Bendrovė „Hesora ir ko“, prekiaujanti čekiškomis presuotų šiaudų plokštėmis (alternatyva gipso kartonui) parodoje  „RESTA“ pasirinko unikalų būdą įrodyti, kokiomis garso izoliacijos savybėmis šios plokštės pasižymi.

Po trumpo pokalbio su žurnaliste bendrovės atstovas atvėrė čia pat stovėjusią iš plokščių sukaltą dėžę, kurioje visu garsu melodiją „plėšė“ garso kolonėlė. Išorėje muzikos praktiškai nebuvo girdėti.

Bendrovė reklamuoja plokštes vaizduodama indivudualius namus, tačiau mano pirmoji mintis pamačius garso kolonėlę dėžėje buvo, jog  daugiabučių gyventojai už tokį „išradimą“ išbučiuotų rankas. Tiesa, šiaudų plokštė, nors ant jos lygiai taip pat galima kabinti paveikslus, klijuot plyteles, yra storesnė nei gipso kartono plokštė. Taigi, dėl „šventos ramybės“ tektų paaukoti šiek tiek būsto ploto.

Molio tinkų pristatymas parodoje „RESTA“ – Saulius Jackevičius. „Facebook“ nuotr.

Orientuojasi į sąmoningą klientą

Toliau įsikūrę apšiltinimo specialistai demonstruoja, kaip tarpus tarp namo sienų užpildyti minkštute medžio plaušų „vata“. Bendrovės atstovas paaiškina, jog plaušas apdorotas tik boraksu, kad jame nesiveistų kenkėjai ar graužikai. Šios medžiagos yra ekologiškos, kvėpuojančios (t. y. pralaidžios garams), vienodai gerai izoliuoja ir nuo šalčio žiemą, ir nuo karščio vasarą. Specialistų teigimu, įsirengus natūraliomis medžiagomis apšildytą būstą, patalpose vyrauja geras mikroklimatas.

Molio tinkais („Mr. Clay“) prekiaujantis Saulius Jackevičius savo stende demonstravo, jog panorėjus tinką ant sienų galima tepti ir rankomis – visos spalvos išgaunamos iš natūralių pigmentų, taigi tinku savo kambarį „išdekoruoti“ gali ir vaikai. Parodos metu stende dirbę žmonės moliu tapė paveikslus.


Korėtos apdailinės molio plytelės. „LDK plytinės“ nuotr.

„Pastaruoju metu juntame, kad jau ir klientas kitas – sąmoningesnis, protingesnis. Mes orientuojamės ne į prabangą, ne į turtingą, o į sąmoningą klientą. Šiuo metu molio tinkas išgyvena savotišką renesansą – tai visiškai natūrali medžiaga, dauguma spalvų išgaunama Lietuvoje. Mūsų gamykla turi savo nuosavą karjerą, taigi niekur toli važiuoti nereikia, vykdome harmoningą produkto gamybą“, – kalbėjo S. Jackevičius.

Dzūkijos miškuose padarytas atradimas nuims galvasopį architektams

„Tinkai reguliuoja mikroklimatą, žmogus gerai jaučiasi. Molis – tai žemė, natūrali medžiaga. Jis neišdegtas, visiškai nepakeista jo struktūra. Taigi nutinkavus sienas molio tinku jus supa tikra, natūrali aplinka“, – sakė S. Jackevičius. Drėgmė į tokias sienas ir įeina, ir išeina.

S. Jackevičius atskleidė, jog šiuo metu molio tinku tinkuojami būsimi žalieji biurai pačiame Vilniaus cetre. Verslininkai suvokia laimingų darbuotojų galią ir vsiškai nebjo „senovinų“ technologijų.

„Sąmoningumas nugali prieš sintetiką“, – išvadą padaro S. Jackevičius.

Čia pat kaimynystėje klinkerio degto molio plyteles lauko ir vidaus apdailai pristatinėjo „LDK plytinės“ vadovas Gintaras Knieža. Jis teigia, jog pagrindinė Varėnos miškuose įsikūrusios plytinės veikla – tikros, senoviniu būdu nulipdytos molio plytos, o dekoratyvinės klinkerio plytelės apdailai atsirado kaip papildomas gaminys.

„Šie gaminiai, tiesą sakant, neturi nieko bendro su senove ir senoviniais raštais, jie orientuoti į modernų laikmetį. Šios plytos – tai inovacija, atrasta Lietuvoje, Dzūkijos kaime“, – sako pašnekovas ir įduoda vieną fasado plytelę žurnalistei į rankas.

Apdailinės molio plytelės. „LDK plytinės“ nuotr.

Plytelė, įvertinus tai, jog ji gaminta iš degto molio, – itin lengva.

„Dažniausiai niekas nenori, kad apdaila būtų sunki – tuomet reikia daugiau medvaržčių, ir panašiai. Lengvas plyteles lengviau ir transportuoti – mažėja transporto sąnaudos. Tikrą molį sunku pjaustyti, apdirbti – o štai šis gaminys yra labai lankstus. Jei tik panorėsite kitokių matmenų, kitokio reljefo – lengvai tai įgyvendinsime. Gamindami šias plyteles pritaikėme naują technologiją ir galime drąsiai sakyti – tokios technologijos nežino nė viena Europos keramikos gamykla“, – kalbėjo G. Knieža.

„O dabar jau prasidės architektų, dizainerių darbas. Jie, apsilankę mūsų stende, pripažįsta, jog iš tiesų egzistavo problema: statybose yra daug silpnų ir minkštų paviršių, kurie negalėtų atlaikyti sunkios apdailos. O šis gaminys – kaip tik tai, ko reikia“, – sulaukęs pirmųjų atgarsių iš architektų džiaugėsi plytinės vadovas ir savininkas.

„Orą pardavinėti – labiausiai apsimoka“

Jis prasitarė, jog visa paslaptis – „sukryžmintos“ senosios ir naujosios molio apdirbimo technologijos.

Iš senovės perimti molio brandinimo, degimo būdai, – protėviai žinojo, kaip šią medžiagą padaryti ilgaamže, atsparia aplinkos poveikiui.

Pašnekovas pabrėžia, jog naujosios plytelės buvo tiriamos fizikos institute ir prabėgo maždaug treji metai, kol buvo „atsakyti visi klausimai“, teigia G. Knieža.  Aiškintasi, koks yra plytelių atsparumas šalčiui, kokiais klijais jas geriausia klijuoti. Ar šiuose procesuose keitėsi pagrindinė gaminio sudėtis?

„Sudėtis vis dar yra molis ir oras. Plytas kūrėme su mintimi, kad orą pardavinėti vis tik labiausiai apsimoka. Kiti, mačiau, jau pakuoja orą į stiklainius ir pardavinėja, o mes dedame į plytas“, – juokauja G. Knieža.

Jis priduria, jog visi LDK Plytinės gaminiai lipdomi miške po atviru dangumi arba pavėsinėmis. Molis yra minkomas kojomis, plytos formuojamos rankomis. Bendrovė sulaukia ir kultūros paveldo objektus rekonstruojančių, ir privačių šiuolaikinių namų savininkų užsakymų. Tačiau nė vienam klientui neleidžiama su savo transporto priemonėmis atvažiuoti į mišką.

„Išvežame su arkliais. Ir už tai imame specialų mokestį. Kitas gali sakyti: „Ką, jūs kvaili?! Nereikia man tada tų plytų!“. Tačiau mums tada nereikia tokių klientų. Išvežimas su arklių traukiamu vežimu – tai mūsų meilės šiam gaminiui išraiška. Mūsų teritorijoje negali dirbti jokia sunkioji technika ir jokie akumuliatoriai. Taip mes gaminame šiuos produktus“, – apie neįprastą ritualą kalbėjo G. Knieža.