Būsto pasiūlą siūloma didinti bendromis valstybės ir verslo pastangomis

Pirmojoje konferencijos dalyje daugiausia dėmesio skirta fiziniam būsto prieinamumui. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Mindaugas Statulevičius pabrėžė, kad būsto prieinamumo klausimo viešasis ir privatus sektoriai negali spręsti atskirai. Pasak jo, būtina ieškoti bendrų priemonių, kurios padėtų gyventojams, negalintiems įsigyti būsto rinkos sąlygomis.

Tarp siūlomų sprendimų įvardytas savivaldybių būsto fondo plėtimas, dalinės nuosavybės modelių taikymas, valstybės užsakomos nuomai skirtų būstų programos bei mokestinės paskatos ilgalaikei nuomai. Tikimasi, kad šios priemonės leistų rinkoje pasiūlyti daugiau prieinamo būsto įvairioms gyventojų grupėms.

Ekspertai ragina daugiau investuoti į senųjų mikrorajonų atnaujinimą

Urbanistas Martynas Marozas atkreipė dėmesį, kad naujos statybos būstas šiandien sunkiai įperkamas ne tik mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams, bet ir daliai vidurinės klasės. Todėl, jo teigimu, būsto pasiūlos didinimas neturėtų būti siejamas vien su nauja statyba.

Pasak urbanisto, reikšmingas prieinamo būsto potencialas slypi sovietmečiu statytuose mikrorajonuose, esančiuose toliau nuo miestų centrų. Investicijos į jų atnaujinimą, energinį efektyvumą ir gyvenamosios aplinkos kokybę galėtų padėti sukurti konkurencingą alternatyvą naujos statybos projektams. Tinkamai renovuoti būstai, anot jo, gali pasiūlyti ne tik mažesnę kainą, bet ir aukštą gyvenimo kokybę.

Būsto įperkamumą lemia ne tik pirkimo kaina

Diskusijose daug dėmesio skirta ir pastatų energiniam efektyvumui. Aplinkos ministerijos Būsto prieinamumo politikos grupės vadovė Laura Lukoševičienė priminė, kad apie 85 proc. Lietuvos gyvenamųjų pastatų neatitinka D energinio naudingumo klasės reikalavimų. Tai reiškia didesnes būsto išlaikymo sąnaudas ir mažesnį ekonominį prieinamumą.

Pasak jos, iki 2050 metų Lietuvoje reikės atnaujinti daugiau kaip 460 tūkst. gyvenamųjų pastatų. Todėl architektūriniai sprendimai ir renovacija tampa svarbiomis priemonėmis ne tik siekiant mažinti energijos vartojimą, bet ir gerinti gyventojų gyvenimo kokybę.

Šią mintį pratęsė Lietuvos banko Finansinio stabilumo departamento direktorė Nijolė Valinskytė. Ji pažymėjo, kad kai kuriuose regionuose senesnės statybos būsto kainos jau beveik susilygino su naujos statybos būstų kainomis, nors nauji pastatai atitinka gerokai aukštesnius kokybės ir energinio efektyvumo standartus.

Anot jos, vertinant būsto įsigijimo kainą svarbu skaičiuoti ne tik pradinę investiciją, bet ir būsimas renovacijos, eksploatacijos bei energijos sąnaudas. Lietuvos banko duomenimis, šiemet būsto rinkos aktyvumas 10–15 proc. viršija ilgalaikę tendenciją. Augant paklausai, didėja spaudimas būsto kainoms, todėl efektyviausia priemonė jų augimui riboti išlieka didesnė būsto pasiūla.

Kooperatyvinis būstas – alternatyva tradicinei nuosavybei

Naują požiūrį į būsto prieinamumą konferencijoje pristatė urbanistikos ir architektūros agentūros „BLUMA“ partneris, urbanistas Ignas Kazlauskas. Jis kalbėjo apie kooperatyvinio būsto modelį, pagal kurį pastatas priklauso ne atskiriems savininkams, o pelno nesiekiančiam kooperatyvui.

Tokiu atveju gyventojai moka mėnesinį mokestį už teisę naudotis būstu, o surinktos lėšos naudojamos paskoloms, administravimui ir priežiūrai finansuoti. Lietuvoje siūloma šį modelį išbandyti bandomajame projekte, kuriame savivaldybės galėtų suteikti sklypą ar pastatą palankiomis sąlygomis, o valstybė arba savivaldybė – finansines garantijas bankams.

Kaip sėkmingas pavyzdys pristatytas Ciurichas, kuriame kooperatyviniai būstai sudaro apie 18 proc. viso būsto fondo. Jų nuomos kaina vidutiniškai yra 30–50 proc. mažesnė nei komercinėje rinkoje. Pasak I. Kazlausko, toks modelis ne tik sprendžia socialinius klausimus, bet ir stiprina miesto konkurencingumą.

Socialinio ir savivaldybių būsto sistema susiduria su iššūkiais

Trečiojoje konferencijos sesijoje daug dėmesio skirta gyventojams, kuriems rinkos siūlomas būstas yra sunkiai pasiekiamas. Advokatų profesinės bendrijos „WALLESS“ partneris Evaldas Klimas pabrėžė, kad Lietuva yra įsipareigojusi užtikrinti teisę į tinkamą būstą visoms visuomenės grupėms.

Jo teigimu, socialinis būstas turi būti skirtas pažeidžiamiausiems gyventojams, tačiau kartu būtina stiprinti ir savivaldybių būsto segmentą, skirtą žmonėms, kurie neatitinka socialinio būsto kriterijų, tačiau vis dar negali išsinuomoti ar įsigyti būsto rinkos sąlygomis.

Šiuo metu savivaldybių būstas Lietuvoje sudaro vos apie 1 proc. viso būsto fondo, kai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos šalyse vidurkis siekia apie 7 proc. Tuo metu 2025 metų duomenimis paramos būstui išsinuomoti laukia daugiau kaip 10 tūkst. gyventojų.

Ekspertų vertinimu, vien didinti socialinių būstų skaičių nepakanka. Reikalingas nuolatinis finansavimas būstų statybai, įsigijimui ir priežiūrai, aiškus atsakomybių pasiskirstymas bei ilgalaikis planavimas pagal realius gyventojų poreikius. Taip pat akcentuota, kad socialinis būstas neturėtų būti koncentruojamas vienoje teritorijoje, nes tai gali didinti socialinę atskirtį ir stigmatizaciją.

Nevyriausybinis sektorius ragina daugiau lankstumo

Nacionalinio socialinės integracijos instituto programų vadovas ir steigėjas Arūnas Survila atkreipė dėmesį, kad savivaldybių socialinės paramos ir turto valdymo padaliniai ne visuomet veikia koordinuotai, o esama sistema sunkiai prisitaiko prie staigių būsto poreikio pokyčių.

Tarp galimų sprendimų jis įvardijo apsaugoto būsto plėtrą, nenaudojamo viešojo turto pritaikymą gyvenimui bei dalies naujuose projektuose statomų būstų skyrimą savivaldybių reikmėms. Taip pat siūloma suteikti savivaldybėms daugiau lankstumo pasirenkant vietos poreikius atitinkančias priemones ir vertinant jų efektyvumą.

Konferencijos dalyviai sutarė, kad būsto prieinamumo problema negali būti sprendžiama viena priemone. Siekiant ilgalaikių rezultatų reikalingas kompleksinis požiūris – nuo būsto pasiūlos didinimo ir renovacijos skatinimo iki naujų nuomos modelių bei stipresnės socialinio ir savivaldybių būsto sistemos.