Sąvartynas – ne žaliavų sandėlis

Sąvartynų kasyba (angl. landfill mining) apima atliekų iškasimą, rūšiavimą ir apdorojimą. Jos tikslas – susigrąžinti vertingas medžiagas, sumažinti atliekų kiekį ar pašalinti aplinkai pavojingas medžiagas.

„Sąvartyną galima tirti kaip žmogaus suformuotą medžiagų sankaupą, bet ji visiškai kitokia nei gamtinis naudingųjų iškasenų telkinys. Atliekos joje persimaišiusios ir per ilgą laiką pakitusios“, – sako LGT Teisės ir kontrolės skyriaus vyriausiasis specialistas Vytautas Minkevičius.

ES finansuoto NEW-MINE projekto tyrėjų vertinimu, Europoje yra nuo 150 iki 500 tūkst. sąvartynų. Daugelyje senesnių atliekų šalinimo vietų jų sudėtis menkai žinoma, todėl prieš pradedant kasybą būtina įvertinti dujų, filtrato, grunto ir požeminio vandens būklę.

Iškasti galima, bet panaudoti – sunkiau

Sąvartynų kasybos projektai vykdyti JAV, Kanadoje ir Europoje. Floridos Neiplso (Naples) sąvartyne išgauta apie 50 tūkst. tonų į gruntą panašios medžiagos, panaudotos sąvartynui uždengti, tačiau metalų ir plastikų paruošimas parduoti buvo pernelyg sudėtingas.

Kanados Blekstoko (Blackstock) sąvartyne pašalintos 4 796 tonos atliekų. Dalis jų panaudota energijai gaminti, o rieduliai, betonas ir mediena – gyvūnų buveinėms.

Estijos pavyzdys – medžiaga iš paties sąvartyno

Kudjapės sąvartyne Saremos saloje 2012–2013 m. persijota beveik 58 tūkst. kubinių metrų atliekų. Iš jų gauta daugiau kaip 16 tūkst. kubinių metrų smulkios, į dirvožemį panašios medžiagos, kuri panaudota bioaktyviai sąvartyno dangai.

„Vien tai, kad sąvartyne randama metalų ar kitų vertingų medžiagų, dar nereiškia, kad jas bus įmanoma susigrąžinti“, – pabrėžia V. Minkevičius.

Todėl ne kiekvieną sąvartyną verta kasti. Kartais saugesnis ir ekonomiškai racionalesnis sprendimas – jį tinkamai uždengti, surinkti dujas bei filtratą ir stebėti poveikį aplinkai. Tai, ką šiandien užkasame, ateityje gali tekti iškasti.