Du dešimtmečius gyvavusi „Yglė“ rankas pakėlė prieš metus – praėjusį rugsėjį. Po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas patvirtino žemesnės instancijos teismo sprendimą restruktūrizavimo bylos nekelti, bendrovė pranešė negalinti vykdyti įsipareigojimų. Tuomet iš daugiau nei 200 darbuotojų bendrovėje buvo likę 25, o įsiskolinimai siekė apie 17 mln. litų. Įmonės neišgelbėjo ir į ją 2011 metais investavusi rizikos kapitalo fondų valdytoja „BaltCap“.

Jau pusantrų metų 62-jų V. Šniukšta gyvena tarp Lietuvos ir Vokietijos. Garsiajame Baden Badeno kurorte jis dalyvauja prižiūrint ir koordinuojant istorinės pilies restauravimo darbus. Prabangią pilį Reino papėdėje įsigijo vienos Rytų šalies investuotojas, o projektą valdo ir darbus atlieka lietuviai.

V. Šniukšta iš tiesų atrodo kaip grįžęs iš kurorto: įdegęs, besišypsantis, kaip pats sako, atsigavęs.

„Yglės“ bankrotas – jam skaudi tema, tačiau kalbėti apie „savo kūdikį“ jis gali valandų valandas.

„Tai buvo iš tiesų graži istorija, tik gaila, kad ji pasibaigė. Nors, antra vertus, galima sakyti, kad ją savotiškai tęsia savo įmones įkūrę buvę ygliečiai ir aš tuo labai džiaugiuosi“, – sako V. Šniukšta.

Statybininkų dinastijos atstovas

Bendrovės istorija prasidėjo 1994 metais, kai broliai Audrius ir Saulius Menkevičiai pasiūlė V. Šniukštai prisidėti prie jų kuriamos įmonės. „Partnerius susiradau ieškodamas sklypo Danijos karalystės ambasados konsulo rezidencijai“, – verslo pradžią prisimena V. Šniukšta.

Prieš kurį laiką Danijos ambasada jam buvo patikėjusi konsulo rezidencijos Vilniuje projekto valdymą. „Savo darbinės karjeros pradžioje buvau tikras skrajūnas ir ilgiau dviejų metų vienoje vietoje neužsibūdavau. Buvo jauna šeima, teko „ieškoti ilgesnio rublio“, kartais man paprasčiausiai pasidarydavo nebeįdomu. Darbus keičiau lengvai, bet ši patirtis mano gyvenime turėjo didžiulės reikšmės: davė daugybę pažinčių iš įvairiausių sričių“, – sako buvęs ilgametis bendrovės „Yglė“ vadovas.

Tuometiniame VISI (dabar VGTU) įgijęs pramoninės civilinės statybos inžinieriaus specialybę V. Šniukšta karjerą pradėjo Vilniaus gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje Nr.3. Dirbo ir kolūkių statybos projektavimo instituto technologijų centre, „Monolito“ susivienijime, Pagirių šiltnamių kombinate, įmonėse „Alsa“, „Linkmenys“.

Į statybas jis pasuko neatsitiktinai, nors iš pradžių, turėdamas polinkį į menus, bandė laimę stodamas ir į dailę, ir į architektūrą. Tremtyje, Altajaus krašte, gimęs vyras yra statybininkų dinastijos atstovas. Jo tėvelis – Leonidas Šniukšta prieškariu buvo inžinierius, dirbo Susisiekimo ministerijoje vieno iš departamentų vadovu. Užėjus sovietams, vadovavo statyboms geležinkelyje ir 1941 metais buvo išvežtas į sovietų lagerius, o žmona su pusantrų metų sūnumi (jau mirusiu V. Šniukštos broliu, kuris taip pat buvo inžinierius statybininkas) atsidūrė tremtyje. Į Lietuvą Šniukštos grįžo 1957 metais, kai Vytautui buvo ketveri.

Verslo ėmėsi kartu su broliais suvalkiečiais

Mintimis grįždamas į tuos laikus, kai danai patikėjo tolimesnį jo gyvenimą nulėmusį projektą, V.Šniukšta nenutyli iškalbingo epizodo, kaip per savaitę prireikus „susiorganizavo“ techninės priežiūros sertifikatą, panašu, pirmąjį Lietuvoje.

„Danai reikalavo techninės priežiūros kvalifikaciją įrodančio sertifikato, o aš tokio neturėjau, nes Lietuvoje tuo metu dar nebuvo specialistų atestavimo sistemos. Miesto statybos inspekcijos viršininkas mane nuramino, kad jau yra priimtas sprendimas pradėti tokią specialistų atestaciją, greitu laiku bus suburta komisija, surengti egzaminai. Tačiau man reikėjo dabar, laukti aš negalėjau, todėl viršininkui pasiūliau sandėrį: aš suorganizuoju egzamino bilietus (mano brolis tuo metu dirbo VISI Gelžbetoninių konstrukcijų katedroje), o jis mane atestuoja. Iki šiol turiu tą sertifikatą, atspausdintą kserokso aparatu dviem kalbomis“, – šypsosi V. Šniukšta.

Tuomet jo keliai ir susikirto su broliais A. ir S. Menkevičiais, kilusiais iš Marijampolės. Architektas Audrius ir mokslininkas Saulius jau buvo pradėję verstis pirkdami sklypus, projektuodami namus ir juos statydami pardavimui. Broliai domėjosi ekologinėmis idėjomis, iš Danijos į Lietuvą gabeno modernias inžinierines technologijas. Todėl V. Šniukštos rekomenduoti tokią sistemą pasisiūlė įrengti ir Danijos karalystės ambasados konsulo rezidencijoje Vilniuje.

Vėliau, pasakoja V. Šniukšta, ši pažintis pamažu išaugo į verslo partnerystę. Dirbdamas įmonėje „Linkmenys“ technikos direktoriumi apsukriems suvalkiečiams jis buvo išnuomojęs sandėlį, o po kurio laiko šie jam pasiūlė tapti trečiuoju lygiaverčiu naujai steigiamos bendrovės akcininku ir direktoriumi.

„Pasiūlymas iš tiesų nustebino, nes neturėjau jokio kapitalo. Taip jiems ir pasakiau, tačiau jie nuramino, kad nieko ir nereikia. Žinoma, aš turėjau daugiau patirties, o tai buvo būtina aplinkybė, norint gauti užsakymų. Be to, buvau arčiausiai statybų verslo“, – kaip netikėtai pats sau tapo vienu iš bendrovės „Yglė“ savininkų, pasakoja V. Šniukšta.

Kodėl „Yglė“? Atsakymas labai paprastas: prie Marijampolės yra miestelis Igliauka, pro kurį teka upeliukas Yglė. Taip mažo upeliuko Suvalkijoje vardas išgarsėjo visoje Lietuvoje.

Bendrovė, pakeitusi santechniko įvaizdį

Patirties iš danų sėmęsi „Yglės“ savininkai pirmiausia išsikėlė ambicingą tikslą iš esmės pakeisti prastą santechniko įvaizdį, susiformavusį sovietmečiu. Netvarkingas, nešvarus, „su kvapeliu“ – toks buvo šios profesijos žmonių įvaizdis. O „Yglės“ santechnikai buvo išsilavinę ir mandagūs, tvarkingi profesionalai. Bendrovės darbuotojai pas klientus važinėjo firminiais autobusiukais, kuriuose buvo visi reikiami įrankiai ir medžiagos, kurių galėjo prireikti dirbant. Santechnikai vežiodavosi ir šluotelę su samteliu, dulkių siurblį darbo vietai sutvarkyti, o iš kliento gavę pinigus už darbą, privalėjo išrašyti kvitą. 

„Kalėmė savo žmonėms į galvą, kad mes turime būti kitokie, nes esame be sovietmečio paveldo, nauja įmonė, dirbanti su moderniomis technologijomis, turinti kitokias vertybes ir į statybų sritį nešanti naują verslo kultūrą. Labai svarbu buvo, kad šios vertybės taptų savos kiekvienam darbuotojui, nes jie yra įmonės veidas. Mums pavyko visą kolektyvą uždegti šia idėja ir taip atsirado nauja sąvoka – ygliečiai“, – kokios vertybės buvo svarbiausios įmonėje,  pasakoja V. Šniukšta.   

Jis pats atsirinkdavo darbuotojus, nes turi Dievo dovaną lengvai bendrauti su žmonėmis. Rinkosi jaunus, nagingus ir smalsius vyrus, kurie domisi naujomis inžinerinėmis technologijomis, yra imlūs mokytis ir tobulėti. Nuo pat pradžių įmonėje ėmė dirbti ir inžinerinių sistemų projektuotojas. 

Žmonės „Yglėje“ dirbo dešimtmečiais, pradėdavo nuo praktikos dar besimokydami profesijos, augdavo kartu su įmone nuo meistro padėjėjo iki projekto vadovo.

„Visada buvau arti žmonių. Į kolektyvą iš Statybos technikumo, kur tuo metu dalyvaudavau diplominių darbų gynimo komisijoje, atsirinkdavau „deimančiukus“. Žmones aš gerbiu ir myliu. Net kai prasižengia, padaro klaidų, nežemini, o stengiesi padėti. O didžiausias džiaugsmas man buvo girdėti, kad „Yglėje“ dirbti malonu“, – širdį glostančiais prisiminimais dalinasi buvęs bendrovės vadovas.

Teko išgyventi ir „skyrybas“

Trys akcininkai buvo pasidalinę veiklą: architektas A. Menkevičius labiau rūpinosi projektavimu, įmonės finansai buvo jo brolio Sauliaus sritis. V. Šniukšta buvo įmonės direktorius – žmogus, atsakingas už tai, kad viskas įmonėje suktųsi.

Ir sukosi: didėjo darbų apimtys, kolektyvas, sudėtingesnės darėsi technologijos, objektai – taip pat. Įmonė projektavo ir įrenginėjo inžinerines sistemas Rusijos ambasadoje Vilniuje, „Stiklių“ viešbutyje, Verslo centre 2000, „Novatelio“, „Astorijos“ viešbučiuose, Santariškių klinikose.

Anot V. Šniukštos, „Yglė“, turėdama stiprų projektavimo padalinį, labai glaudžiai dirbo su architektais ir tai įmonei garantavo užtikrintą užsakymų srautą.

Tačiau išaugęs verslas didino ir akcininkų apetitą, todėl 2003 metais įvyko skyrybos, kurios neapsiėjo be pykčių ir advokatų, bet iki teismų nebuvo prieita. Broliams A. ir S. Menkevičiams atiteko „Yglei“ priklausiusi bendrovė „Amalva“ (dabar žinoma „Komfovent“ vardu), gaminusi ortakius ir kitą vėdinimo įrangą, o V. Šniukšta tapo vieninteliu bendrovės „Yglė“ savininku.

„Tiesiog atėjo laikas atsidalinti, įmonė išaugo ir, matyt, iš tiesų reikėjo kažką keisti. Aš suprantu savo buvusius partnerius ir esu dėkingas jiems, pirmiausia, už tai, kad pakvietė mane į verslą, kuriame šauniai dirbome kartu, už jų racionalų požiūrį ir protingą taupumą. Dėkingas už visas pamokas, kurias iš jų gavau“, – apie buvusius verslo partnerius su pagarba kalba V. Šniukšta.

Šiandien A. Menkevičiui, kurio turto vertė, portalo www.turtingiausi.lt duomenimis, siekia 30 mln. eurų, priklauso 90 proc. bendrovės „Amalva“ akcijų. „Dabar „Komfovent“ vardu žinoma įmonė yra viena didžiausių vėdinimo sistemas ir įrengimus gaminančių įmonių Baltijos šalyse.

Įmonės vairą patikėjo sūnui

Likęs savininku V. Šniukšta 2005 metais „Yglėje“ įkūrė aptarnavimo padalinį, kuris vėliau tapo atskira bendrove „Yglės pastatų valdymas“. Tokiu būdu bendrovės veikla dabar jau apėmė visą pastato inžinierijos gyvavimo ciklą – nuo įrangos projektavimo iki priežiūros.

Pasak V. Šniukštos, klientai ypač vertino tai, kad „Yglė“ galėjo pasiūlyti sprendimus pagal jų poreikius. Nes užsakovui svarbiausia, kiek, pasirinkus vieną ar kitą sprendimą, kainuos inžinerija, jos eksploatacija, kokios bus energijos sąnaudos. Vienu atveju įranga ir jos įrengimas gali kainuoti pigiau, tačiau eksploatacijos sąnaudos bus didesnės. Ir atvirkščiai.  

Toliau reformuojant įmonę, atskirais padaliniais su savo biudžetais tapo ir projektavimo bei gamybos skyriai, kurie galėjo dirbti visai savarankiškai. Tokia struktūra ateityje turėjo išaugti į holdingą, valdantį atskiras bendroves.

2006-2007-ieji „Yglei“, kaip ir visam šalies statybų sektoriui, buvo klestėjimo metai. „Sekėsi gerai ir aš nusprendžiau įmonės vairą perduoti sūnui Pauliui. Kodėl? Gal pavargau, nusprendžiau atsitraukti...“ – nutęsia V. Šniukšta.

Jis pasakoja, kad sūnus Paulius „Yglėje“ pradėjo dirbti suvirintoju ir globojamas patyrusio meistro netrukus tapo vienu iš geriausių bendrovės suvirintoju, kuris autoritetą įgijo ne todėl, kad buvo „direktoriukas“. Paskui sūnus tapo projektų vadovu, vėliau vadovavo ir visam įmonės projektavimo padaliniui, o 2007 metų pabaigoje tapo „Yglės“ vadovu. Tiesa, visiškai atsitraukti nuo verslo V. Šniukšta nesugebėjo – liko įmonės plėtros vadovu. Tačiau 2008 metais jau teko ne apie plėtrą galvoti, o kaip iš krizės išbristi.

Vokiečiai statybas reguliuoja kitaip

„Yglė“, kurios metinė apyvarta tuomet siekė apie 50 mln. litų, dėl užstrigusių atsiskaitymų prarado 6 mln. litų. Vien pridėtinės vertės mokesčio, kurio taip pat neatgavo, buvo sumokėta milijonas litų.

„Tuomet sukandome dantis, teko atleisti pusę darbuotojų. Tačiau situacija negerėjo, bankai, kuriems buvome skolingi, nesileido į jokias kalbas. Pradėjo vėluoti atlyginimai, bet ygliečiai – tikri įmonės patriotai – dirbo ir tokiomis sąlygomis, – nelengvą metą prisimena V. Šniukšta. Tačiau apie įmonės bankrotą tuomet jis sako net negalėjęs pagalvoti, nes to nebūtų sugebėjęs išgyventi. Bet dabar mano, kad būtent tada reikėjo įmonę restruktūrizuoti arba skelbti bankrotą. „Bankrotas yra normali procedūra, bet vienareikšmiškai žinau: Lietuva – ne Amerika, kur penkis bankrotus išgyvenęs verslininkas laikomas kietu. Lietuvoje – tai dėmė visam gyvenimui“, – remdamasis asmenine patirtimi konstatuoja buvęs įmonės vadovas. 

Dabar Vokietijoje dirbantis V. Šniukšta neatsistebi tobulai, anot jo, sureguliuota šios šalies statybos sistema. Avansas, siekiantis nuo 30 iki 50 proc. sąmatos, ten yra privalomas. Mažesni projektai iš viso apsieina be sutarčių, apsiribojama sąmata-pasiūlymu, nes viskas yra numatyta Statybos įstatyme. Jei Lietuvoje užsakovai tik iš rangovų reikalauja garantijų, todėl bankuose, draudimo kompanijose tenka užšaldyti didžiules lėšas, ypač, jei projektai – milijoniniai, Vokietijoje garantijų dėl finansavimo ir atsiskaitymo su rangovais reikalaujama ir iš užsakovo.

Viena iš priežasčių, kodėl žlugo „Yglė“, pasak jos vadovo, ir buvo apyvartinių lėšų, reikalingų finansuoti projektams, trūkumas ir ilgas atsipikimo laikas. Kai tik reikalai pradėjo strigti, bankai „Yglei“, kaip ir daugumai kitų statybos bendrovių, užrišo pinigų maišelį.

„Klausiau: sakykit, vyrai, ką man dabar daryti? Ar geriau, jei tokia įmonė bankrutuos? Bankininkai patarė ieškoti investuotojo, kalbėtis su rizikos fondais“, – apie tuomet sužibusią viltį išsikapstyti pasakoja V. Šniukšta.

Tačiau į bendrovę investavusiai rizikos kapitalo fondų valdytojai „BaltCap“ nepavyko išgelbėti į dugną grimstančio „Yglės“ laivo. Kodėl taip vyko, kiekviena pusė turi savo versiją. V.Šniukštos nuomone, investicija buvo tiesiog pavėluota ir per maža.

Maždaug po pusantrų metų praėjus nuo to, kai investuotojai perėmė įmonės kontrolę, V. Šniukšta buvo nušalintas nuo vadovavimo įmonei, tačiau ir samdyti vadovai situacijos nepakeitė.

„Jie man buvo labai geri mokytojai: supratau, kad verslas yra verslas, be jokių sentimentų. Negalima prisirišti, atiduoti viso savęs įmonei. Ji – ne tavo kūno dalis, o įrankis pinigams uždirbti. Tuo tarpu „Yglė“ buvo mano gyvenimo būdas, buvau su ja per daug suaugęs“, – apie brangiai kainavusias pamokas kalba buvęs verslininkas.

Atsakomybė ir tarnystė žmonėms

Paklaustas, ką darytų kitaip, jei būtų tokia galimybė, po ilgos pauzės V. Šniukšta ištaria: „Suprantu, kad pats paskelbti „Yglės“ bankroto nei norėčiau, nei sugebėčiau. Vėl iki paskutinės akimirkos ieškočiau galimybės ištempti įmonę iš duobės. Bet gal labiau pasirūpinčiau savimi, šeimos gerove? Uždirbtą pelną investuočiau į kitas veiklas ir taip išskaidyčiau verslo riziką.“ 

Mėgindamas pats sau atsakyti į klausimą, kodėl būtent taip susiklostė „Yglės“ istorija,  V. Šniukšta sako, kad greičiausiai per mažai turėjo racionalaus ir šalto proto, buvo per daug prisirišęs prie savo įmonės, žmonių. „Verslo pasaulyje vyksta nuožmi konkurencija. Jei kažkas laimi, kažkas pralaimi. Turi žaisti pagal tokias taisykles. O aš noriu daryti gera kitiems. Mano filosofijoje pirmiausia yra kitas žmogus, paskui – aš pats“, – verslo pasaulyje retomis vertybinėmis nuostatomis stebina V. Šniukšta.

Jis ne kartą yra sulaukęs patarimo nebūti tokiu „minkštu“, bendraujant su darbuotojais trenkti kumščiu į stalą, o ne tartis, kaip lygus su lygiu. Tačiau ir dabar neabejoja, – jei su žmogumi elgiesi taip, tarsi jis būtų geresnis, nei iš tiesų yra, skatini jį tobulėti ir būti geresniu. „Visi esame skirtingi, bet kiekvienas turime savų talentų. Vadovas turi matyti juos ir leisti tiems talentams skeistis“, – mano V. Šniukšta.

Jis prisimena, kad investuotojai tiesiog negalėjo patikėti, kad ygliečiai krizės metu kurį laiką dirbo smarkiai vėluojant ir taip sumažintiems atlyginimams. Iš kitokio verslo pasaulio atėjusiems žmonėms tokią ištikimybę buvo sunku suprasti.

Nuotraukoje – Kolektyvo sveikinimai V. Šniukštai 60-čio proga  

„Kažkas manęs yra paklausęs, ką reikškia būti vadovu. Tuomet atsakiau, kad tai – atsakomybė ir tarnystė žmonėms, kurie su tavimi dirba. Tą patį pasakyčiau ir šiandien. Tik dar pridurčiau, kad tai – sunkus kryžius, slegiantis tave visas 24 valandas per parą“, – sako V. Šniukšta apie nelengvą verslininko naštą, kuri jau daugiau nei metus nebeslegia jo pečių.     

Dabar V. Šniukšta verčia naują gyvenimo puslapį. Sako, kad vis dar jaučiasi keistai, nes visą gyvenimą buvo pripratęs prie tempo, įtampos, skambučių ir susitikimų. Samdomą darbą dirbantis buvęs įmonės savininkas dabar turi „bosą“, bendraudamas su žmonėmis Vokietijoje mokosi vokiečių kalbos. Ši nauja patirtis vyrui neleidžia apkerpėti, pasiduoti depresijai.

„Žmonės kalbėjo, kad pas Vytautą „Yglėje“ buvo smagu dirbti, buvo gera atmosfera. Todėl „Yglės“ istorija tikrai nėra liūdna ir, jei kažkam palikau pėdsaką širdyje, man tai yra didžiausia paguoda“, – sako buvęs bendrovės savininkas ir vadovas V. Šniukšta.