Pagrindinis faktorius, lemiantis kainų kitimą rinkoje, yra investuotojų finansinių galimybių ir paklausos balansas. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, statybos darbų apimtys kol kas auga, taigi išlieka ir labai maža tikimybė, kad kainos artimiausiu metu nustos augti. Galime tikėtis tik mažesnio kainų augimo tempo. Apie kainų stabilizaciją galima būtų kalbėti tik matant mažėjančias darbų apimtis rinkoje ir didėjančią konkurenciją. Tačiau vargu ar konkurencija šiandien gali būti tas faktorius, kuris leis sumažinti kainas. Vargu ar kas nors rizikuos prisiimti įsipareigojimus, jeigu įgyvendinamiems projektams nebus numatyta papildomų investicijų. Didžiausią įtaką kainų augimui turi medžiagos, kurios sudaro ir didžiausią lyginamąjį svorį statybos kainoje, – tai metalas, vamzdžiai, mediena, izoliacinės medžiagos. Taip pat labai sparčiai brangstantys gaminiai, kurių gamybai reikalingi didesni energijos ištekliai. Kuro ir elektros energijos kainų augimas, logistikos grandinių sutrikimai, naujų tiekimo rinkų paieška – visa tai tiesiogiai atsiliepia tiek statybos gaminių gamybai, tiek transportavimo bei mechanizmų eksploatavimo sąnaudoms.

Kokie sprendimai reikalingi, kad galima būtų užtikrinti stabilumą statybos rinkoje, kad projektai neįstrigtų dėl finansavimo stygiaus? Atsakymas vienas – reikalingas papildomas finansavimas. Bet ar yra sukaupti tokie investicijų rezervai? Tikėtina, kad tokių rezervų bus mažai. Mano nuomone, vienas iš galimų variantų gali būti sutarčių kainų peržiūrėjimas, skaidant projekto sutartinius įsipareigojimus dalimis ir perskaičiuojant kainas trumpesniems laikotarpiams su mažesne rizika. Aišku, galimas ir kainų indeksavimas, tačiau reikalingas labai aiškus jo taikymo mechanizmas, ne vien tik bendras indeksas kaip daugiklis. Sutarties kainos gali būti apskaičiuotos labai skirtingais metodais, gali būti įvairiai įvertintos būsimųjų iššūkių rizikos, taip pat sutartyse gali būti priimta skirtinga kainų bazė ir daug kitų faktorių, kurie neabejotinai turės įtakos taikant indeksą.