„Darbo kodeksas numato, kad dėl konfidencialios informacijos apsaugos turi būti susitarta darbo sutartyje arba jos priede. Šiandien Lietuvoje beveik visi darbdaviai tokius susitarimus su darbuotojais pasirašo, bet tuo viskas nesibaigia. Praktikoje matome situacijų, kurios pakiša koją tinkamai konfidencialios informacijos apsaugai. Dažnai tai būna pernelyg platus konfidencialios informacijos sąrašas, neapibrėžtos organizacinės taisyklės, nustatytas per ilgas informacijos saugojimo terminas“, – pastebi advokatų bendrijos „Magnusson“ partnerė Rūta Didikė.

Pasirašyti susitarimą – neužtenka

Remiantis Darbo kodeksu, darbdavys turi imtis visų organizacinių ir techninių priemonių, padėdamas darbuotojui įgyvendinti įsipareigojimą saugoti informaciją. 

Todėl, pasak R. Didikės, neužtenka pasirašyti susitarimą ir pasidėti jį į stalčių – reikia kurti vidines organizacines taisykles, kaip informacija turi būti saugoma, nuolat priminti apie jas savo darbuotojams bei, kas svarbiausia, tų taisyklių laikytis.

„Tam rekomenduotina parengti pareigybių aprašą, pagal kurį darbdavys ribotų informacijos dalinimąsi įmonės viduje. Pavyzdžiui, pardavimų vadybininkai žino savo klientus, jų poreikius, o produktų vystytojams ši informacija nebūtų teikiama. Kitas variantas – suskirstyti darbuotojus į grupes ir nurodyti, su kokia informacija kiekviena grupė gali susipažinti. Tarkime, pas finansininką ateina pardavimų vadybininkas ir prašo kokios nors informacijos. Finansininkas, remdamasis vidine tvarka, mato, ar kolega iš kitos grupės turi teisę tokią informaciją gauti“, – pataria advokatė. 

Darbdavys turėtų taikyti ir technines apsaugos priemones. Pavyzdžiui, galima neleisti darbuotojams instaliuoti darbinio e. pašto į asmeninius kompiuterius, iš asmeninių kompiuterių jungtis prie tam tikrų darbe naudojamų sistemų, įdiegti standartus, kaip turi būti saugomi dokumentai su jautria informacija.

Kai viskas saugoma – nesaugoma niekas?

Teisininkė sako dažnai pastebinti, kai į konfidencialios informacijos sąrašą vadovai įtraukia kone visą įmonės informaciją – atrodo, kad viskas yra svarbu ir baiminamasi, kad apie ką nors gali būti pamiršta.

„Perteklinis informacijos priskyrimas konfidencialiai gali sukelti priešingą efektą – tada darbuotojas nežino, kuri informacija iš tikrųjų vertinga ir jautri, o kuri ne. Pagal teismų praktiką konfidenciali informacija yra ta, kuri turi potencialią gamybinę ar komercinę vertę ir dėl kurios praradimo darbdavys patirtų nuostolius. 

Tad reikėtų kruopščiai įvertinti, kas atitinka tokius kriterijus: kainodara, klientų kontaktai, naujų produktų kūrimas, planuojama plėtra – kas tikrai galėtų pakenkti, jei informacija nutekėtų. Prie konfidencialios informacijos galima priskirti ir atlyginimus, nes žinodami juos konkurentai gali persivilioti darbuotoją. Bet, tarkime, Registrų centrui teikiami akcininkų sprendimai ar ataskaitos gali būti prieinamos viešai, todėl neturėtų patekti po konfidencialios informacijos sąvoka“, – aiškina R. Didikė.

Nutekėjimą įrodyti sudėtinga, bet įmanoma

Konfidencialumo susitarimo nesilaikymas gali būti traktuojamas kaip šiurkštus pažeidimas, už kurį gresia atleidimas iš darbo. Taip pat gali tekti sumokėti susitarime nustatytas baudas, Darbo kodeksas numato ir pilną darbdavio patirtos žalos atlyginimą.

Pasak R. Didikės, nemalonumų gali turėti ir tie subjektai, kurie pasinaudojo darbuotojo turima konfidencialia informacija – laikoma, kad jie ją gavo neteisėtai, todėl teismų bylose tampa bendraatsakoviais.

Pasitaiko, kad darbdaviai nepasitiki konfidencialumo susitarimų veiksmingumu, motyvuodami, kad vis tiek negalės įrodyti informacijos nutekėjimo fakto. Vis dėlto turėdamas konfidencialumo susitarimą darbdavys gali bent jau imtis teisinių veiksmų.

„Įrodyti, kad buvo atskleista konfidenciali informacija, išties nelengva. Klientai ar tiekėjai, kurie būna perviliojami, tokiose bylose dažnai nebendradarbiauja. Tada renkami įvairūs netiesioginiai įrodymai. Teismų praktikoje turime sėkmingų bylų, kada darbdaviams pavyko įrodyti konfidencialios informacijos nutekinimą, tačiau pats procesas ne visada būna paprastas, įrodinėjimas užtrunka“, – teigia advokatų bendrijos „Magnusson“ partnerė.

Jos teigimu, pasitaiko situacijų, kai darbdavys įtaria konfidencialios informacijos nutekinimą, tačiau darbuotojas įrodo, kad atskleista informacija jau nebeaktuali, tad jos atskleidimas neigiamos įtakos darbdavio veiklai neturi. Tokie atvejai paprastai kyla nustačius per ilgą konfidencialios informacijos saugojimo terminą. Jį pasirenkant advokatė pataria atsižvelgti į įmonės veiklos specifiką. 

„Jei rinka taip keičiasi, kad informacija jau po kelių mėnesių bus pasenusi, yra viena. Bet jei, tarkime, pagal originalų receptą ir technologiją gaminamas produktas, kuris, tikėtina, dar daug metų bus populiarus, tada visai kita situacija, ir į tai reikia atsižvelgti“, – aiškina darbo teisės ekspertė.