Lietuvos karjerų asociacijos prezidentė dr. Tatjana Kuzavinienė sako, kad siūlomas reguliavimas kol kas kelia daugiau klausimų nei atsakymų.

„Šiuo metu siūlomas įstatymo pakeitimas nėra pagrįstas – neatliktos ekonominė, socialinė ar poveikio aplinkai analizės. Teisėkūros principai reikalauja tai padaryti, kai siūlomas naujas ar iš esmės keičiamas esamas reguliavimas“, – teigia ji.

Pasak jos, sprendimai, galintys iš esmės apriboti šalies išteklių naudojimą, turėtų būti vertinami ne tik per vietos bendruomenių, bet ir per visos valstybės ekonomikos prizmę.

Išteklių vietos nepasirinksi – jas nulėmė geologija

Lietuvos žemės gelmėse esantys ištekliai priklauso valstybei ir laikomi ribotu nacionaliniu turtu. Jų telkiniai sudaro tik nedidelę dalį šalies teritorijos ir aptinkami tik konkrečiose vietose.

Tai reiškia, kad, skirtingai nei daugelyje kitų veiklų, išteklių gavybos vietos pasirinkti paprasčiausiai neįmanoma.

„Negalime laisvai pasirinkti tokių išteklių „gamybos“ vietos – juos turime išgauti ten, kur jų susiformavimą lėmė unikalios geologinės sąlygos. Todėl kiekvienas apribojimas turi būti itin gerai pasvertas, paremtas duomenimis ir platesniais visos valstybės interesais“, – sako dr. T. Kuzavinienė.

Pasak jos, būtent todėl bet kokie nauji ribojimai turi būti vertinami itin atsargiai – kitaip galima netekti dalies strateginių išteklių.

300 metrų gali „užrakinti“ milijonus kubų išteklių

Preliminarūs mokslininkų skaičiavimai rodo, kad įvedus 300 metrų atstumą tarp karjerų ir pastatų Lietuva galėtų prarasti daugiau kaip 500 mln. kubinių metrų įvairių naudingųjų iškasenų.

Vien tiesioginiai mokesčių praradimai už šiuo metu detaliai išžvalgytus išteklius galėtų siekti apie 669 mln. eurų.

Tačiau tai – tik dalis galimo poveikio.

„Apribojimas paliestų ne tik karjerus, bet ir organinių žaliavų gavybos vietas, pavyzdžiui, durpynus. Taip pat sumažėtų galimybės išgauti žaliavas, kurios reikalingos aukštos pridėtinės vertės gamybai“, – teigia dr. T. Kuzavinienė.

Pasak jos, dažnai pamirštama, kad vietiniai ištekliai naudojami ne tik statybose. Jie reikalingi ir pramonei – nuo stiklo ar trąšų gamybos iki medicininio gipso.

Brangti gali viskas – nuo kelių iki būsto

Didžioji dalis karjeruose išgaunamų nerūdinių medžiagų yra statybų pramonės pagrindas. Iš jų gaminamas asfaltas, betonas, gelžbetonis, kelio dangos ir daugybė kitų infrastruktūros elementų.

Jei vietinių žaliavų prieinamumas sumažėtų, jas tektų vežti iš tolimesnių vietų arba importuoti iš užsienio. Tai automatiškai reikštų didesnes kainas.

„Transportavimas sudaro reikšmingą statybinių medžiagų kainos dalį. Todėl ilgesni atstumai automatiškai virsta didesne galutine kaina – brangesniais keliais, brangesniais tiltais ar brangesniu būstu“, – sako dr. T. Kuzavinienė.

Kitaip tariant, diskusija apie karjerus gali tiesiogiai paliesti kiekvieną – nuo mokesčių mokėtojų iki būsto pirkėjų.

Klausimas ir strateginiams projektams

Ribojimų pasekmės gali būti jaučiamos ir įgyvendinant didelius infrastruktūros projektus.

Lietuva šiuo metu plėtoja ne vieną strateginę iniciatyvą – nuo europinės vėžės „Rail Baltica“ iki gynybos infrastruktūros ir karinių objektų statybos. Visi šie projektai reikalauja milžiniškų kiekių statybinių medžiagų.

„Jei vietinių žaliavų prieinamumas sumažėtų, šių projektų sąmatos neišvengiamai išaugtų, o jų įgyvendinimas galėtų užsitęsti“, – įspėja dr. T. Kuzavinienė.

Sprendimas, kuris gali brangiai kainuoti

Ekspertai pabrėžia, kad gyventojų siekis gyventi saugioje ir ramioje aplinkoje yra suprantamas. Tačiau karjerų veikla Lietuvoje jau dabar griežtai reglamentuojama – atliekami poveikio aplinkai vertinimai, vertinamas triukšmas, oro tarša ir kiti veiksniai.

Todėl, pasak dr. T. Kuzavinienės, svarbiausia rasti balansą tarp bendruomenių interesų ir valstybės ekonomikos poreikių.

„Politikams tenka atsakinga užduotis – subalansuoti valstybės strateginius, visuomenės ekonominius ir bendruomenių gerovės interesus. Subalansuoto požiūrio stoka gali brangiai atsieiti visiems mokesčių mokėtojams“, – pabrėžia ji.