Statybą pasirinko neatsitiktinai

Inžinierius statybininkas, vienas iš nepriklausomos Lietuvos Statybų įstatymo kūrėjų – ilgametis Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento vadovas Zenonas Mackevičius, apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, labiau mėgsta kalbėti ne apie save, o apie darbą.

Žmonių, apie kuriuos galėtume pasakyti, kad viena ar kita gyvenimo sritis be jų neįsivaizduojama, nedaug. Vienas iš tokių – buvęs ilgametis Aplinkos ministerijos Statybos ir būsto departamento direktorius statybos inžinierius Z. Mackevičius, kurį drąsiai galima vadinti vienu iš Lietuvos statybos sektorių reglamentuojančių įstatymų tėvų.

Jo paties, kaip statybos inžinieriaus, kelias prasidėjo tada, kai baigęs vidurinę mokyklą iš Utenos rajono, Tauragnų kilęs 18-metis jaunuolis 1956 metais nusprendė pasirinkti statybininko hidrotechniko specialybę ir įstojo į tuomečio Kauno politechnikos instituto Hidrotechnikos fakultetą.

Tačiau vieni žmonės nuo mažens žino, kur pasuks užaugę, kitus tam tikru keliu nukreipia aplinkybės. Išgirdęs klausimą, kas lėmė, kad jis pasirinko tokią profesiją, ponas Zenonas prabyla apie šeimos tradicijas.

„Aš nuo mažens žinojau, kur pasuksiu. Mano tėvelis buvo puikus stalius, dailidė – aukštos klasės meistras. Jis net bažnyčią restauravo, – sako jis. – Tiesa, norėjau stoti į Statybos fakultetą, bet hidrotechninė statyba dar labiau suintrigavo – tai statyba ant vandens, dar sudėtingesnė.”

Nuo darbų vykdytojo iki ministerijos per septynerius metus

Pirmoji jauno inžinieriaus statybininko darbovietė buvo Kuršėnų statybos valdyba. 1961 metais čia pradėjo dirbti darbų vykdytoju, tačiau jau po dviejų metų, 1963 metais, tapo Vilniaus Televizijos mazgų gamyklos Kapitalinės statybos skyriaus vyresniuoju inžinieriumi. Dar po dviejų metų – 1965-siais tapo tuometės Statybos ministerijos Švenčionėlių kilnojamosios mechanizuotos kolonos vyriausiuoju inžinieriumi, o dar po poros, 1967-siais – naujai įkurtos Kaimo statybos ministerijos Ignalinos kilnojamosios mechanizuotos kolonos viršininku.

Tačiau gabus inžinierius ir ten ilgai neužsibuvo. Po trejų metų, 1970-siais buvo pakviestas dirbti į Vilnių, į Kaimo statybos ministeriją. Joje įvairiose pareigose dirbo iki pat 1986 metų: vadovavo Kultūrinių-buitinių ir pramonės objektų statybos skyriui, Technikos ir Gamybos valdyboms. Vėliau prityręs inžinierius buvo pakviestas dirbti į Valstybinį statybos reikalų komitetą Tyrinėjimo ir projektavimo darbų organizavimo skyriaus viršininku, o po poros metų buvo paskirtas Valstybinio statybos komiteto Projektavimo darbų ir sutartinių kainų valdybos viršininku.

Z. Mackevičiaus patirtis buvo reikalinga ir nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai – nuo 1990 metų jis dirbo Statybos ir urbanistikos ministerijos Projektavimo ir statybos normatyvų departamentodirektoriumi, vėliau – Normavimo departamento direktoriumi, ministerijos sekretoriumi-ministro pavaduotoju. 1997 metais, kai buvo panaikinta Statybos ir urbanistikos bei įkurta Aplinkos ministerija, ponas Zenonas tapo šios ministerijos Būsto ir statybos techninio normavimo departamento direktoriumi. Šiam departamentui, kuris dabar vadinasi Statybos ir būsto departamentu, Z. Mackevičius vadovavo iki tol, kol 2007 metais išėjo į pensiją.

Pirmiausia reikėjo sukurti savus įstatymus ir normatyvus

Specialistai pažymi didelį Z. Mackevičiaus indėlį diegiant Lietuvoje klijuotas medines konstrukcijas, vienbučius kaimo gyvenamuosius namus, tobulinant stambiaplokščius gyvenamuosius namus, gamybinius kompleksus kaime, tobulinant projektavimo organizavimą. Tačiau, jų teigimu, ypač didelis jo indėlis buvo kuriant nepriklausomos Lietuvos statybos sektoriaus teisinę bazę.

„Sovietiniais laikais buvo septynios ministerijos ir dar kelios žinybos, kurios rūpinosi statybų sektoriaus veikla. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir pradėjus gyventi rinkos sąlygomis, visas statybų sektoriaus problemas buvo patikėta spręsti 20 žmonių departamentui, kuris iš pradžių buvo Statybos ir urbanistikos ministerijos, o vėliau Aplinkos ministerijos padalinys. Mes rūpinomės ir santykiais tarp subrangovų ir rangovų, užsakovų, kainodaros klausimais. Tačiau pirmiausia reikėjo atsisakyti sovietinės normatyvų sistemos ir pakeisti ją naujai sukurta nepriklausomos Lietuvos sistema. Taigi svarbiausia buvo sukurti naują nacionalinę statybos teisinę bazę ir Statybos įstatymą, kurio taip pat nebuvo“, – pasakoja Z. Mackevičius.

Tuo metu nemažai Vakarų Europos valstybių, prisimena Z. Mackevičius, siūlė Lietuvai perimti jų normatyvus ir teisinę bazę, tačiau Lietuva nusprendė kurti savo, nors tuo metu mūsų šalies specialistai tam neturėjo nei pakankamai žinių, nei praktikos.

„Jei būtume perėmę jų sistemą, pas mus būtų atvažiavę ir tų valstybių specialistai – projektuotojai, statybininkai, o gabūs mūsų inžinieriai būtų likę antrame plane, – sako jis ir priduria, – tačiau mes labai godžiai sėmėmės žinių iš kaimyninių šalių. Statybos įstatymo neturėjome ne tik mes – jo neturėjo nei Latvija, nei Estija, tad teko ieškoti toliau. Artimiausia šalis, kurioje toks įstatymas buvo – Lenkija.“

Svarbiausia, kad pastatas nesugriūtų

Pirmuoju statybos sritį reglamentuojančiu teisės aktu tapo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 13 d. patvirtinti ,,Statybos pagrindų laikinieji nuostatai“. Jų projektą parengė tuometės Statybos ir urbanistikos ministerijos, kuriai vadovavo kitas garsus Lietuvos statybininkas Algirdas Vapšys, Statybos mokslo ir normavimo departamentas, kuriame direktoriaus pavaduotoju ir dirbo ponas Zenonas. O pirmasis nepriklausomos Lietuvos istorijoje, įskaitant ir tarpukario laikotarpį, Statybos įstatymas buvo priimtas dar po kelerių metų – 1996 m. kovo 19 d. ir įsigaliojo nuo tų pačių metų rugsėjo 1 dienos.

Pirmąjį įstatymą sudarė 11 skyrių su 34 straipsniais. Vėliau jis ne kartą buvo tobulinamas, buvo kuriami jį lydintys atskiras statybos sektoriaus sritis reglamentuojantys poįstatyminiai aktai. Specialistų teigimu, 1999 metais Lietuva jau turėjo sukūrusi funkcionuojančią statybos techninio normavimo sistemą, tačiau statybos sektoriaus teisinė bazė buvo kuriama ir tobulinama toliau. Atkurtos nepriklausomos Lietuvos statybos sektoriaus teisėkūra iš esmės buvo baigta 2001 metų pabaigoje priėmus naujos redakcijos Statybos įstatymą, įsigaliojusį nuo 2002 metų vidurio. Jo projektą parengė būtent Z. Mackevičiaus vadovaujamo Statybos ir būsto departamento specialistų grupė.

„Manau, kad teisingai padarėme atskyrę, kuo turi rūpintis valstybė, o kas paliekama privačiai iniciatyvai. Šios nuostatos yra Statybos įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose. Svarbiausia, kad pastatas nesugriūtų ir būtų užtikrinta tinkama gyvenimo ir darbo jame kokybė. Namas yra gyvas organizmas. Jį reikia tinkamai pastatyti, tinkamai prižiūrėti ir saugoti“, – sako jis, prisimindamas tuos laikus, kai pats dalyvavo kuriant mūsų šalies įstatymus.

Į klausimą, kaip vertina tai, kad departamentas, kuris atsakingas už būsto bei miestų ūkio politikos formavimą ir įgyvendinimą, kurį laiką buvo atsakingas ir už nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugą, kuri dabar patikėta Kultūros ministerijai, jis atsako: ,,Tokių pastatų apsauga yra specifinė. Net mūro darbai atstatant, restauruojant ar remontuojant tokius senus statinius atliekami taikant kitokią technologiją, negu statant naujus pastatus. Todėl manau, kad sprendimas perduoti nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos dalykus Kultūros ministerijai buvo teisingas“.

Pastatai griūna dėl aplaidumo ir atsakomybės stokos

Z. Mackevičius ir dabar nenutolo nuo srities, kuriai skyrė didžiąją savo gyvenimo dalį. Šiuo metu dirbantis Statybos verslo įmonių atestavimo komisijos nariu inžinierius pastebi visas problemas, kurios kyla pastaruoju metu. Jam ne tas pats, kaip remontuojami ir rekonstruojami seni ir statomi nauji šiuolaikiniai statiniai. Pavyzdžiui, prieš gerą dešimtmetį, kai Lietuvą pasiekė Kaliningrado srityje vykusio žemės drebėjimo virpesiai, buvo nemažai diskutuojama apie mūsų šalyje statomų statinių atsparumą žemės drebėjimams. Tačiau nors žemės drebėjimai pas mus greičiau išimtis negu taisyklė, apie pastatų atsparumą ir apie tai, kodėl jie kai kada ima ir sugriūna, kalbėti reikia, įsitikinęs jis. Juo labiau, kad visai neseniai nugriuvo vieno remontuojamo pastato kampas.

„Seni pastatai kelia gerokai daugiau problemų. Gali įskilti jų sienos, jie gali nusėsti, o tada ir iki nelaimės netoli. Tačiau normatyviniai dokumentai, kurie reglamentuoja statinių mechaninį atsparumą, yra adaptuoti prie Europos Sąjungos normatyvinių dokumentų, mes esame perėmę visus standartus ir jais yra vadovaujamasi. Todėl nemanau, kad dabar statomi pastatai sugrius, jeigu bus tinkamai prižiūrimi. Todėl kai statiniai griūna, ne visada reikia piktintis, kad kalti projektuotojai ir statybininkai, kurie kažką padarė blogai“, – teigia patyręs statybininkas.

Problema, sako jis, slypi kitur. ,,Statiniams, kurių siena įskyla, griūna, o kartais ir visas pastatas nusėda, yra ne viena dešimtis metų. Miestuose platinamos gatvės, tiesiami inžinieriniai tinklai, didėja transporto intensyvumas, vibracija – viskas turi reikšmės pastato atsparumui. Kita problema – kaip jie buvo pastatyti. Pavojus kyla tada, kai užsakovai, nekreipdami dėmesio į reikalavimus pastato saugumui, reikalauja iš projektuotojų, kad rūsiuose įrengtų papildomas patalpas, išplėstų jas, bet skaičiuojant tų pastatų atsparumą nebuvo numatytos tokios radikalios jų rekonstrukcijos. Pavyzdžiui, kai rekonstravome Kauno dramos teatrą, labai nustebome, kad pamatai tik iš vienos eilės akmenų. Akivaizdu, kad jam tokios radikalios pertvarkos būtų ne į naudą“, – aiškina Z. Mackevičius.

Jis primena, kad Statybos įstatyme yra numatyta prievolė, jog statinių šeimininkai privalo nuolat atlikti statinių apžiūrą, patikrinti, kaip dirba tam tikros konstrukcijos ir pildyti specialius žurnalus, o pastebėję defektus, nedelsdami imtis priemonių. ,,Pavyzdžiui, prieš kelerius metus Lenkijoje įvyko nelaimingas atsitikimas, kai sugriuvo sporto salė. Jau buvo pastebėta, kad kolonose yra įtrūkimų, bet niekas nesiėmė jokių veiksmų. Taigi nelaimė įvyko dėl aplaidumo“, – sako jis.

Z. Mackevičius, prisiminęs nelaimę Rygoje ir kitus panašius atvejus, sako protu esant nesuvokiama, kaip galima ant eksploatuojamo pastato statyti kranus, rengti gelžbetonines aikšteles – vos ne kitą pastatą pastatyti. Tokiems dalykams pastatų atsparumas tikrai nebuvo skaičiuotas.

Pagrindinė problema yra siekis pastatyti kuo greičiau ir kuo pigiau

Paklaustas, dėl ko šiandien labiausiai skauda galvą, didžiulę patirtį sukaupęs statybininkas sako, kad pagrindinė problema yra siekis pastatyti kuo greičiau ir kuo pigiau, nes tuomet neretai aukojama kokybė. Deja, būtent taip dirbti verčia dabartinis Viešųjų pirkimų įstatymas, pastebi jis.

„Aš džiaugiuosi Lietuvos statybininkų, projektuotojų, architektų kvalifikacija, jų noru suprojektuoti ir pastatyti gerai. Tačiau ne viskas priklauso nuo jų. Didžiausia mūsų problema yra tai, kad siekiama statyti greitai, pigiai ir kokybiškai. Tarp šių teiginių niekaip negalima rašyti lygybės ženklo. Projektuotojai parengia sąmatą, kiek statinys kainuos. Po to rangovas parengia savo skaičiavimus, pavyzdžiui, viešųjų pirkimų konkursui. Konkurse kaina dar kartą ,,filtruojama“, ir ja remdamiesi rangovai stato pastatą. Taupoma darbo kokybės, medžiagų kokybės, darbo užmokesčio sąskaita“, – pastebi Z. Mackevičius.

Tačiau dėl to nukenčia ne tik kokybė. ,,Dėl ,,nučiulptų“ kainų ir menko darbo užmokesčio mes prarandame inžinierinį techninį personalą, statybinės organizacijos negali įsigyti naujos modernios įrangos. Tai labai didelė problema ir kol kas jos išspręsti Lietuvoje dar nepavyko. Tarkime Europos valstybėse inžinierinių paslaugų kaina – projektavimas, techninė priežiūra, ekspertizė – sudaro apie 10 proc. statybos vertės, o Lietuvoje nesiekia net 5 proc. Dėl to ir prasideda bėdos, nes statybos vadovo galimybes mokėti inžinieriams geresnius atlyginimus, pasirinkti geresnes medžiagas, yra apribotos. Tai pasakytina ir apie naują statybą, ir senų pastatų renovaciją“, – sako didelę patirtį sukaupęs specialistas.

Grįždamas prie griūnančių pastatų temos, jis priduria: ,,Jeigu viskas padaryta taip, kaip buvo suprojektuota, problemų nė viename pastate neturėtų kilti. Viskas prasideda nuo pažeidimų statybos metu“.

Didžiausias turtas – kolektyvas ir šeima

2004 metais Z. Mackevičius buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Paprašytas prisiminti, kokios mintys tada užplūdo, jis atsako nesureikšminantis savo nuopelnų, nes vienas tikrai nebūtų visko nuveikęs.

„Visada stengiausi, kad mano pavaldiniai sritį, už kurią atsakingi, išmanytų geriau už mane – būtų už mane gudresni. Bet visada vengiau tokių žmonių, kurie save pateikia viską žinančiais ir išmanančiais geriau už kitus. Ir džiaugiuosi, kad man per visą savo karjerą tai sekėsi. Esu dėkingas Statybos ir būsto departamento darbuotojams, su kuriais kartu viską padarėme“, – sako jis. Beje, šiandien departamentui vadovaujanti Elvyra Radavičienė – viena iš tų darbuotojų, kurie savo karjerą nuo žemiausio laiptelio pradėjo būtent p. Zenonui vadovaujant.

O kaip dabar bėga 76-erių metų statybos inžinieriaus dienos? Kai tarėmės dėl susitikimo, jis juokavo, kad pensininkai – labiausiai užsiėmę žmonės. Tad ar studijų KPI laikais akademiniame chore ,,Jaunystė“ dainavusiam ir Lietuvos studentų dviračių rinktinės nariu buvusiam Z. Mackevičiui lieka laiko pomėgiams? Ir kam dar jis skiria savo laiką?

„Aš ir dabar neatitrūkęs nuo statybos reikalų. Statybos verslo įmonių atestavimo komisijoje, kurios narys esu, darbo pakanka. Džiaugiuosi, kad žmonės, su kuriais kartu dirbau daugelį metų, tapo mano draugais, su kuriais taip pat mielai susitinku. Deja, pomėgiams skirtą laiką ilgainiui pasiglemžė darbas. Dabar laisvalaikiu tik sode darbuojuosi. Ir, žinoma, stengiuosi kuo daugiau laiko skirti žmonai Marijai, vaikams ir anūkams“, – šypsodamasis sako jis.

Gal būtų ir daugiau apie juos papasakojęs, tačiau pokalbį nutraukė būtent ponios Marijos skambutis ir ponas Zenonas atsiprašęs išskubėjo namo.

Fotogalerijoje - pašnekovo asmeninio albumo nuotraukos