Techninė priežiūra – ne mokestis, o prevencinė investicija

Būtent todėl techninės priežiūros tarifų klausimas šiandien turi būti vertinamas ne kaip siauras administracinis formalumas, o kaip teisinis, ekonominis ir pasitikėjimo valstybės reguliavimu klausimas. Jei sistema neleidžia užtikrinti realios, kokybiškos priežiūros, galiausiai už tai vis tiek sumoka gyventojas – tik jau daug brangiau.

Svarbu ir tai, kad visuomenėje vis dar painiojama, kas iš tiesų yra techninė priežiūra. Tai nėra visų remonto darbų paketas. Techninės priežiūros paskirtis – finansuoti nuolatinius stebėjimus, periodines apžiūras ir privalomą dokumentaciją. Kitaip tariant, tai yra prevencinė sistema, leidžianti laiku pamatyti problemą ir užkirsti kelią didesnei žalai. Kai ši riba išnyksta, atsiranda nusivylimas: žmonės sako, kad moka, bet vis tiek dar reikia papildomų lėšų. Todėl būtinas aiškus atskyrimas: techninė priežiūra yra prevencija ir kontrolė, o remonto darbai – atskirų sprendimų ir atskiro finansavimo klausimas.

Kodėl dabartinė tarifų sistema kelia abejonių?

Šiandien galiojantis reguliavimas numato, kad tais atvejais, kai techninę priežiūrą vykdo savivaldybės paskirtas bendrojo naudojimo objektų administratorius, maksimalų techninės priežiūros tarifą tvirtina savivaldybės taryba, vadovaudamasi patvirtinta metodika. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai artima žmonėms ir logiška. Tačiau praktika rodo ką kita: tarifų klausimas pernelyg dažnai tampa politinių ciklų įkaitu.

Tarifą patogu mažinti arba jo nejudinti prieš rinkimus. Patogu jo neperžiūrėti metų metus, net kai keičiasi darbo užmokestis, specialistų kvalifikacijos reikalavimai, atsakomybės mastas ir faktinės priežiūros sąnaudos. Tokia situacija sukuria iliuziją, kad gyventojas laimi, nes moka mažiau. Tačiau tai trumparegiškas požiūris. Pigus tarifas šiandien labai dažnai reiškia brangų gedimą rytoj.

Esminė problema yra ta, kad techninės priežiūros kainodara Lietuvoje vis dar nėra iki galo depolitizuota. Mano įsitikinimu, tarifo nustatymas turi būti ne politinė, o techninė ir ekspertinė funkcija. Jis turi remtis aiškia metodika, objektyviomis sąnaudomis ir vienodais kriterijais, o ne rinkimų kalendoriumi ar skirtingais savivaldybių politiniais kompromisais.

Ką būtina keisti, kad sistema veiktų skaidriai?

Ką reikėtų keisti? Pirmiausia – depolitizuoti maksimalų techninės priežiūros tarifo nustatymą. Jei valstybė jau nustato metodiką, tuomet ir sprendimas dėl tarifo turi būti grindžiamas profesionaliu sąnaudų vertinimu bei vienodais nacionaliniais kriterijais. Ši funkcija neturėtų priklausyti nuo politinės valios savivaldybių tarybose.

Antra, būtina įtvirtinti privalomą periodinę tarifų peržiūrą. Šiandien praktikoje per dažnai matome situaciją, kai vienose savivaldybėse tarifai peržiūrimi, kitose – nejudinami dešimtmečius. Tai nėra nei teisinga, nei racionalu. Jeigu sąnaudos keičiasi, sistema privalo tai atspindėti skaidriai ir laiku.

Trečia, reikia aiškumo tais atvejais, kai techninės priežiūros paslauga perkama rinkoje. Šiandien teisinėje praktikoje matomi niuansai ir interpretacijos kuria dviprasmybes, kurios mažina gyventojų pasitikėjimą ir didina konfliktų riziką. Žmonės turi aiškiai žinoti, kokios taisyklės galioja ir kodėl.

Techninė priežiūra yra mūsų bendros nuosavybės saugos diržas. Jos vertė atsiskleidžia ne tada, kai viskas sugriuvo, o tada, kai pavyko to išvengti. Kaip ir daugiabučių bendrojo naudojimo objektų draudimo atveju, čia galioja tas pats principas: prevencija nėra papildoma išlaida. Tai investicija į saugumą, pastato ilgaamžiškumą ir gyventojų ramybę.

Jeigu norime, kad Lietuvos daugiabučių būsto fondas būtų tvarkomas atsakingai, turime grąžinti prasmę pačiam žodžiui „priežiūra“. O tam būtina viena esminė sąlyga – tarifų politika turi tapti ne emocijų ir politinio patogumo, o kompetencijos, skaidrumo ir profesionalumo sritimi.