J. Baranauskas Vilniaus inžinerinį statybos institutą pabaigė 1970-aisiais, įgijo inžinieriaus- statybininko specialybę. Paskui buvo pašauktas į armiją. Sako, dėkui Dievui, kad Kaune tarnavo - kariniame statybų padalinyje. Pavyzdžiui, Kaliningrado srityje statė priešlėktuvinės gynybos punktą. „Tokių nedidelių raketų, panašių į tas, kuriomis Ukrainoje buvo numuštas Malaizijos oro linijų lėktuvas, aikštelę“, - paaiškino pašnekovas, kuris grįžęs įsidarbino Vilniaus namų statybos kombinate, ne vienoje šio kombinato valdyboje kilo karjeros laiptais, o galiausiai ne visai savo noru (dabar nesigaili) tapo įstaigos, ruošiančios statybininkus, vadovu.

Kaip statybininkas mokytojus mokė... mokyti

Statybų kombinate pusmetį padirbėjęs pameistriu, J. Baranauskas tapo darbų vykdytoju, darbų vadovu, aikštelės viršininku (šiais laikais tokia pareigybė atitinka projekto vadovo), galiausiai tapo vienos iš kombinatui priklausančių valdybų vyriausiuoju inžinieriumi. Ir štai 1981 metais Vilniaus namų statybos kombinatas jaunų specialistų rengimui pasistatė vadinamąją proftechninę mokyklą.

„Aš, aišku, nė į tą pusę nežiūrėjau, man rūpėjo kiti dalykai – darbas statybose. O kombinato vadovybė pradėjo ieškoti statybininkus ruošiančiai profesinei mokyklai direktoriaus. Ilgokai jiems nesisekė rasti tinkamo kandidato. Tikriausiai todėl pasikvietė mane kombinato vadovas ir paprašė pavadovauti mokyklai bent jau tol, kol ras jai direktorių. Aš ir sakau: „Nejaugi taip prastai dirbu, kad mane norite išsiųsti kitur?“. O man atsako: „Pats pagalvok, kokią karjerą per dešimt metų mūsų kombinate padarei. Nejaugi taip būtų, jei aš tavęs nevertinčiau? O dabar tu mums padėk, nors laikinai pabūk mokyklos vadovu“. Bet juk jūs pati žinote, kad pasaulyje nėra nieko pastovesnio už laikinumą“, - nusijuokė J. Baranauskas, iki šiol vadovaujantis statybininkų rengimo įstaigai, tiesa, bėgant metams, reformuotai, sujungtai su kita ir pakeitusiai pavadinimą.

Pirmosios dienos, savaitės naujajam direktoriui lengvos nebuvo. „Juk turėjau būti ne eiliniu mokytoju, o jiems vadovauti, tai yra mokyti mokytojus. O aš to niekada nebuvau daręs. Bet darbo nebijojau, man įdomu buvo, manau, kad ir mokytojams – taip pat. Pasitaikydavo ir linksmų situacijų. Pavyzdžiui, direktorius turi kontroliuoti, ar teisingai vedamos pamokos. O buvo daug patyrusių, didelį stažą turinčių mokytojų. Kaip aš juos turėjau kontroliuoti? Jei aš jus imčiau mokyti, kaip straipsnį parašyti, nors pats ne tik nesu to daręs, bet net ir nemėginau. Ką jūs sakytumėte ir kaip jausčiausi aš? O man teko eiti stebėti jų vedamų pamokų“, - juokėsi pašnekovas.

Tačiau padėties be išeities nebūna. „Po pamokų aptardavome su mokytojais, kas gerai, o kas nelabai, ką galbūt galima daryti kitaip. Jiems būdavo įdomu išklausyti žmogaus „iš šalies“ nuomonę, tai yra žmogaus, kuris neįsisukęs toje rutinoje ir draugiškai sako, kad „gal taip geriau ar anaip – pasvarstykim“. Visi buvom geranoriški, ir jokių konfliktų nekilo“, - prisiminęs džiaugėsi direktorius.

Į „profkę“ – kaip į tremtį

Tarybiniais laikais buvo viskas planuojama. Net ir tai, kiek mokinių iš vidurinės „pasiųsti“ į profesinės technikos mokyklas. Ir į pono Juozo vadovaujamą profesinio rengimo mokyklą ateidavo jaunimo, kuris apie statybininko specialybę net negalvojo. Juk anuomet net gabiems, tačiau dėl judrumo ar iškrėstų išdaigų prastai vertintiems vaikams būdavo sakoma: „Nieko iš tavęs nebus – eisi į „profkę“. Tad statybininkų mokykloje, be abejo, nemažai būdavo ir tokių, kurie patys nežinojo, kodėl jie čia atsidūrė, ko gyvenime ketina siekti, ir kurie tikėdavosi, kad bent nebus taip barami ir spaudžiami, kaip vidurinėse, tad lengviau pagyvens. „Dažnai tekdavo kalbėti su mokiniais, ar tikrai nori dirbti statybininkais, kuris iš jų – vos ne varu atvarytas, o kuris pats norėjo šio amato. Tuos, kurie profesinėje mokykloje mokytis neketino ir atsidūrė po patirto spaudimo, įtikindavau, kad čia ne katastrofa, kad panorėję galės toliau studijuoti aukštojoje mokykloje, o dabar reikia mokytis, siekti gerų rezultatų. Ir kad dirbti statybininku visai įdomu. Didelių konfliktų ar streso nebuvo, pavykdavo susitarti“, - pasakojo pašnekovas.

Kad J. Baranauskas tikrai išmanė savo darbą ir statybininkų rengimas buvo puikiai organizuotas, rodo kad ir toks faktas: šios mokyklos absolventai nepabijodavo vėliau į ją atsiųsti savo vaikų. Tačiau pasitaikydavo ir beveik kurioziškų situacijų. Pavyzdžiui, vieną rugsėjį į direktorių kreipėsi susirūpinęs istorijos mokytojas: niekam nepavyko susikalbėti su vienu naujoku. Vaikai skirtingi, vienas, būdavo, išdykauja, kitas – stengiasi, tačiau tas jaunuolis atrodė kitoks. Istorikas pareiškė, kad vaikas nekvailas, tačiau susišnekėti neįmanoma visai – reikia tėvą kviesti pokalbio. „Sėdėjome mano kabinete, aš ir to vaikinuko tėvas, pakviečiau tą istorijos mokytoją. Atėjo jis ir sako: „Laba dien, direktoriau“. Paskui, kreipdamasis į mano svečią: „Laba diena, dekane!“ Ir nusistebėjo, kad vis dar nėra to padaužos tėvo. Paaiškėjo, kad vieno universiteto profesorius, žinomas istorikas ir pedagogas, ir yra mūsų moksleivio tėvas. Jis ir sako: „Aš sūnų specialiai atsiunčiau į proftechninę mokyklą, kad pamatytų gyvenimo. O paskui žiūrėsim, kaip klostysis“. Iš tiesų tai buvo gabus geros šeimos vaikas. Tais laikais patekti į „profkę“ atrodė lyg negarbinga, tai jis ir protestavo kaip mokėjo. Supratęs, kad niekas jo nuskriausti neketina, liovėsi protestuoti, pradėjo gerai mokytis, tapo puikiu mokyklos saviveiklininku ir visur pritapo. Jo tėvas taip pat aktyviai dalyvavo tėvų komiteto veikloje“. Tiesa, tokių savaip streikuojančiųjų prieš prievartinį nuorientavimą į profesinę technikos mokyklą sovietiniais laikais būdavo ir daugiau. Bet direktorius ir kolektyvas dirbo taip sumaniai, kad mėnesį ar du paišdykavę, jaunuoliai susivokdavo, kad jiems tik gero linkima, susidomėdavo statybininko profesija ir imdavo mokytis. J.Baranauskas įsitikinęs, kad per daugelį metų pavyko išugdyti ne vieną puikų statybininką, kurių dalis žinias vėliau gilino aukštosiose mokyklose.

Filosofija apie... atšipusį oblių

„Šiais laikais laisvė ir demokratija, tad į profesines mokyklas niekas prievarta nesiunčia. Todėl dar gana neseniai kalbėta, kad profesinės technikos mokyklos iš viso sužlugs, nes, atseit, kas, kai neliko prievartos, į jas gali stoti. Tačiau taip manantieji labai klydo, - pasakojo J. Baranauskas. – Dabar jaunas žmogus pats pasirenka savo kelią, žino, ko ir kodėl siekia, todėl rečiau pasitaiko išdaigininkų – nebent netyčia ką iškrečia. Bet kas jaunystėje neišdykavo? Aš ir pats ne auksinis buvau“, - atviravo pašnekovas. Su nesistengiančiais mokytis jis kalbasi tokiais žodžiais: „Ar tave kas nors čia atvarė su policija, ar pats savo noru įstojai? Ar tau reikalinga ši mokykla ir profesija? Jei atsako, kad reikalinga, mano patarimas būna vienas: kad stengtųsi, mokytųsi, tinkamai elgtųsi – ir taps geru statybininku, specialistu. Priešingu atveju, teks palikti mokyklą“.

Direktorius tvirtina, kad nėra reikalo bijoti darbininkiškos specialybės, nes pritaikę mokykloje įgytas žinias bei įgūdžius jauni žmonės gali ne tik gauti gerai mokamą darbą, bet ir toliau tobulėti ir tapti tikrais amato meistrais. „Mes sąžiningai jaunimui rodome, ko pas mus galima išmokti, kuo dirbti, ką padaryti, įgijus vieną ar kitą specialybę, turint tinkamų įrankių. Dažnai kviečiamės vidurinių mokyklų mokinius pas save, duodame naujausių įrankių – staklių, grąžtų, kitų elektrinių prietaisų – ir leidžiame paimprovizuoti, ką nors sukurti. O dažnoje vidurinėje, jei ir vyksta technologijų pamokos, tai ką jos gali sudominti, jei neretai inventorius – tik atšipęs oblius ir plaktukas. Tik atgrasys jauną žmogų nuo amato, o ne sudomins, - direktorius buvo atviras. – O pas mus atvykusių moksleivių net akys ima blizgėti, supratus, ką galima padaryti su šiuolaikiniais įrankiais“. Kartą vienos vidurinės mokyklos trys mokiniai panoro pereiti į J. Baranausko vadovaujamą mokyklą tiesiog tuoj pat, po apsilankymo. „Žinote tą jaunatvišką maksimalizmą? – juokėsi direktorius. – Aš jiems sakiau, kad neskubėtų, dar pagalvotų, o jie sakė, kad norėtų čia mokytis tiesiog „nuo dabar“.

Tačiau kas nežino šių dienų mokymo proceso realijų, kai pinigai mokykloms skirstomi pagal „krepšelių sistemą“? Nuvilioti kitos mokyklos tris mokinius – tai tarsi tą mokyklą „apvogti“. Kartais tampa net nebeaišku, kas svarbiau: ar trys galbūt ateityje puikūs statybininkai, pajutę savo pašaukimą, ar nesusipykti su kaimyninės mokyklos vadovais... J.Baranauskas diplomatiškas:

„Tikiuosi, kad tie trys vaikinai ateis pas mus naujais mokslo metais, jei apsisprendimas buvo tikrai tvirtas“. Tačiau norinčiųjų mokytis statybininko amato tikrai netrūksta. J. Baranausko vadovaujamame centre rengiami mūrininkai, betonuotojai, staliai, apdailininkai (dažytojai, tinkuotojai, plytelių klojėjai, fasadų šiltintojai įvairiomis medžiagomis, dekoratyvinio tinko klojėjai); nekilnojamojo turto agentai, apželdintojai. Kitais metais ketinama rengti santechnikus, elektros sistemų montuotojus.

Geras santechnikas ir geras profesorius: kam geriau?

Direktoriui priminiau socialiniame tinkle perskaitytą dialogą tarp žinomos mokslininkės, kuri skundėsi dėl universitetų dėstytojams mokamų mažų atlyginimų (1,5 tūkst. litų) ir darbininko, pareiškusio, kad „ponia dėstytoja nežino, kas tikrasis elitas“. Esą jo kaimynas santechnikas yra puikus specialistas, uždirba kelis kartus daugiau nei dėstytoja, o jo paslaugų klientai eilėje laukia mėnesius. Pasiteiravau, ar tai tik specialisto pasigyrimas, ar greičiau – realybė. „Per radiją girdėjau laidą apie tai, kad daugelyje Vakarų Europos šalių statybininko specialybė neprestižinė, todėl esą tiek daug įsileidžia svetimų statybininkų. Norėdami paneigti ar patvirtinti šį mitą, regis, Jungtinėje Karalystėje atliko tyrimą: įvertino vidutinį santechniko atlyginimą ir profesoriaus. Ir ką jūs manote? Paaiškėjo, kad santechnikai uždirba net truputį daugiau už universitetų profesorius“, - papasakojo J. Baranauskas. Jo nuomone, tokia informacija visai tikėtina. Lietuvoje taip pat labai daug kūrybingų, nebijančių tobulėti, gilinti profesines žinias ir įgūdžius specialistų, kurie vėliau tampa tais auksarankiais, kuriuos graibstyte išgraibsto užsakovai. Šie žmonės gali uždirbti tikrai solidžiai.

Direktorius papasakojo vieną šviežiausių nutikimų, įvykusių jo vadovaujamame centre. „Kartą į sekretorę kreipėsi solidžios išvaizdos vyriškis, kuris pateikė jau aukštojo mokslo diplomą ir pasiteiravo, ar galėtų įstoti į mūsų centrą. Mačiau jos nustebusias akis, kai ji šį žmogų palydėjo į mano kabinetą. Klausiu, kodėl žmogus ketina studijuoti profesinėje mokykloje? Ir jis paaiškino, kad baigęs aukštąją, įsidarbino vos už minimalų atlyginimą, turi banko paskolą ir nemato vilties oriai gyventi, jei neprisidurs ir kitame darbe. Tad įgijęs statybininkui būtinų žinių, po darbo ar per išeigines užsidirbtų kredito grąžinimui, susitvarkytų savo buitį, o tada – žiūrėtų, gal ir geras darbas pagal pirmąją specialybę atsiras“, - tokiu žmogaus pasirinkimu J. Baranauskas visai nesistebėjo. Jo įsitikinimu, suaugęs žmogus gerai viską apgalvojo ir suprato, kad amatas jam iš tiesų gyvenime gali labai praversti.

Siūlo nepaversti namų poligonu

„Aš pats esu inžinierius, tačiau nei mūryti, nei tinkuoti nemokėjau, kai baigiau aukštąją. Tad iš savo pavaldinių pasimokiau jau vien tam, kad galėčiau suprasti ir įvertinti, kada mūras geras ar tinkas tinkamai paklotas. Mano nuomone, jei žmogus nori tapti geru statybininku inžinieriumi, jis, prieš stodamas į aukštąją mokyklą, galėtų pasimokyti profesinėje mokykloje, ar bent per praktikas, arba atvykęs savo noru pasimokyti, pažiūrėti, kaip teisingai vienas ar kitas darbas daromas, kad įgytų geram vadovui būtinų praktinių žinių“, - neabejojo J. Baranauskas, kuris pats, tiesą sakant, sau namo nestatė, bet užtat puikiai vadovavo dukters namo statybai. O ir dabar, pamatęs, kad pažįstami ką nors neteisingai daro, pamoko, kaip reikia vieną ar kitą statybos darbą atlikti, suteikia vertingų patarimų.

J. Baranauskas pagarsėjo, kai viename iš renginių viešai pareiškė, kad Lietuva – statybininkų kraštas. Ir kad beveik kiekvienas žmogus jaučiasi esąs statybininku. Nežinia, ar šis pareiškimas turėjo potekstę, tai yra norą šiek tiek pašiepti savamokslius statytojus, kurie imasi individualių namų statybos „sau“, nesamdydami profesionalų. Įstatymai leidžia tam tikrus statinius statyti vadinamuoju ūkio būdu, nedraudžiama patiems atlikti namuose remonto. Tačiau klaidos, padarytos statant, kai nepakanka žinių, dažnai brangiai kainuoja. „Ar verta savo namą ar butą paversti bandymų poligonu ir paskui mokytis iš savo klaidų?“ – retoriškai klausė J. Baranauskas. Ir pasiūlė savamoksliams statytojams išeitį: jie tiesiog gali ateiti į J. Baranausko vadovaujamą įstaigą ir pasimokyti bent trumpai, bent dieną ar dvi, pasitarti. „Bet labai gerai, kad žmonės stato – Lietuva gražėja“, - reziumavo pašnekovas.