Statybos įstatyme – 43(1) straipsnio 3 dalyje – nustatyta, kad pastatų energinio naudingumo sertifikavimas privalomas parduodant ar išnuomojant pastatus ir (ar) jų dalis.

„Savininkas pirkėjui arba naujam nuomininkui privalo perduoti galiojantį pastato ar jo dalies energinio naudingumo sertifikatą arba jo kopiją“, – aiškina Vida Aliukonienė, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos vyriausioji specialistė.

Tačiau įstatymas numato ir tam tikras išimtis, kuomet šio sertifikato nereikia.

Minimalūs privalomi pastatų energinio naudingumo reikalavimai nenustatomi pastatams, kurie yra kultūros paveldo statiniai, jeigu, laikantis reikalavimų, būtinų užtikrinti tam tikrą energinį naudingumą, nepageidautinai pasikeistų charakteringos jų savybės ar išvaizda. Sertifikato nereikia ir tuomet, kai pastatas yra laikinas, skirtas naudoti ne ilgiau negu dvejus metus. Jo nereikia ir nedaug energijos sunaudojantiems gamybos ir pramonės, sandėliavimo paskirties bei žemės ūkiui tvarkyti skirtiems negyvenamiesiems pastatams.

Atskirai stovintiems pastatams, kurių bendras naudingasis vidaus patalpų plotas yra ne didesnis kaip 50 kvadratinių metrų, bei poilsiui, sodui skirtiems pastatams, naudojamiems ne ilgiau kaip keturis mėnesius per metus; nešildomiems pastatams taip pat nereikia sertifikato.

„ Jis neprivalomas ir avarinės būklės pastatams, kurių atnaujinimo sąnaudos būtųtokios, jog papildomos investicijos tiesiog neapsimokėtų“, – sako V. Aliukonienė.

Taigi, jeigu pastatas priklauso išvardintiems pastatams, energinio naudingumo sertifikato nereikia. Tačiau jei ne – energinio naudingumo sertifikavimas privalomas, ir tai nepriklauso nei nuo pastato statybos metų, nei nuo pirkėjo ir pardavėjo giminystės ryšių.