Žiedinė ekonomika nėra nauja sąvoka. Čia susilieja kelių mokslo krypčių ar net disciplinų iėjos, kai kurios jų atsirado dar 1960-aisiais. Intelektinės žiedinės ekonomikos šaknys apima tokias koncepcijas kaip „iš lopšio į lopšį“ (ang. Cradle to Cradle), produkto-paslaugų sistemos, pramoninė ekologija, regeneracinis dizainas, 4R principai (sumažinti, pakartotinai naudoti, perdirbti), biologinė mimikrija, pramoninė simbiozė ir kita. Didesnio susidomėjimo žiedinės ekonomika sulaukė pastarąjį laikotarpį, kai 2015 m. Europos Komisija patvirtino Europos Sąjungos (ES) žiedinės ekonomikos veiksmų planą, o 2020 m. šis planas buvo atnaujintas.

„Iš tiesų, žiediškumas turi gilias istorines šaknis – pramonės įmonės investavo į perdirbimo technologijas, daugelį metų taikė aplinką tausojantį požiūrį. Tačiau tik gana nauja ES strategija paskatino visuomenę ir pramonę geriau suvokti šią koncepciją”, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF) profesorė dr. Lina Dagilienė.

Tvarumo ataskaitos – būdas organizacijoms parodyti visuomenei, kaip jos keičiasi

Tvarumo (įskaitant aplinkosauginės informacijos atskleidimą) ataskaitų tyrimai dažnai remiasi diskurso teorine priega, kad ištirtų, kaip organizacijos atstovauja save darnaus vystymosi atžvilgiu. Šie tyrimai sutelkia dėmesį į kalbos vaidmenį formuojant platesnį aplinkosauginį suvokimą verslo atžvilgiu. Taigi remiantis diskurso požiūriu ir didėjančiu žiedinės ekonomikos institucionalizavimu, KTU tyrėjų grupė ištyrė, kaip žiedinės ekonomikos principai (4R) atsispindi Europos pramonės įmonių ataskaitose, paskelbtose GRI (Pasaulinė atskaitingumo iniciatyva, angl. Global Reporting Initiative) duomenų bazėje.

„Ataskaitos yra formalus būdas organizacijoms papasakoti apie savo veiklą kitu, ne vien finansiniu požiūriu. Kadangi gamybos organizacijos dažnai kritikuojamos dėl jų neigiamo poveikio aplinkai, šios viešos ataskaitos leidžia visuomenei paaiškinti, kaip įmonės keičiasi, kokiose iniciatyvose dalyvauja, kaip prisideda prie bendruomenių ir visuomenės gyvenimo“, – sako KTU EVF Žiedinės ekonomikos tyrimų grupės vadovė L. Dagilienė.

Pasak jos, į socialinės atsakomybės, tvarumo, aplinkosaugos ataskaitas kreipia dėmesį investuotojai – yra atlikta daug tai įrodančių tyrimų.

Naudodamiesi kokybine turinio analize ir statistiniais metodais (ANOVA ir PCA), KTU tyrėjų vadovaujama mokslininkų grupė surinko originalius empirinius duomenis iš 226 didelių gamybos įmonių. Įmonių atrankoje mokslininkai vadovavosi ES direktyvose pateikiamu „didelės įmonės“ apibrėžimu: tai įmonė, turinti daugiau nei 250 darbuotojų, kurios apyvarta yra daugiau nei 50 milijonų eurų arba turto vertė didesnė nei 43 milijonai eurų. Iš 1001 tokį apibrėžimą atitinkančių įmonių, tyrimui buvo pasirinktos tik gamybos įmonės dėl akivaizdaus jų poveikio aplinkai.

Daugiausia pranešama apie veiklos aspektus, susijusius su ekologija

Tyrimo metu išsiaiškinta, kad įmonės daugiau dėmesio skiria veiklos optimizavimui ekologijos požiūriu – mažesniam žaliavinių išteklių naudojimui ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažinimui – nei kitiems žiedinės ekonomikos aspektams.

Tai parodė teksto analizė, pasitelkiant raktinius žodžius: daugiausiai įmonės praneša apie mažinimą (teršalų išmetimo, energijos) bei pakartotiną naudojimą. Tačiau, žiūrint iš žiedinės ekonomikos perspektyvos, ataskaitose nėra pateikiama pakankamai informacijos apie įmonių pastangas prailginti produkto gyvavimo ciklą, eko-dizainą, perdirbimą ir bendrai sisteminį požiūrį į produktą visoje vertės grandinėje.

Išteklių naudojimo efektyvumas, įgyvendinamas minimizuojant kritinių žaliavų kiekį, sukuriant trumpesnes ir uždaras grandines naudojant antrines žaliavas, taip pat nėra pakankamai atskleidžiamas. Tai reiškia, kad tvarumo ataskaitų turinys turės keistis, kad labiau atspindėtų žiediškumą.

„Mūsų tyrimas apima dideles įmones, pramonės lyderius, tendencijų kūrėjus. Todėl šiek tiek stebina tai, kad šios įmonės nėra linkusios pranešti apie naujus verslo modelius, kurie padidintų jų produktų ilgaamžiškumą, arba apie perdirbimo technologijas, įdiegtas jų gamybos cikle. Ši veikla buvo paminėta kai kuriuose pranešimuose, tačiau tik trumpai – ne kaip įprastai praktika“, – sako L. Dagilienė.

Anot jos, tam gali būti keletas priežasčių. Pirma, tyrimas pagrįstas išorine informacija, t. y. viešai prieinamomis GRI ataskaitomis, o ne interviu su organizacijų atstovais ar įmonių vidaus dokumentais. Antra, organizacijos rengia savo poveikio aplinkai ataskaitas laikydamosis GRI gairių, o 2020 m. gairėse dar nėra aiškių nuorodų, kaip žiedinės ekonomikos principai turėtų būti atspindėti poveikio aplinkai ataskaitose.

Taip pat pažymėtina, kad British Standards Institution parengė žiedinės ekonomikos standartą BS 8001: 2017, kaip gaires padedančias įmonėms pereiti prie žiedinės ekonomikos principais grįsto veiklos. Vis dėlto organizacijoms paliekama atsakomybė už tinkamų žiedinės ekonomikos rodiklių pasirinkimą ir labai mažai pateikiama, kaip stebėti ir vertinti, kaip įgyvendinama žiedinės ekonomikos strategija.

Kontraversiškiausios pramonės šakos linkusios labiausiai komunikuoti

Tyrėjai nemano, kad kuris nors iš 4R yra svarbesnis už kitus. Norint optimizuoti gamybos procesą, būtina naudoti mažiau žaliavų ir sumažinti išmetamų teršalų kiekį. Tačiau net 80 proc. poveikio aplinkai pasireiškia gaminio projektavimo etape: prieš išleisdamas gaminį į rinką, gamintojas turi žinoti apie visą jo gyvavimo ciklą – kiek laiko produktas bus tinkamas naudoti, kurias dalis galima naudoti perdirbti, kaip pašalinti produktai gali būti surenkami ir vėl naudojami.

„Įdomu tai, kad tos pramonės šakos, kurios laikomos prieštaringiausiomis, pavyzdžiui, alkoholis, tabakas ir tos, kurios laikomos labiausiai teršiančiomis – kalnakasybos ar greitosios mados pramonė – yra linkusios viešai pranešti apie savo veiksmus tvarios gamybos link. Pavyzdžiui, „Tom Hilfiger“ prekės ženklas jau paskelbė, kad iki 2030 m. pereina prie visiškai žiedinės gamybos“, – sako L. Dagilienė.

Tokios nuostatos galios ir „Tom Hilfiger“ atstovybėms visame pasaulyje, tarp jų – ir Lietuvoje. Vis dėlto, lyginant su kitomis ES šalimis, Lietuvos įmonės tvarumo ataskaitų teikia mažai ir jos yra neišsamios. Daugiau dėmesio tokioms ataskaitoms teikia tos įmonės, kuriomis domisi tarptautiniai investuotojai.

Lietuvoje – daug gerųjų praktikų, tačiau apie jas nekalbama

L. Dagilienė atkreipia dėmesį, jog vartotojų požiūris į tvarią gamybą yra atskira tema, kuri turi daugybę aspektų, tokių kaip pavyzdžiui kaina: neretai per globalią tiekimo grandinę importuoti produktai yra pigesni nei iš vietinio ūkio. Kita vertus, pasaulinės pandemijos metu mokslininkai pastebėjo, kad globalios tiekimo grandinės yra labai taršios, imlios ištekliams, nelanksčios bei išvaistoma daug atliekų.

KTU profesorė pažymi, kad mažmeninės prekybos sektorius turi artimiausią kontaktą su vartotoju, todėl komunikuodamas apie taikomas žaliąsias praktikas galėtų tai išnaudoti savo įvaizdžiui pagerinti.

„Lietuvoje turime labai daug gerųjų praktikų pavyzdžių. Pavyzdžiui, maisto mažmeninės prekybos bendrovės bendradarbiauja su ūkininkais – atiduoda nenupirktas daržoves gyvuliams šerti. Bendradarbiaujama ir su „Maisto banku“ bei kitomis labdaros organizacijomis. Tačiau įmonės neteikia tokių ataskaitų, apie šias praktikas galima sužinoti iš atsitiktinių pranešimų“, – sako L Dagilienė.

Ji prideda, kad platesnė komunikacija apie žiedinės ekonomikos principų taikymą savo veiklose būtų naudinga visoms pramonės šakoms, nes vartotojai visame pasaulyje vis labiau domisi bei supranta aplinkosaugos problemas.

Pagal KTU inf.