pareikalavimą. Taip ir likau Statybos treste Nr. 2, kuris vėliau, sujungus su kitu trestu, tapo „Kauno statyba“, – pasakoja V. Kavaliauskas.

Tiesa, geras studentas, aktyviai dalyvavęs ir fakulteto gyvenime, buvo kalbinamas likti KPI, bet, kaip pats sako, jam patiko dirbti ne kabinete, o statybose, todėl alternatyvių pasiūlymų net nesvarstė ir pasirinko tapti „statybininku gamybininku“.

Nuo armijos išsisukti nepavyko

1966 metais baigęs studijas, V. Kavaliauskas toje pačioje 2-oje statybos valdyboje, kurioje atliko praktiką, pradėjo dirbti darbų vykdytoju. Pirmieji jo objektai buvo Gelžbetoninių konstrukcijų gamykla Nr. 3 ir Radijo gamykla. Vėliau ponas Vytautas buvo perkeltas į 4-ąją statybos valdybą, dirbo ir aikštelės viršininku, ir Kaune statė stiklo fabriką „Aleksotas“, mėsos kombinatą, Endokrininių preparatų gamyklą, vaisių saugyklą.

O po dviejų metų jį vis dėlto „pasivijo“ šaukimas į sovietinę armiją – tik tarnauti teko ne eiliniu kareivėliu, o karininku.

„Nuo armijos aš jau buvau „išsuktas“. Turbūt neblogas darbuotojas buvau, kad trestas siuntė raštus į SSKP (komunistų partijos – red. past.) rajono komitetą, vykdomąjį komitetą, „vojenkomat“ (rus. k., karinį komisariatą – red. past.), ir mane buvo išbraukę iš sąrašų. Bet atvažiavo maskviečiai tikrintojai: žiūri, aha, tas serga, tas vaikų turi, o aš – nieko. Ir mane paėmė per savaitę. Jau nieko nespėjome padaryti, – pasakoja ponas Vytautas. – Taip, vos spėjęs „apsiženyti“, po savaitės ir iškeliavau.“

Triguba Užpoliarės alga ir povandeniniai uostai nesugundė

Kartu su dar maždaug 15 lietuvaičių karininkų-dvimetinukų ponas Vytautas pateko į šiaurę. Kitus vaikinus išsiuntė į skirtingas vietas, kai kurie pateko net į Naująją Žemę (salynas Arkties vandenyne tarp Barenco ir Karos jūrų – red. past.), o jis liko Severomorske – mieste, esančiame 25 km į šiaurės rytus nuo Murmansko.

„Kiti lietuviai buvo nusiųsti į „strojbatus“ kuopų vadų pavaduotojais, o aš likau svarbioje statybinėje organizacijoje ir buvau paskirtas aikštelės viršininku. Nešiojau juodą uniformą. Net kambarį davė normaliame daugiabučiame name, pačiame miesto centre“, – prisimena V. Kavaliauskas.

Pasak pašnekovo, nors iš pradžių jis „tik brėžinukus vartė“, netrukus jam patikėjo vadovauti įvairių pastatų statybai. Tačiau darbas už poliarinio rato skiriasi nuo mums įprasto: kadangi ant įlankos kranto siaučia stiprūs vėjai, bokštiniai kranai dirba tik pritvirtinti prie bėgių, nes kitaip nuvirstų. O darbas, kuris tęsiasi ir poliarinei nakčiai atėjus, vyksta trimis pamainomis „ir nieko nereikia įkalbinėti, nors dirba ne tik kareiviai, bet ir civiliai“.

Tiesa, atėjus poliarinei vasarai iš pradžių jam buvo keista matyti, kaip 1 valandą nakties šviečia saulė, o vaikai žaidžia smėlio dėžėse. Susiruošęs miegoti, langus Vytautas pirmomis savaitėmis uždengdavo antklode, bet paskui įprato žiūrėti ne pro langą, o į laikrodį. Stebino jį ir tai, kad Užpoliarėje žiemą lietūs lyja: „Murmanskas – neužšąlantis uostas, nes jį Golfo srovė šildo. Ir Severomorske panašus klimatas. Kartą Naujųjų metų išvakarėse, gruodžio 31 dieną, neturėjau ką veikti, pasidarė labai liūdna ir susiruošiau pasižiūrėti, kaip tie mano kranai stovi. Apsivilkau neperšlampančius kailinius ir einu, o pila kaip iš kibiro.“

Nustebino poną Vytautą ir tai, kad Užpoliarėje, skirtingai negu Lietuvoje, netrūko įvairiausių skanumynų – nors važiuodami tarnauti vyrai iš namų net svogūnų galvų prisikrovė, kad bent šiokių tokių vitaminų turėtų, pasirodė, kad ten nei apelsinai, nei mandarinai, nei vynuogės – ne deficitas, o juodą ikrą Murmanske „iš bačkos samčiais semia parduotuvėse“. Todėl kai jauna žmona su vos gimusiu sūnumi nusprendė atvažiuoti pas jį, nesibaimino. Bet Ireną už drąsą ir dabar vadina „dekabriste“.

Tarnybai einant į pabaigą, poną Vytautą įkalbinėjo pasilikti, iš karto majoro laipsnį suteikti žadėjo ir atlyginimą tokį, kad su lietuviškais nepalyginsi – jei įprastai darbininkas uždirbdavo 200 rublių, tai ten už tą patį darbą po penkerių darbo metų jau gaudavo apie 500, nes būdavo pridedami ne tik koeficientai už šiaurę, bet ir už darbo stažą. O jam būtų pridėję dar ir už laipsnį. Kai kurie dviem metams karininkais tarnauti paimti vaikinai susigundydavo likti, bet ne Vytautas.

„Ten buvo įdomu. Aš mačiau, kaip po uolomis padaromi povandeniniai uostai povandeniniams atominiams laivams įplaukti, bet jei sutinki pasilikti, tave gali siųsti bet kur. Ir iš vienos vietos į kitą kilnoti. Be to, pasilieki armijoje ne keliems metams norėdamas užsidirbti, bet visiems 25-eriems. O aš norėjau sugrįžti namo“, – sako jis ir priduria, kad kai kurie objektai, kuriuos teko statyti Užpoliarėje, buvo ypatingai slapti, todėl baigus karininko karjerą dar penkerius metus V. Kavaliauskui buvo uždrausta išvažiuoti į bet kurią užsienio šalį.

Atsakomybės patikrinimas: gelbėti statinių naktį ir per pusnis

Grįžęs į Kauną V. Kavaliauskas pasuko į tą pačią įmonę, kurioje pradėjo statybos inžinieriaus karjerą – „Kauno statybą“. Per dešimtmetį čia jis dirbo vyriausiuoju darbų vykdytoju, valdybos vyriausiuoju inžinieriumi, vadovavo kelioms statybos valdyboms. Nors teko dirbti daugybės objektų, tarp kurių Kazlų Rūdos bandomasis medžio dirbinių kombinatas ir eksperimentinė žemės ūkio technikos remonto gamykla, Garliavos remonto mechaninė gamykla, Pilviškių (Vilkaviškio raj.) statybinių medžiagų gamykla, Pociūnų sklandytuvų gamykla, Kauno keramikos dirbinių fabrikas „Jiesia“ ir kiti, ypatingai įsiminė didžiulis Lekėčių kiaulių kompleksas ir Noreikiškių šiltnamių kombinatas. Ir ne todėl, kad tai būtų labai sudėtingi statiniai, o dėl su jais susijusių ekstremalių situacijų. Kita vertus, būtent jos atskleidžia kai kuriuos pono Vytauto charakterio bruožus, visų pirma atsakingumą.

1978, Adakro Šeštakausko (pirmoje eilėje viduryje), dabartinio Lietuvos statybininkų asociacijos garbės prezidento, išleistuvės iš „Kauno statybos“. Nuotraukoje – visų „Kauno statybos“ statybos valdybų vadovai, V. Kavaliauskas – antroje eilėje dešiniau A. Šeštakausko. A. šeštakausko asm. archyvo nuotr.)

„Kaip tik baigėme statyti Lekėčių kompleksą, jau atidavėme jį užsakovui, bet jų žmonių ten dar nėra, katilinė nekūrenama. Ir kaip tik tą vakarą, kai 1978 metų sausį buvo dideli šalčiai ir kilo garsioji didžiulė pūga, grįžau iš Vilniaus, kur rinkau parašus dėl šio komplekso. Užėjo toks sniegas, suverstos tokios pusnys, kad niekas niekur negalėjo pravažiuoti – net kelio nesimatė. Aš su darbų vykdytoju ir dar vienu darbuotoju „Niva“ šiaip taip nuvažiavom iki komplekso, nes supratome, kad reikia jį šildyti, nes kitaip viskas užšals, – neeilinę naktį, praleistą pusiaukelėje tarp Kauno ir Šakių pastatytame komplekse, kuriame turėjo tilpti 27 tūkst. kiaulių, prisimena V. Kavaliauskas.

Telefonu susisiekė su „Kauno statybos“ tresto valdytojo pavaduotoju Kęstučiu Grigaičiu, „Prammontažo“ valdybos viršininku E. Ramoniu ir klausia, ką dabar daryti. Jie pasakė, kurias sklendes reikia atsukti, kad katilus galima būtų užkurti. Bet sklendės buvo užšalusios, tai ant jų teko pilti mazutą ir deginti atšildant.

„Tik paskui, kai jau galėjom atsukti sklendes, užkūrėm katilus. Rankas apsideginom, bet kompleksą nuo užšalimo išgelbėjom“, – pasakojo V. Kavaliauskas.

Jeigu vyrai nebūtų padarę to, ką padarė, būtų užšalusios ir sprogusios šiluminės trasos, kurių ilgis –apie 500 metrų, ir pastatuose sumontuoti vandeniu šildomi radiatoriai.

Kitas V. Kavaliauskui įsiminęs atvejis taip pat susijęs su sniegu. Tąkart gerokai pasnigus jis kartu su tresto valdytojo pavaduotojais K. Grigaičiu ir Jonu Šulga naktį važiavo į taip pat ką tik užsakovams perduotą Noreikiškių šiltnamių kombinatą daužyti stiklų.

„Didžiuliuose šiltnamiuose agurkus, pomidorus, kitas daržoves buvo planuojama auginti skaldoje, prisotintoje maitinamųjų medžiagų. Kai šiltnamiai šildomi, ant statinio besikaupiantis sniegas ištirpsta ir nuteka, bet tuo metu jų dar niekas nešildė. O sniego prikrito tiek, kad mes abejojome, ar olandiškos aliuminio konstrukcijos išlaikys jo svorį. Kad brangios konstrukcijos nuo to svorio neišlinktų, nusprendėm išdaužti stiklus, kad sniegas nukristų. Nutarėme, kad geriau po to iš naujo įstiklinti, negu prarasti konstrukcijas“, – nestandartinio poelgio motyvus aiškina ponas Vytautas.

Anot jo, tiek Lekėčių, tiek Noreikiškių atveju objektą perėmę užsakovai „gal dar nesuvokia, kokia grėsminga situacija susiklostė, o mes žinome, kad reikia skubiai veikti“. Bet pašnekovas nė žodžiu neužsimena, kodėl būtent jam tai rūpėjo, kodėl ne kas kitas, o jis skubėjo į objektus, kuriems gamtos stichija galėjo pridaryti žalos. Ir tik iš Vytauto intonacijos ir degančių jo akių supranti, kad būtent taip jis supranta atsakomybę.

Jonavos „Azote“ statybininkų broko nebuvo

Kai 1982 metais V. Kavaliauską įkalbėjo važiuoti į Jonavą dirbti Chemijos statybos tresto vyriausiuoju inžinieriumi, buvo sutarta, kad jis ten dirbs metus. Tačiau metai šiame poste virto devyniais, o 1991-siais po įmonės reorganizacijos jis tapo AB „Jonavos statyba“ generaliniu direktoriumi.

„Kai dirbau Chemijos statybos treste, nežinojau, kas yra šeštadieniai ir sekmadieniai. Statėme ne tik naujus „Azoto“ cechus, bet ir Kėdainių chemijos, biochemijos, elektros remonto gamyklas, cukraus fabriką, turėjome objektų ir Ukmergėje, ir Molėtuose“, – vardija ponas Vytautas, per beveik 20 metų taip ir nepersikėlęs gyventi iš Kauno į Jonavą.

Paklaustas, kas įsiminė šiame etape, jis prabyla apie garsųjį „Azotą“. Apgailestaudamas, kad jau atkūrus nepriklausomybę buvo pasiduota žaliųjų spaudimui ir sustabdyta 4 amoniako cecho statyba, V. Kavaliauskas aiškina, kad tuo metu cechas jau buvo pastatytas, nupirkti ir montuojami įrengimai – dar pusmetis ir naujasis cechas, kuriame turėjo būti sumontuoti modernūs valymo įrengimai, būtų pradėjęs veikti. O po to būtų uždarytas labiau aplinką teršęs 2-asis cechas.

Tačiau labiausiai jam atmintin įsirėžė avarijos likvidavimo darbai 1989 metais. „Aš buvau pasitarime Jonavoje, valdytojas – ministerijoje Vilniuje. Apie 1 valandą dienos išeinu, o vairuotojas man sako, kad „Azote“ kažkas dega. Grįžtame į trestą, skambinu, o „Azote“ niekas neatsiliepia. Nuvažiuoju į vietą, o ten pas B. Lubį jau visa rajono valdžia suvažiavusi“, – prisimena jis.

Nors įmonė buvo pastatyta atsižvelgiant į vėjų rožę, ir vėjas kaip tik pūtė iš vakarų – ne miesto kryptimi, visus Jonavos gyventojus evakavo į Kauną, o pats V. Kavaliauskas užsidėjęs dujokaukę tą pačią dieną leidosi į avarijos vietą ieškoti dingusio statybos tresto darbininko. Deja, jį žuvusį rado tik po kelių dienų.

V. Kavaliauskas (dešinėje) su kolegomis po avarijos Jonavos „Azote“. Už nugaros – sprogusi talpa. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak patyrusio statybos inžinieriaus, tik per plauką pavyko išvengti daugiau aukų. Mat sprogimas įvyko likus vos valandai iki planinio remonto šiame ceche pradžios: „Talpos aptvertos gelžbetonio atitvaromis, kad trąšos niekur nenutekėtų, o viduje sumontuoti specialūs požeminiai tinklai. Viena mūsų brigada netrukus turėjo pradėti jų remontą, ir to cecho viršininkas vyrams kaip tik aiškino darbo saugos taisykles, nes „Azote“ tvarka buvo labai griežta. Ir kaip tik tuo metu sprogo skysto amoniako talpa. Jei būtų valanda vėliau sprogusi, darbininkai jau būtų buvę ceche ir 10 žmonių būtų palaidota.“

Prasidėjus lietui kilo dar didesnis pavojus, nes išsiliejęs amoniakas kartu su vandeniu per kanalizaciją galėjo užteršti Neries upę. Lokalizuoti avarijos pasekmes padėjo kariškiai, kurie per porą valandų nutiesė dvi 30 cm diametro vamzdžių linijas, įjungė siurblius ir išpumpavo vandenį į nepavojingą vietą.

Prisimindamas pavojingos avarijos likvidavimo dienas, V. Kavaliauskas pasakoja, kad nuo išsiliejusio amoniako skleidžiamo karščio užsidegė gatavos trąšos ir prasidėjo atvirkštinė cheminė reakcija, išsiskyrė nuodingos dujos. Norėdami tas trąšas užgesinti, gaisrininkai lipo ant šiferiu dengto cecho stogo. Vienas gaisrininkas žuvo, tačiau smilkstančių trąšų taip ir nepavyko užgesinti. Kitas bandymas lokalizuoti nelaimės padarinius – atvežti iš Kruonio elektrinės specialią įrangą, pilti ant trąšų vandenį, o masę pumpuoti į specialiai paruoštą daubą – naudos davė nedaug.

Bet mažai trūko, kad pačiam Vytautui ir jo vyrams būtų baigęsi liūdnai, tik prabėgus keliems dešimtmečiams išdrįsta prisipažinti jis: „Mes turėjome paruošti tą daubą. Suvarėm 6 ekskavatorius, 10 buldozerių, ir dirbom. Aš irgi ant duobės krašto stovėjau vadovaudamas. Ir toks gražus buvo oras, saulė šviečia, nusiėmėm mes dujokaukes. O tos dujos tai eina, nors ir nelabai jaučiasi. Kelis vyrus į ligoninę paskui išvežė dėl apsinuodijimo, o kiti atsipirkom pažiaukčiojimu.“

Smilkstančias trąšas, kurių buvo tūkstančiai tonų, užgesino iš Ukrainos atvykę šachtose dirbti pasirengę gaisrininkai, kuriuos iškvietė skubiai atvažiavęs sąjunginės mineralinių trąšų ministerijos ministras. „Tie gaisrininkai turėjo specialius kostiumus, kurie atsparūs 1000 laipsnių temperatūrai. Jie įėjo į sandėlius, nustatė, kas dega, ir užgesino“, – įtampos kupinas dienas prisimena V. Kavaliauskas.

Pasak jo, iš pradžių buvo daroma prielaida, kad nelaimė įvyko todėl, kad dėl statybininkų darbo broko pajudėjo pamatai. Tačiau ponas Vytautas jau kitą dieną po avarijos vėl užsidėjo dujokaukę ir kartu su geodezininkais leidosi į pavojingą vietą. „Padarėm geodezinę nuotrauką ir nustatėm, kad net nepajudėjo tie pamatai, – sako jis. – O vėliau, kai nustatė tikrąsias avarijos priežastis, specialistai patvirtino, kad mūsų, statybininkų broko nebuvo“.

Įmones sužlugdė Kaliningradas ir užsakovų nemokumas

Ekstremali situacija susiklostė dar kartą. Jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, o statybos trestą reorganizavus į VĮ ,,Jonavos statyba“, Kačerginėje vyrai pastatė koplytėlę pagal vieno iš Lietuvos architektūros patriarchų Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. Vasarą pradėtą statyti koplytėlę vyrai žadėjo baigti prieš Kalėdas.

„Ir ėjo viskas gerai, bet buvo labai šalta žiemos pradžia, gal 20-30 laipsnių, o ta koplytėlė medinė, lentelėmis iškalta. Ir likus dviem dienom iki atidarymo ir pašventinimo, į kurį turėjo atvažiuoti Vytautas Landsbergis, Vilkaviškio vyskupas, prasidėjo atlydys. Nuo tokio staigaus temperatūrų skirtumo sušlapo ir vienoj vietoj išsipūtė siena – maždaug tokio dydžio kaip durys. Tada vos infarkto negavau“, – prisipažįsta V. Kavaliauskas.

Pasak jo, greit sulėkė visi statybininkai ir sutvarkė. Bet ponas Vytautas visą naktį sako nemiegojęs – vis nerimavo, kas bus, jei svečiams suvažiavus ta siena vėl iškryps. Bet viskas baigėsi gerai. O paskui tą „pūslę“ rimtai sutvarkė.

Vis dėlto norint išlikti, nepakanka gerai ir atsakingai dirbti. XX amžiaus pabaigoje įmonei užsakymų netrūko – AB „Jonavos statyba“ turėjo ne vieną objektą ir Lietuvoje, ir Rusijoje. 1998-ųjų krizė šioje šalyje ir buvo ta vinis, kuris suskaldė tvirtą bendrovės mūrą.

UAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ direktorius gamybai V. Kavaliauskas (trečias iš dešinės) – „Profesijos riteris“. Kartu su kitais apdovanotaisiais 2008 m. Asmeninio archyvo nuotr.

„Kaliningrado srityje – Gvardeiske ir kitose vietose mes statėme kelis objektus pagal Rusijos žemės ūkio plėtros programą. Visą sritį buvome apėmę. Ir nors mūsų užsakovai buvo valstybinės institucijos, buvo paties Rusijos ministro pirmininko V. Černomyrdino rezoliucija uždėta, kad su mumis atsiskaitytų, vis tiek neatsiskaitė. Jie liko mums skolingi 4 mln. dolerių. Praktiškai per tas statybas Kaliningrade mes ir bankrutavome 2000 metais“, – sako patyręs statybos inžinierius.

Dar viena įmonė, kurioje dirbo V. Kavaliauskas, taip pat patyrė bankrotą. Tai UAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“, kurioje jis nuo 2002 iki 2011 metų dirbo statybos direktoriumi. Įmonė Lietuvoje rekonstravo apie 100 „Lukoil“ tinklo degalinių, statė gyvenamuosius namus. Bet kaip tik jie statė ir didžiausia Baltijos regione turėjusią tapti bioetanolio gamyklą Telšiuose.

„Buvome įvykdę darbų maždaug už 30 mln. litų, bet užsakovas pritrūko pinigų. Jie mums liko skolingi apie 15 mln. litų. Vien mūsų darbuotojams jie liko skolingi apie 600 tūkst. litų. Dėl to mūsų įmonė ir bankrutavo. Po to ilgai bylinėjomės su užsakovu, prisiteisėme apie 12 mln. litų. Taip mano statybininko karjera ir baigėsi, dabar tik po teismus vaikštau kaip liudininkas ir bandau nors kažkiek pinigų atgauti buvusiems mūsų darbuotojams“, – sako ponas Vytautas, darbuotojų išrinktas bankroto komiteto nariu.

Į klausimą, dėl ko įmonės bankrutuoja, dukart „ant bankroto pasimovęs“ inžinierius atsako, kad tai priklauso nuo daugelio dalykų. Tačiau viena iš pagrindinių statybines kompanijas parklupdančių priežasčių – užsakovo nemokumas.

Statybininkas iki kaulų smegenų

Už gerą darbą ir ištikimybę profesijai LPK „Profesijos riterio“ ženklu 2008 metais apdovanotas inžinierius statybininkas – vienas iš Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) steigėjų, buvęs LSA prezidiumo narys, o dabar – Statybos veteranų asociacijos narys. Bet V. Kavaliauskas visada rasdavo laiko ir kitiems dalykams. Tarp jų ir krepšiniui.

Vaikystėje ir jaunystėje pats žaidęs lietuvių pamėgtą žaidimą, jo nemetė nei Severomorske, nei vėliau. Užpoliarėje jo suburta komanda, kurios kapitonu pats ir buvo, laimėjo 1-ą vietą Šiaurės laivyne. Jonavoje taip pat buvo subūręs stiprią komandą. O 1994 metais net tapo Europos čempionu. Tiesa, ne kaip žaidėjas, ir ne suaugusiųjų ar veteranų – jis buvo Lietuvos jaunių rinktinės, kuri vyriausiojo trenerio Jono Kazlausko vadovaujama laimėjo Europos auksą, komandos vadovas.

Tačiau visų pirma ponas Vytautas – statybininkas. Ir ne bet koks. Senais laikais namų šeimai nepastatęs, nors pats pripažįsta, kad galimybės buvo puikios, jis pabrėžia, jog visada daug dirbo, kuris nežinojo, kas yra laisvadieniai: „Viską norėdavau pats pamatyti ir pačiupinėti. Darbai, pasitarimai atimdavo daug laiko, o šeštadienį pasiimdavau šunį, sėsdavau į mašiną ir per pusę dienos apvažiuodavau visus mūsų statomus objektus, pavyzdžiui, Kėdainiuose. O sekmadienį – per visus Jonavos ir Ukmergės objektus“.

V. Kavaliauskas sako niekada nesigailėjęs, kad tapo statybininku, kad tiek daug laiko statybose praleido. Jis sako esąs statybininkas iki kaulų smegenų. 

Ekskavatorių krautuvų dalys