Geologija prasideda nuo mūsų namų

„Geologas, įėjęs į kambarį, mato daugiau nei baldus, sienas ir buities daiktus. Jis mato ilgą medžiagų kelią – nuo uolienos ar mineralo iki kasdienio gaminio. Geologija siejama su atodangomis, karjerais ar uolienų pavyzdžiais, bet iš tiesų ji yra visai šalia mūsų“, – sako Lietuvos geologijos tarnybos Teisės ir kontrolės skyriaus vyriausiasis specialistas Vytautas Minkevičius.

Statyboje naudojama daugybė žemės gelmėse randamų žaliavų. Betonui, cementui ir statybiniams mišiniams reikia smėlio, žvyro, klinčių, molio, o langų stiklui – kvarcinio smėlio. Keramikos gaminiai gaminami iš molio, gipso kartono plokštėms naudojamas gipsas. Mineralinės kilmės pigmentai ir užpildai suteikia dažams spalvą bei kitas savybes.

Geologinės kilmės medžiagų gausu ir buitinėje technikoje bei elektronikoje. Elektros laidams reikalingas varis, plienui – geležis, aliuminiui gaminti naudojamas boksitas. Telefone aptinkama ličio, nikelio, kobalto, vario, silicio ir kitų elementų. Plastiko gamybos pradžia taip pat susijusi su žemės gelmėmis – jam naudojamos naftos ir gamtinių dujų žaliavos.

„Net vieną kambarį galima laikyti nedideliu pasaulio naudingųjų iškasenų žemėlapiu. Jame aptiksime įvairiausių skirtinguose regionuose išgautų, įvairiais būdais apdorotų ir ilgą kelią nukeliavusių medžiagų. Mes matome galutinį gaminį, bet nematome jo geologinės istorijos“, – atkreipia dėmesį V. Minkevičius.

Žaliavos tampa problema ne tada, kai jas naudojame

Pačios mineralinės žaliavos nėra tarša – jos būtinos statybai, energetikai, ryšiams, medicinos įrangai ir kitoms šiuolaikinio gyvenimo sritims. Tačiau jų išgavimas, perdirbimas ir transportavimas reikalauja energijos bei vandens, gali susidaryti atliekų, o netinkamai valdoma veikla gali neigiamai paveikti aplinką.

Ne mažiau svarbu, kas nutinka gaminiui baigus tarnauti. Tinkamai surinkti daiktai gali būti pakartotinai naudojami, taisomi, išardomi, o dalis jų medžiagų – perdirbama. Tačiau elektronikos prietaisai, baterijos, dažų, lakų ar tirpiklių likučiai, patekę į mišrias komunalines atliekas ar išmesti į aplinką, gali tapti taršos šaltiniu. Kartu prarandami metalai ir kitos žaliavos, kurias būtų galima susigrąžinti.

Tarša gali būti nematoma, tačiau jos poveikis – ne. Ant žemės išpiltos ar netinkamai laikomos medžiagos gali skverbtis į gruntą ir pasiekti požeminį vandenį.

„Gruntas ir požeminis vanduo nėra atskirti nuo mūsų kasdienės aplinkos. Ant žemės išpiltos ar netinkamai laikomos medžiagos skverbiasi gilyn, o jų judėjimas priklauso nuo grunto sudėties ir geologinės sandaros. Smėlio ir žvyro sluoksniuose vanduo juda lengviau, molingi sluoksniai skverbimąsi lėtina. Todėl paviršiuje nematoma tarša gali pasiekti požeminį vandenį ir pasklisti gerokai plačiau“, – aiškina geologas.

Todėl apie gaminio poveikį aplinkai verta galvoti ne tik tada, kai jis tampa atlieka. Ilgesnis daikto naudojimas, taisymas, pakartotinis panaudojimas, perdavimas kitam žmogui ar tinkamas rūšiavimas leidžia sumažinti naujų žaliavų poreikį ir dalį medžiagų grąžinti į naudojimo ciklą.

Sąvartynuose – prarastos žaliavos

Dalis vertingų medžiagų vis dėlto dešimtmečius lieka sąvartynuose. Kai kuriose šalyse senos atliekos iškasamos, rūšiuojamos ir apdorojamos siekiant susigrąžinti metalus, stiklą, mineralines ir kitas medžiagas. Ši praktika vadinama sąvartynų kasyba (angl. landfill mining).

„Geologo akimis, sąvartynas – žmogaus suformuotas medžiagų telkinys. Tačiau jame viskas sumaišyta, paveikta laiko, o kai kurios medžiagos užterštos. Todėl jas susigrąžinti sudėtinga ir ne visada ekonomiškai pagrįsta“, – sako V. Minkevičius.

Pasak jo, kur kas paprasčiau vertingas medžiagas atskirti, perdirbti ir panaudoti pakartotinai dar prieš joms patenkant į sąvartyną. Taip mažinamas ne tik atliekų kiekis, bet ir poreikis išgauti naujas žaliavas.