Ieškovas buvo laimėjęs statybos rangos darbų ir projektavimo paslaugų viešąjį pirkimą ir sudaręs pirkimo sutartį dėl daugiabučių namų renovavimo. Jis parengė techninį darbo projektą, bet darbų neįvykdė. Nurodyta pirkimo sutartis buvo nutraukta, todėl atsakovė paskelbė naują darbų atlikimo viešąjį pirkimą. Vykdant šį pirkimą, tas pats ieškovas ginčijo pirkimo sąlygas, pagal kurias rangovai statybos metu turėtų naudoti konkrečią apdailos plokštę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad reikalavimas statybų procese naudoti specialias medžiagas gali daryti įtaką ne tik prekių gamintojų (platintojų), bet ir rangovų tarpusavio konkurencijai, tiek dėl jų galimybės dalyvauti viešojo pirkimo konkurse, tiek dėl jų varžymosi atitinkamai perkančiajai organizacijai pateikiant ekonomiškai patraukliausią pasiūlymą ir pan., rašoma pranešime.

Teisėjų kolegijos vertinimu, būtų nepagrįsta, jei viešojo darbų pirkimo sąlygų dėl naudotinų medžiagų (įrenginių) niekas negalėtų ginčyti: nei rangovai, nes jie prekių negamina ir neplatina, nei prekių gamintojai ir platintojai, nes jie nebūtų tinkami ieškovai viešojo darbų pirkimo atžvilgiu. Kasacinis teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatyme nėra jokios nuorodos į tokį tiekėjų (rangovų) teisių ribojimą, nes bendrųjų nediskriminavimo ir konkurencijos užtikrinimo imperatyvų taikymas nesusietas su konkrečiu pirkimo objektu.

Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad vienintelė aplinkybė, jog ieškovas prieš tai buvo laimėjęs bendrą projektavimo ir rangos konkursą, sudarė sutartį su perkančiąja organizacija, tačiau ši sutartis buvo vėliau nutraukta, savaime nepakankama spręsti, kad toks tiekėjas naujame viešojo pirkimo konkurse neturi teisės ginčyti reikalavimų dėl konkrečios apdailos plokštės naudojimo. Tam įtakos neturi ir tai, kad pats ieškovas parengė techninį darbo projektą, kuriame nurodyti konkretūs statybos proceso sprendiniai.

Kasacinis teismas, įvertinęs ieškovo teisinį suinteresuotumą ginčyti konkurso sąlygas dėl tariamo jo subjektinių teisių pažeidimo, išaiškino, kad tiekėjai turi ginti būtent savo galimai pažeistus interesus, o ne visų konkurentų teises. Teismas pažymėjo, kad viso proceso metu ieškovas tik rėmėsi bendruoju teisėtumo pagrindu, principu „iš neteisės teisė neatsiranda“, viešųjų pirkimų principų ir kitų imperatyviųjų normų pažeidimu, tačiau konkrečiai nenurodė, kaip buvo pažeistos būtent jo subjektinės teisės (pavyzdžiui, kad jis turi mažiau palankesnes sąlygas gauti ginčijamą apdailos plokštę arba turi geresnes sąlygas įsigyti analogiškų). Ieškovas iš esmės tik abstrakčiai kvestionavo reikalavimus dėl naudotinos apdailos plokštės, nepateikdamas jokių bent kiek konkretesnių argumentų, todėl kasacinis teismas konstatavo, kad ieškovui negali būti pripažįstamas teisinis suinteresuotumas ginčyti pirkimo sąlygų dėl naudotinos apdailos plokštės teisėtumą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs visus atsakovės kasacinio skundo argumentus, nutarė panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama, rašoma pranešime.