Pameistrystė išspręsti darbo jėgos problemų negali, tačiau prisidėti prie jos sprendimo tikrai gali. Dėl mūsų įmonėje vykdomos politikos pameistrystė yra naudinga tiek pameistriui, tiek jį mokančiam specialistui, tiek įmonei. Mums tai gyvybiškai svarbu, nes taip išvengiame papildomų darbuotojų samdymo, kuomet atsiradus projektui prireikia vienos ar kitos kompetencijos didesnio skaičiaus darbuotojų. Tokiu atveju galime tą reikiamą sritį išmanančius darbuotojus perkelti laikinai į kitą skyrių (pas mus dažnai taip nutinka su skardininkais).  

Visi įsivaizduoja, kad meistras išmokys visko savo jaunąjį pameistrį, ir tuo viskas baigsis, o iš tikrųjų, mes priedais prie atlyginimų skatiname specialistus mokyti pameistrius, o pameistriai gauna darbo užmokestį, priedus ir turi galimybę darbo metu mokytis ne vienos srities. 

Tačiau susiduriame net su  keliais pavojais. Pirmiausiai, mokymas trunka apie porą mėnesį. Vienas žmogus greitai įsisavina informaciją, kitam ir trijų mėnesių reikia. Kaskart tai kainuoja apie 2–3 tūkst. Eur. Įgiję naujų kompetencijų darbuotojai kartais nusprendžia išvažiuoti į Norvegiją ar kitas valstybes. Smagu, kuomet išvažiavę greitai grįžta, tačiau būna, kad ir negrįžta.

Antroji problema – konkurencija. Mes investuojame į darbuotojus, bet nesame tikri, ar rytoj jis nenorės pakeisti darbo vietos.

Ofisų darbuotojų apsisprendimą dirbti įmonėje 70 proc. lemia darbo užmokesčio dydis, o tarp darbininkų arba dirbant mažiau kvalifikuotą darbą – net 90 procentų. Tik mažą dalį sudaro lojalumas, puikus kolektyvas, darbų vadovo teigiamos savybės.

Taigi, investavus ir išmokius darbuotoją nežinai, kaip jį sulaikyti. Konkurentai pasiūlo šimtu eurų didesnį atlyginimą ir tas žmogus eina laimės ieškoti pas juos. 

Tačiau čia ne valstybės ar mokymo institucijų, o kiekvienos įmonės priimtos nuostatos. Kita vertus, be abejo, palaikome idėją, kad pameistrystė būtų valstybės reglementuojama sritis, kad būtų aišku, kas ką finansuoja, kokius įsipareigojimus turi. Puiku būtų, kad būtų teisiniai svertai, nes šiuo metu įmonė turi teisę ruošti kompetentingus darbuotojus, tačiau kaip juos išlaikyti? Tad logiška, kad verslas specialistus ruošia valstybei.