Du naujausi Alytaus tiltai – Tūkstantmečio bei Pėsčiųjų ir dviračių – yra pastatyti V. Zambacevičiaus bendrovės „Alkesta“. Tačiau statant abu statinius, prie bendrovės vairo stovėjo jau kitas vadovas – Rimantas Morkūnas. V. Zambacevičius iš generalinio direktoriaus pareigų, nors ir buvo likęs bendrovės valdyboje, pasitraukė 2005 m. O 2008 m., pablogėjus sveikatai, pasitraukė ir iš valdybos pirmininko pareigų. Tačiau Tūkstantmečio tiltą, pradėtą statyti tais pat metais, o baigtą 2011 m., vis tiek laikė savo rūpesčiu ir pasididžiavimu.

Ūkininkų sūnus pasuko statyti kelių ir tiltų

2016 m. vasarį V. Zambacevičiui sueis 83-eji. Ūkininkų sūnus, gimęs Užuoganų kaime, Marijampolės rajone, pasuko į Kauno politechnikumą, kur 1952 m. pradėjo kelių ir tiltų statybos studijas.

1956 m. baigęs mokslus buvo paskirtas į Alytaus KER-123.

„Prisimenu savo pirmąjį vyriausiąjį inžinierių A. Gražulį – griežtą, labai reiklų specialistą, tačiau jis suteikė pirmųjų žinių, kaip tvarkyti dokumentus, atlikti kelių priežiūros darbus. Jam išvažiavus į Ukmergės KSR-2 viršininkauti, jo pareigas perėmė taip pat darbštus inžinierius K. Akromas“, – mena pirmąją darbinę patirtį V. Zambacevičius. Darbą jis pradėjo būdamas meistru.

Pėsčiųjų ir dviračių tiltas. Bendrovės nuotr. 

Nuo 1956 m. kelis kartus keitėsi kelius prižiūrinčios įmonės pavadinimas: Alytaus KSER-22, Alytaus AKV. Keitėsi ir jauno specialisto pareigos. Pradėjęs kelio meistru, jis palengva pakilo iki vyriausiojo darbų vykdytojo. Būtų kilęs ir dar aukščiau. Tačiau nelengva buvo peržengti savo įsitikimus.

„Man buvo siūlytos ir aukštesnės pareigos kituose rajonuose, bet su sąlyga – reikia tapti komunistų partijos nariu“, – pasakoja V. Zambacevičius. Jis atsisakė ir liko, kaip pats sako, Alytaus miesto gyventoju.

Kaip alytiškiai kelių statytojai „pagarsėjo“ Lietuvoje

Pirmasis darbas Alytaus KER, neslepia V. Zambacevičius, iš pradžių nebuvo įdomus. Visi keliai buvo tik žvyrkeliai arba skaldos plentai [kelias su tvirta danga, red. past.], kuriuos, didėjant automobilių eismui, darėsi vis sudėtingiau prižiūrėti.

„Pirmąsias asfalto dangas pradėjome kloti vadinamuoju sumaišymo ant kelio būdu. Nemažai teko pavaikščioti paskui greiderį, nurodinėjant mašinistui, kur reikia dangos profilį pataisyti, kur įrengti viražus“, – pasakoja V. Zambacevičius.

Parko tiltas. Bendrovės nuotr.

Taip buvo asfaltuotas Alytaus–Merkinės–Druskininkų ir daugelis kitų kelių Druskininkų regione. Maišyti žvyrą su bitumu, dalinasi V. Zambacevičius, buvo lengviau ten, kur buvo dar pakankamai tvirtas skaldos plentas. Kiek sunkiau asfalto dangas buvo kloti ant žvyrkelių – čia maišymo „volelis“ nuolat didėdavo, nes kad ir nestipriai, bet buvo ardoma žvyrkelio danga.

„Alytaus rajono apylinkėse buvo dar nemažai akmens riedulių. Statėme akmenskaldes ir ruošėme skaldą. Alytaus–Daugų ir Alytaus–Simno keliuose asfalto dangas teko rengti paklotą skaldą permerkus bitumu, – pasakoja V. Zambacevičius. – Dirbant Prienų–Birštono–Vėžionių kelyje, jo tiesimo darbai buvo sunkūs.“

Kelias daugelyje vietų buvo tiesiamas nauja trasa, todėl teko supilti nemažus pylimus. Vienas jų, netoli Vėžionių sankryžos, įmonę, jai to visai nenorint, išgarsino visoje Lietuvoje – įvyko nuošliauža. Atvyko tuometinis automobilių transporto ir plentų ministras.

Aukštas pareigūnas, kaip pasakoja V. Zambacevičius, pirmiausia pradėjo „glostyti“ gamybininkus.

„Tylėjome ir kentėme užgauliojimus, – atsimena ne pačią maloniausią situaciją jis. – Pagaliau projekto vadovas B. Semionovas „užgesino“ ugnį sakydamas: „Mes, projektuotojai, nepakankamai gerai ištyrėme gruntus ir dėl to įvyko nuošliauža. Bauskite mus, gamybininkai nekalti“. Tokį garbingą, atvirą B. Semionovo poelgį prisimenu visą gyvenimą.“

Vadovybė siūlė aprūpinimą, specialistas paprašė – tik nesikišti

Kelių tiesimo ir tiltų statybos plėtrai Pietų Lietuvoje vystyti 1966 m. Alytuje buvo įkurta Kelių statybos valdyba Nr. 8. Viskas, V. Zambacevičiaus žodžiais, pasikeitė.

Tūkstantmečio tiltas. Bendrovės nuotr.

„Darbai tapo daug įdomesni – tai tilto per Nemuną atstatymas, naujo tilto per Nemuną Druskininkuose statyba, senų kelių rekonstrukcija bei naujų tiesimas. Teko savarankiškai vadovauti jau sudėtingesniems darbams – tada mane paskyrė vyriausiuoju darbų vykdytoju“, – prisimena permainų metą V. Zambacevičius.

Rekonstruojant Kauno–Prienų–Alytaus kelią ties Balbieriškiu darbai ėmė strigti, – iškilo pavojus, kad darbai laiku nebus baigti. Tuomet Alytaus kelių statybos valdybos vadovybė į šį sudėtingą objektą perkėlė V. Zambacevičių. Aukščiausiu lygiu jam buvo pažadėta „viskuo aprūpinti“. Bet jis paprašė nepaprastai paprasto dalyko – kad į darbų organizavimo reikalus Kelių statybos valdybos vadovai nesikištų.

Buvo vargo, sunkių dienų, bet ir džiaugsmo, kai užduotis buvo įvykdyta.

„Alytaus kelių statybos įmonėje visą laiką buvo puikūs viršininkai ir ypač geras specialistas, darbštus žmogus, padedantis kitiems visais atvejais, buvo A. Zablackas. Geru žodžiu minime ir buvusį viršininką S. Sidabrą. Ne tik viršininkai, bet ir vyriausieji inžinieriai – E. Snieška, R. Snarskis, D. Kerševičius – visuomet patardavo, padėdavo, pagaliau, visi dzūkai yra geri ir darbštūs žmonės“, – sako V. Zambacevičius.

Investavo į modernią kelių tiesimo techniką ir technologijas

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo sukurta uždaroji akcinė bendrovė „Alkesta“, kurios pavadinimas kilo iš vietos regiono ir veiklos pavadinimo: Al – tai Alytus, ke – keliai, sta – statyba.

„1993 metais Alytaus kelių tiesimo įmonė buvo privatizuota, tapo akcine bendrove „Alkesta“, o aš pradėjau dirbti generaliniu direktoriumi, – apie pokyčius pasakoja V. Zambacevičius. – Organizacinių sugebėjimų jau buvau įgijęs.“

Svarbiausiu bendrovės „Alkesta“ generalinio direktoriaus uždaviniu tapo – išsaugoti geriausius specialistus. Tai pavyko, ir iki šiol bendrovėje dirba daug senų patyrusių specialistų, kurie sudėtingus tiltų, kelių ir kitų statinių darbus geba atlikti savarankiškai.

Kitas svarbus veiksnys, lėmęs bendrovės „Alkesta“ darbų sėkmę ir kokybę, – tai techninės bazės stiprinimas.

„Supratę, kad su sena technika neįmanoma siekti aukštos darbų kokybės, pirmieji Lietuvoje kompiuterizavome asfaltbetonio mišinių gamybos procesą. Daug lėšų kasmet investuojama į modernią kelių tiesimo techniką“, – pasakoja V. Zambacevičius.

Dideli kelio darbai vyko Via Baltica magistralėje, kurios pirmoji eilė buvo užbaigta 2003 m. Rekonstruotas pats avaringiausias Alytaus regiono kelio ruožas Alytus–Daugai. Daug darbų atlikta įrengiant privažiavimo kelius Lazdijų ir Kalvarijos muitinėse.

Vadovaujant V. Zambacevičiui, išasfaltuota šimtai kilometrų žvyrkelių, įdiegtos eismo saugos ir aplinkosaugos priemonės.

Bendrovė plečia veiklą

Bendrovė iki šiol sėkmingai tęsia ilgametę Kelių statybos valdybos veiklą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. „Alkesta“ yra asociacijos „Lietuvos keliai“ narė, o bendrovės kelių laboratorija – Statybos produktų bandymų laboratorijų asociacijos narė.

Via Baltica magistralė. Bendrovės nuotr.

Bėgant metams UAB „Alkesta“ tapo viena iš didžiausių kelių tiesimo įmonių Lietuvoje.

Be pagrindinių – kelių, geležinkelių tiesimo ir tiltų, viadukų statybos – darbų, bendrovė „Alkesta“ vykdo ir kitokio pobūdžio veiklą.

1995 m. pradėta statybinių medžiagų, skirtų pastatų fasadų šiltinimui bei apdailai, gamyba. Medžiagos gaminamos remiantis Vokietijos mokslininkų praktine ir teorine patirtimi, kartu įsisavinant ir pritaikant jų panaudojimo technologijas Lietuvos sąlygoms.

Bendrovė nuo seno bendradarbiauja su Lietuvos mokslininkais, veikiančiais statybų technologijų ir statybinių produktų srityje, statybinių produktų laboratorijomis. Rinkai tiekiamos klasikinės fasadų šiltinimo sistemos yra pirmosios lietuviškos sistemos, sertifikuotos pagal europinius reikalavimus – joms išduoti Europos techniniai liudijimai (ETL).

„Alkesta“ imasi vis didesnių apimčių darbų, vis sudėtingesnių objektų.

Nuo 2005 m. bendrovės „Alkesta“ vairas perduotas į kitas rankas. Bendrovei sėkmingai vadovauja prieš tai generalinio direktoriaus pavaduotoju dirbęs Rimantas Morkūnas.

Labiausiai nori suktis darbų verpete ir vairuoti

2004 m. Alytus V. Zambacevičių išrinko Garbės piliečiu. „Už kilnius poelgius, padariusius didelį poveikį visuomenei – ilgalaikį sistemingą kultūros, meno, sporto ir socialinės apsaugos mecenavimą“, – įvardinti ilgamečio „Alkestos“ vadovo nuopelnai.

Jam skirta ir „Dosniausios širdies“ nominacija, kuria nei V. Zambacevičiaus namiškiai, nei kolegos nesistebi, nes jis yra žmogus, kuris „nemoka atsakyti prašytojui“.

2005 m. Lietuvos pramonininkų konfederacija jį nominavo Profesijos riteriu. Tačiau 2000 m. V. Zambacevičiui suteiktas Garbės kelininko vardas jam, prisiekusiam kelių statytojui, yra mieliausias.

Žmogus, kuris bendrovei atidavė savo brandžiausius metus, jau gyvena sau. Bet ilgisi dviejų vairų – įmonės, nes nori būti darbų sūkuryje, nes keliai ir tiltai – jo stiprybė ir silpnybė, ir automobilio, nes patinka vairuoti, važiuoti keliais, kuriems atiduotas gyvenimas.