Vienos kompetencijos vadovui – nebeužtenka

Ekonomisto išsilavinimą turintis A. Jaras statybinėje įmonėje dirba jau 42-ejus metus, iš kurių 22-ejus – yra akcinės bendrovės „Montuotojas“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas. Dėl to jis nebesiryžtų pasakyti, kas yra iš tiesų – ekonomistas, statybininkas ar vadybininkas. Šiuolaikinės statybos montavimo darbų įmonės vadovui reikia įvairių kompetencijų. Su griežtu atsakomybės ir kompetencijų skirstymu A. Jaras susidūrė tik karjeros pradžioje, 1962 m. baigęs ekonomikos mokslus.

Pirmuosius penkerius metus, paskatintas vieno iš tuometinių Statybos ministerijos vadovų Vinco Seibučio, jis dirbo Statybos ministerijos Mechanizacijos tresto vyriausiojo finansininko pavaduotoju; dar tiek pat – Valstybinio darbo resursų komiteto, veikusio prie Ministrų tarybos, skyriaus viršininku, buvo kolegijos narys. Į tuometinį „Prammontažo“ trestą, dabar – AB „Montuotojas“ – A. Jaras atėjo 1972 m. dirbti valdytojo pavaduotoju ekonomikos klausimais. 1991 m. privatizavus trestą, jis buvo išrinktas generaliniu direktoriumi ir valdybos pirmininku.

„Jei anksčiau buvau ekonomikos kuratorius ir ekonomikos klausimų sprendėjas, tai dabar tie klausimai – susiję ir nebeatskirsi, kur ekonomisto, inžinieriaus, o kur vadybininko darbas. Dabar svarbiausia – rezultatas ir dividendai akcininkams, o kiekvienos įmonės vadovas yra ir teisininkas, ir inžinierius, ir ekonomistas – daugiaprofilinės specializacijos žmogus“, – sako bendrovės vadovas A. Jaras.

Vadybos knygas skaito kaip detektyvus

Vienu iš mėgstamų skaitinių A. Jarui yra vadybos knygos, tarp kurių yra žinomiausių ir labiausiai pasaulyje pripažintų autorių kūriniai. Tačiau šias knygas jis skaito kaip detektyvus. „Tai yra tik teorinis pagrindas – šie klausimai turi būti maksimaliai susieti su realybe, – sako A. Jaras. – Nes svarbu, kokie žmonės yra tavo kairėje ir dešinėje, kokie – už tavęs ir kokie – priešakyje.“

Didelės bendrovės vadovas nelinkęs visko spręsti nei vienas, nei tuoj pat. „Diktatoriai nepasiteisino“, – aiškina savo vadybos principus A. Jaras. Jo pagrindinė komanda – penki žmonės, valdybos nariai, su kuriais visada tariasi kolegialiai.

„Dabar, kai esame viena iš stambiausių statybos šakos specializuotų įmonių, reikia būti globaliu specialistu, aprėpti daug, – sako A. Jaras. – Apie šiuos metus jau nebegalvoju, nes „traukinys eina nebesustabdomas“. Liko tik einamieji klausimai. Šiandien reikia strateguoti tai, kas bus kitais metais, po dviejų ar trejų metų. Bet ne ilgiau, nes mūsų problema – nėra stabilumo šalies ekonomikoje, nėra tęstinumo, keičiantis politinėms jėgoms. Mano, kaip vadovo, funkcija – numatyti, kas bus per artimiausius 2-4 metus, numatyti kvalifikuotų darbuotojų poreikį, investicijas keliant industrializacijos lygį, ieškoti užsakymų, išdėstyti juos Lietuvoje ir užsienyje. Tai yra tie globalūs klausimai, kurie gula ant mano pečių.“

Vadybinė patirtis susikaupia per daugelį metų, bendraujant su užsienio ir šalies partneriais, pagaliau – su darbuotojais, kurių yra buvę net 3 tūkst., dabar – apie tūkstantis.

„Montuotojas“ ir antrojo pasaulinio karo pradžia

Ne visada patirtis kaupėsi pamažu, dirbant kasdienius darbus. Teko išgyventi stresines situacijas, kurios priminė amerikietiškus kalnelius, kai per akimirką atsiduri pačiame dugne ir vėl imi kopti aukštyn. Patys didžiausi iššūkiai ir patyrimai ištiko, pradėjus dirbti su užsienio partneriais, pačioje nepriklausomybės pradžioje. „Kiek vadybinio patyrimo įgijome per pirmuosius kontaktus su bendra Amerikos ir Kolumbijos įmone, su kuria kartu statėme Klaipėdos naftos objektus, kiek daug ko nežinome, kiek daug turėjome išmokti iš partnerių, su kuriais dirbome“, – prisimena A. Jaras.

Apie 1994 – 1995 m. bendrovei pavyko gauti gerą užsakymą Estijoje: kartu su viena anglų įmone buvo patikėta statyti uostą Estijoje. „Montuotojas“ operatyviai suvežė savo techniką ir buvo pasirengęs dirbti. Tačiau vieną rytą A. Jarui paskambino vienas iš projekto vadovų britų. A. Jaras prisimena su pasididžiavimu klausęsis brito įvertinimo, kad bendrovė taip operatyviai atliko šį darbą.

Tačiau po minutės, jo paties žodžiais, jis pasijuto taip, lyg kas strėle būtų širdį pervėręs. Po pagyrų britas paklausė, ar lietuviai rengiasi vaidinti antrojo pasaulinio karo pradžią. Tai nebuvo patyčios, tai buvo prablaivėjimas, per akimirką atėjęs suvokimas, kokioje situacijoje iš tiesų yra bendrovė. Ir ne tik. Sutartyje buvo numatyta – jei užsakovai pamato, kad bendrovė atsilieka nuo darbų grafikų, o tai buvo realu su turima pasenusia technika, gali nutraukti kontraktą, reikalaudami sumokėti dideles baudas už netesybas ir projekto sužlugdymą. „Mes buvome pasirengę sumokėti 50 tūkst. dolerių, kurie buvo labai dideli pinigai, buvom nuliūdę. Bet jie, pamatę mūsų entuziazmą, praregėjimą, pasakė – nenusiminkite, mes duodame avansą – ne 15 ar 20 proc., o apie 30 -35 proc. su sąlyga, kad 50 proc. iš gautos sumos skirsime pasirengimo darbams, o likusią dalį – naujai pažangiai įrangai įsigyti“, – prisimena A. Jaras. Tai buvo stebuklingais atrodę suvirinimo aparatai, kurie spartino darbų eigą, gerino kokybę. Tačiau iškilo kita problema – kas dirbs su tais kompiuterizuotais įrenginiais. Skubiai reikėjo spręsti ir šią problemą.

Vėl ranką ištiesė partneriai britai. Jie davė savo specialistus, kurie per porą mėnesių apmokė „Montuotojo“ darbuotojus. Darbai buvo atlikti, A. Jaras iki šiol palaiko gerus santykius su buvusiais partneriais. Šis skaudus „pirminis mokslas“ vėliau plačiai atvėrė vartus sėkmingai dirbti su daugeliu partnerių užsienyje.

Dabar tokių problemų nebėra, bet bendrovė jau žino, kad būtina nuolat tobulėti, domėtis naujovėmis ir jas diegti savo įmonėje. Gyvenimas sutryps, sako A. Jaras, jeigu nesugebėsi žengti su technine pažanga. Todėl, nors „Montuotojas“ nėra mokymo įstaiga, čia dirba ir du mokslo daktarai, kuriuos vadovas vertina ir jais didžiuojasi.

Dieną pradeda ketvirtą ryto

„Kiekvieną rytą eidamas į darbą, nors ten stovi tarnybinis transportas, beveik pusantros valandos turiu pamąstymams, apgalvoju, ką galėsiu nuveikti. Jei įvykdžiau 50 proc. to, ką sugalvojau, manau, kad naudos būta per dieną maksimalios, – sako A. Jaras. – Bet ne visa gali padaryti savo jėgomis – pasitari su kolegomis.“

Vadovas turi išsiugdęs įprotį, kuris leidžia tinkamai suplanuoti laiką ir darbus, kai nereikia „verstis per galvą“, vėluoti. Visus savo sumanymus A. Jaras užsirašinėja ir pagal juos planuoja dieną, savaitę, mėnesius.

Jau 28 metus A. Jaras keliasi 4 val. ryto, padaro trumpą mankštą, nusimaudo po kontrastiniu dušu, lengvai užkanda ir išeina į darbą. Pėstute eina 5 kilometrus, nepriklausomai nuo oro sąlygų. „Pusę penktos išėjęs, prieš šeštą ryto jau būnu darbo vietoje“, – sako jis.

Stambios bendrovės vadovas, valdybos pirmininkas nesibodi sušlapti batų ar kelnių, pasilabinti su kiemsargiais, įtartinai apsvaigusiems žmonėms parodo, kurlink eiti stotį, nes šie paprastai traukia į tą pusę. „Nei jie žemina mano autoriteto, nei su jais glėbesčiuojuosi, – sako A. Jaras, kurio kelyje į darbą yra ir malonesnių dalykų. – Eidamas pasikraunu gamtos grožiu, kvepiančiomis gėlėmis, paukščių čiulbesiu, nuo Tauro kalno pasidžiaugiu gražiu miestu. Kai tenka važiuoti kur į komandiruotes, o ne paėjėti pėstute, jaučiuosi labiau pavargęs ir ne tiek padaręs bendrovei.“

Iki oficialios darbo pradžios 7 val. ryto A. Jaras jau būna perskaitęs laikraščius, sužinojęs visas jam svarbias naujienas. Ketvirtą po pietų, nors kartais suima tingulys, jis vėl pėstute eina namo. Per išeigines A. Jaras vis tiek dalį laiko praleidžia darbe – pavarto savo darbų užrašus, sudėlioja planus artimiausiam mėnesiui, savaitei. Tada vėl ramiai dirba – be stresinių situacijų, nors stresų yra pakankamai.

„Idealiausias poilsis – kai išeini į gatvę, pamiršti darbus, kai šypsaisi. Artėja pavasaris, tiek grožio gatvėse, kiek gražių žmonių. Koks gražus jaunimas. Kai matai linksmus ir laimingus žmones, bent tą minutę negalvoji apie darbą, negalvoji apie metalo konstrukcijas“, – sako A. Jaras, pripažindamas, kad suplanuoti kitokį poilsį sau – sudėtinga.

Anūkams teko būti seneliu ir tėvu

Alfonsas Jaras jaučiasi esąs skolingas namiškiams, nes daugiausia laiko atiduoda kitiems. Neįmanoma visur ir viskam save atiduoti šimtu procentų, ramina save didžiulės įmonės vadovas. Namiškiams vis pažada pabendrauti per išeigines, tačiau ir tų mažai laisvų telieka, nes vis atsiranda visokių būtinesnių, skubesnių darbų – bendrovėje, visuomeninių pareigų. Jis yra Lietuvos statybininkų asociacijos viceprezidentas, jau daug metų bendradarbiauja su Vilniaus dizaino ir technologijų kolegija.

Tačiau gyvenimas kartais labai skaudžiai primena, kas yra iš tiesų svarbiausia. A. Jaras neteko vienintelio sūnaus, kuris žuvo eismo įvykio metu, būdamas 28-erių metų. Žmona tuo metu stažavo užsienyje, marti sužalojimus pusmetį gydėsi ligoninėje, jam teko vienam rūpintis mažais anūkais, kurių vienas buvo pusantrų, kita – pusketvirtų metų. Sūnaus šeima jam yra didžiausias gyvenimo džiaugsmas. Marčią laiko savo dukra, o anūkais, kuriems jau per dvidešimt, rūpinasi ir kaip senelis, ir kaip tėvas. A. Jaras džiaugiasi, kad anūkai jaučiasi suradę savo kelius. Anūkė pasuko ekonomikos ir politikos mokslų keliu, rengiasi stažuoti užsienyje pagal savo specialybę. Anūkas pasirinko kriminalistikos mokslus, apie kuriuos galvojo nuo vaikystės.

Gyvenimo tikslą matuoja gerais darbais

Alfonsas Jaras sako niekada sąmoningai nesiekęs karjeros. Jam svarbiausia buvo viena – įdomus darbas. Jis jaučia didelį malonumą, kad daro tai, kas patinka. Dažnai sako pagalvojęs, kurių galų penktą ryto, kai visi miega, trenktis į darbą, bet jaučia didžiulį malonumą ir norą ten eiti, jaučia pasitenkinimą darydamas tai, ką sumąstė. O ko nepadarė, sako A. Jaras, teliks nurašyta į gyvenimo nuostolius – gyvenimas pateiks sąskaitą.

Kartais A. Jaras pasuka pro Aušros vartus. Gyvenimo patirtis leidžia atskirti tuos, kurie ištiesia ranką iš skurdo, nuo tų, kurie prašo alkoholiui. Viena tokių vargingų moterų papasakojo jam savo gyvenimo istoriją, kurios sugraudintas jis atidavė 100 litų banknotą. „Tačiau tie pinigai buvo niekis prieš žibančias moters akis ir jos dėkingumo ašaras“, – pasakojo A. Jaras. Nors lijo, jis sako pajutęs širdyje pavasarį, jautėsi padaręs gerą darbą.

Gyvenimo tikslas ir turėtų būti matuojamas gerais darbais, įsitikinęs A. Jaras. Žmogui trūksta gero žodžio, patapšnojimo per petį, ištiestos rankos – tai teikia abipusį džiaugsmą. „Esi laimingas duodamas ir laimingas, kai jauti gaunančiojo džiaugsmą. Ne karjera svarbiausia, o geri darbai. Esu laimingas ir čia dirbdamas, pėdsakai liks objektuose, kuriuos pastatėme ir kurių dar pastatysime“, – sako Alfonsas Jaras, AB „Montuotojas“ generalinis direktorius, kuriam vakar suėjo 75-eri.

 

Fotogalerijoje – pašnekovo ir bendrovės „Montuotojas“ nuotraukos