A klasės reikalavimų atidėjimas – ar nepakenkėme patys sau?

2016 m. Lietuvos statybininkams yra pokyčių metas. Apie A energinio naudingumo reikalavimą jau daug kalbėta ir rašyta. Visgi Ž. Rudžionio tiesiog negalėjome nepaklausti apie šį pokytį.

„Architektams A klasė šiek tiek apriboja laisvę. Aišku, šiek tiek ir pakelia kainą. Tačiau į šį procesą aš žiūriu pozityviai. Mes nuo jo niekur nepasislėpsime. Jis turi būti įgyvendintas. Taip, įgyvendinti A energinės klasės reikalavimus yra brangiau, bet, manau, čia labai laikinas dalykas. Kainos ilgainiui „atsistos į savo vietas“. Juo labiau kad mes turime visus reikalingus resursus“, – įsitikinęs jis.

Vis tik pašnekovas ne itin palaikė Aplinkos ministerijos sprendimą reikalavimo įsigaliojimą atidėti iki lapkričio. „Manau, kad tas sprendimas atidėti reikalavimo pradžios datą nebuvo labai išmintingas. Mums nereikėjo to daryti. Juk visi jau buvo pasiryžę, žinojo, kas bus. Kam šokinėti? Be to, dabar neaišku, ar neišvengsime baudų. Juk iki 2021 m. turime įgyvendinti A++ reikalavimą, todėl taip tarsi pasitrumpinome pasiruošimo laiką“, – perspėja Ž. Rudžionis.

Anot jo, A energinė klasė nėra toks paprastas reikalavimas. Juk reikalingas nemenkas kokybinis šuolis. Vien pastorinęs sienas ir prikimšęs į jas vatos, nieko nepasieksi. Reikalingas visapusiškai kokybiškas darbas. Net ir menkas defektas visas pastangas gali imti ir nubraukti. Todėl svarbu ne tiesiog susitaikyti su reikalavimais nelyginant su kokia baudžiava, o noriai priimti permainas.

„Aš manau, kad požiūris „reikia, niekur nedingsim“ šiuo atveju visiškai netinka. Mes turime norėti keistis. Suprasti, kad mums to patiems reikia. Tie žmonės, kurie jau dabar turi energiškai efektyvius pastatus, turėtų būti pristatomi kaip pavyzdžiai“, – įsitikinęs jis.

Mokslininkas primena Kioto protokolą. Amerikiečiai jį pasirašė tik po maždaug 20 metų. Jie turėjo savo ekonominių sumetimų. Supratimui reikia laiko. Tą patį procesą jau matome ir Kinijoje. Ten pagaliau irgi imta kalbėti apie šias problemas. „Kitaip tariant, viskam reikia subręsti. Tačiau europiečiai šioje srityje visada buvo lyderiai. O mes – europiečiai, ar ne?“ – retoriškai klausia Ž. Rudžionis.

Pamažu atsikratome trumparegiško pragmatiškumo

Nenoras keistis dažnai susijęs ir su labai proziška priežastimi – pinigais. Kam statyti brangiau, jeigu galima pigiau? Taip, tokiu atveju galima pasakoti apie tai, kad didesnės investicijos ilgainiui atsipirks, bet klausytis ne visada norima. Laimei, klausančiųjų vis daugėja.

„Kiekvienais metais tas pragmatiškumas mažėja. Aišku, kiekvienas verslininkas galvoja, kaip reikia parduoti statomus būstus. Savo ruožtu kiekvienas perkantis būstą galvoja kaip sutaupyti. Visgi nekilnojamojo turto įsigijimas – labai didelė investicija. Todėl ne visi renkasi A klasę. Didelė dalis renkasi pigesnį variantą. Tačiau reikalavimai tam ir reikalingi, kad paspartintų procesą. Postūmis visada reikalingas. Tačiau jis niekada neturėtų būti dominuojantis veiksnys. Pirmiausia turi atsirasti savimonė, supratimas, kad mums to reikia“, – teigia KTU mokslininkas.

Jis pripažįsta, kad lietuviams sunkokai sekasi keistis. Tam tikra prasme konservatyvumas yra mūsų identiteto dalis.

„Laimei, matau, kad mūsų mąstymas jau keičiasi. Vis populiarėja požiūris „statykim tiek, kiek reikia“. O tie poreikiai juk keičiasi. Jaunai šeimai su vaikais reikia didesnio būsto. Užaugus vaikams, užtenka mažesnio. Lietuviai yra sėslūs žmonės. Pasistačius namą, tikimasi, kad jis liks dar ir anūkams. Tačiau tokiu atveju būstas nelabai atitinka poreikius. Tarkim, vyresniems žmonėms yra logiška parduoti didelius namus ir įsikurti arčiau miesto centro, kur geresnė infrastruktūra, mažiau rūpesčių“, – dėsto Ž. Rudžionis.

Apie nepermaldaujamą lietuvio norą gyventi mieste

Pašnekovas pastebi, kad lietuvių sėslumas dažnai mus pačius įkalina. Anot jo, užtenka pasižiūrėti į didžiuosius šalies miestus, kad suprastumėme, jog tradicinis sėslumas ir modernus gyvenimas nelabai dera.

„Manau, kad Lietuvoje yra per didelė laisvoji miesto sklaida. Čia vėl kaltas lietuviškas mentalitetas. Lietuvis nori turėti savo namą su kiemu ir žolyte. Tačiau vis tiek nori gyventi mieste. Visgi miestui reikalingas kompaktiškumas. Tada paprasčiau tvarkyti ir kelių infrastruktūrą, ir komunikacijas. Aplink mūsų miestus yra daugybė kvartalų su neišbaigta infrastrukūra. Tačiau žmonės ten vis tiek keliasi, ir tai sukelia daug problemų. Daugėja transporto, kemšasi gatvės. Todėl tankinti miestus – būtina“, – įsitikinęs Ž. Rudžionis.

Jis duoda ir labai paprastą pavyzdį, kaip išsiplėtęs miestas apsunkina visiems gyvenimą. Nuo ko prasideda transporto kamščiai? Gyvendamas užmiestyje, juk turi nuvežti savo dukrytę ar sūnelį iki mokyklos. Labai gerai pastebime, kad iki rugsėjo 1 d. mieste eismas nėra intensyvus. Tačiau tik prasidėjus mokslo metams, viskas pasikeičia. Tačiau kai prasideda mokinių atostogos – kamščiai dingsta. Viskas dėl to, kad dažnai gyvename atokiai nuo darbo vietos, neturime galimybės patogiai naudotis visuomeniniu transportu. Ir joks metro, anot pašnekovo, čia nepadės. Jis tiesiog neatsipirks. Šiuo atveju sprendimas yra tankinti miestus. Deja, kol kas tai labiau idėja nei strateginis tikslas.

„Kuo patrauklu gyventi miesto centre? Niekuo. Gyvendamas centre, vis tiek privalai mokėti už automobilio stovėjimą, tiek pat kaip ir visi moki už bilietą į teatrą. Tarkim, Londone centro gyventojas pigiau stato automobilį, pigiau važiuoja autobusu, pigiau eina į teatrą. Mes tokio patrauklumo nesugebam sukurti. Gyventi Londono centre šiaip jau yra baisiai brangu, bet žmonės tai renkasi dėl kitų privalumų. Jie ten atranda daugiau galimybių“, – teigia Ž. Rudžionis.

Savo ruožtu verslui miestų centruose nedaug galimybių. Verslininkai visada ieško palankių sąlygų plėtrai. Ar tos sąlygos yra suteikiamos? Kodėl verslininkai turėtų norėti centre vystyti projektus? Pašnekovo teigimu, miestų centruose tikrai yra teritorijų, kurias būtų galima  sėkmingai plėtoti.

„Kalbama nebūtinai apie daugiabučius, bet ir apie traukos objektus. Vilniuje tai dar nėra tokia didelė problema, bet Kaune be Senamiesčio nelabai ko yra. Tačiau jis mažas, ir ten kartais pritrūksta vietos. Žmogus turi norėti būti miesto centre, o ne šašlykus ant žolytės kepti“, – sako jis.

Nesugebame padaryti iki galo

Dar viena sritis, kurioje Ž. Rudžionis pasigenda strateginio mąstymo, itin jautri ir artima jo širdžiai. Kalbama, be abejo, apie švietimo sistemą. Lietuvoje šioje srityje matome visiškai paradoksalią situaciją. Visi tarsi pripažįsta, kad joje yra nemažai keistinų dalykų, bet kažkodėl situacija metai iš metų beveik nesikeičia.

„Tai – labai nelengvas klausimas. Tam tikru momentu mūsų Vyriausybei pritrūko ryžto. Pamenu kokius 1999-uosius. Tada kaip tik važiavau į Taliną, į jų Technikos universitetą. Kai pamačiau, kokia ten situacija, kaip apleistas universitetas, kokia studijų kokybė, labai stebėjausi. Tačiau maždaug tada jų Vyriausybė priėmė labai svarbių sprendimų. Jie leido universitetams laisvai disponuoti savo nekilnojamu turtu, jungtis. Tuo metu tai buvo labai palanku, nes universitetai buvo nusigyvenę. Visa tai lėmė teigiamą proveržį. Svarbiausi sprendimai priimti maždaug 2003, 2004 m., o jau po kokių penkerių metų pasirodė rezultatai“, – pasakoja KTU mokslininkas.

Anot jo, švietimo reforma Lietuvoje niekada nedaroma iki galo. Mes užsiimam populizmu. Tuo metu reikalingi ryžtingi sprendimai.

„Reikia LR vyriausybei ryžtis pasakyti, kad šias mokyklas mes gretiname, šias jungiame, nes jų idėjos panašios, ir taip siekiame geresnės kokybės. Mes čia nieko naujo neišrastumėme. Labai panašiai buvo daroma Alto universitete Suomijoje. Tikrai ne sprendimas naikinti universitetus. Vien nuo uždarymų daugiau kokybės neatsiras. Reikia konkrečių tikslų ir jų siekimo telkiant jėgas“, – teigia Ž. Rudžionis.

Per mažai ambicingo bendradarbiavimo

Toks neapibrėžtumas, strategijos nebuvimas menkina ir mokslo bei verslo sinergijos galimybes. Šiandien situacija yra tokia, kad verslas tarsi nepasitiki mokslu ir sprendimų dažniau ieško užsienyje, o ne Lietuvoje.

„Mokslas verslui turi siūlyti tas paslaugas, kurių jam reikia. Einame į tą kirpyklą, kur mus gerai apkerpa. Lygiai taip pat ir mokslas turi siūlyti atitinkamas paslaugas ir inovacijas, kad verslininkai jas pirktų. Šiandien lietuviškas verslas technologijas dažniausiai perkasi iš užsienio. Mokslo paslaugų jiems dažniausiai nereikia. Taip yra. Verslui daug paprasčiau ne investuoti čia, o nusipirkti jau paruoštą produktą“, – konstatuoja Ž. Rudžionis.

Toks automatinis paruošto produkto ieškojimas, ribotas pasitikėjimas vietos mokslininkais pašnekovui šiek tiek keistas. Ko jau ko, bet ambicingų, inovatyvių idėjų lietuviams tikrai netrūksta. Trūksta verslo noro prisidėti prie tų ambicingų idėjų.

„Iš lietuviško verslo tikrai norėtųsi didesnio paslaugų užsakymo dydžio. Paprastai į mus kreipiamasi dėl tokių gana elementarių dalykų. Neprašoma kurti kažkokio rimtesnio „know how“ (angl. „žinoti, kaip“). Dažniausiai sakoma: parenkite man kokį projektėlį, išbandykit kokią plytelę. Dėl inovatyvių dalykų kreipiamasi retai. Taigi verslui šiek tiek pritrūksta drąsos“, – sako jis.

Visgi ir čia jis mato teigiamų ženklų. Drąsių, inovacijų norinčių verslininkų pamažu daugėja. Ir mokslininkas įsitikinęs, jog kelių žmonių entuziazmo galios nuvertinti niekada negalima. Būtent tokie „pragiedruliai“, kaip juos prieš gerą šimtmetį apibūdino Vaižgantas, ir kreipia dalykus tinkama linkme.

„Aš ką tik grįžau iš BIM (angl. „Building Information Modeling“, liet. „Statinio informacinis modeliavimas“) diegimo iniciatyvinės grupės susirinkimo. Tai labai geras pavyzdys, kaip keleto žmonių entuziazmas uždega kitus. Jie prisidėjo, kad Lietuvoje būtų plėtojama skaitmeninės statybos sritis. Tai yra labai svarbu. Mes juk atsiliekame nuo Europos. Mums reikia vytis sparčiais žingsniais. Tačiau matosi, kad žmonės nuoširdžiai parėmę šią kelių entuziastų iniciatyvą. Manau, kad po kelių metų mes apie skaitmeninę statybą jau kalbėsime kaip apie visiškai normalų, savaimę suprantamą dalyką. Taigi keletas progresyvių žmonių tikrai gali duoti labai pozityvų impulsą naujai pradžiai“, – pozityviu pavyzdžiu pokalbį užbaigė Ž. Rudžionis. 

KTU (G. Zaltauskaitės) nuotraukos