Siekdamos verslo tvarumo, įmonės formuoja metinius užsakymų portfelius. Tačiau ir idealiausias planas negarantuoja normalaus darbo.

Ydingos procedūros niekais paverčia įmonių planus

„Įvertini įmonės galimybes, susiplanuoji, kokiuose rangos konkursuose dalyvausi ir pateiksi pasiūlymus, pagal tai susiplanuoji įmonės metų veiklą. Tačiau 80–90 proc. atvejų konkursų, viešųjų pirkimų datos nukeliamos, neretai ne po vieną kartą: konkurso dalyviai uždavinėja klausimus, perkančioji organizacija pateikinėja atsakymus. Tokiu būdu procedūros užtęsiamos, o įmonės planai griūva, – sako UAB VA STATYBA vadovas ir Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) Tarybos narys Virginijus Almanaitis. – Turi metinį planą, potencialių užsakymų portfelį, o pasibaigus ketvirčiui pamatai, kad tą laiką vien teikei komentarus, o rezultato – jokio.“

Pirkimo organizatorius, privatus arba valstybės, savivaldybės institucija, paruošia pirkimo dokumentus ir skelbia konkursą. Tada rangovai parengia savo pasiūlymus pagal pirkimo reikalavimus ir pateikia pirkimo organizatoriui. Pasibaigus vertinimo procesui, kuris trunka kelis mėnesius, pirkimo organizatorius pasirenka laimėtoją, sudaroma sutartis.

Pasak V.Almanaičio, nereti atvejai, kai pradėjus darbus koreguojami projektiniai sprendimai, taip užtęsiant statybos darbus ir sukeliant problemų tiek užsakovui, tiek rangovams.

„Užsakovai arba pirkimo organizatoriai pirmiausia rengia projektą, atliekama jo ekspertizė, pagal jį gaunamas finansavimas – tai užtrunka kelis metus. Tada statybininkai pagal projektą skaičiuoja sąmatą ir teikia savo pasiūlymus. Tačiau rinkoje situacija keičiasi greitai ir kas buvo aktualu užsakovui rengiant projektą, nebeatitinka situacijos, statybininkams teikiant pasiūlymus: rinkos kainos nebeatitinka tų, kuriomis sąmatą skaičiavo ir finansavimą užsitikrino užsakovai. Pasitaiko, kad kainos skiriasi 15–20 proc., – pasakoja V.Almanaitis, ir akcentuoja, kad niekas negalėjo numatyti pandemijos, karo, kitų rinkos sukrėtimų, žymiai koregavusių kainas. – Užsakovas – tiek privatus, tiek viešojo sektoriaus, – vėl turi iš naujo ieškoti finansavimo, nes nespėja paskui rinką. Turime ne vieną pavyzdį, kai konkursai organizuojami po kelis kartus, vis didinant objekto biudžetą.“

Proceso trukmei įtakos turi ir nepatenkinama, pasak V.Almanaičio, projektų kokybė. Vadinamuoju konsultacijų laikotarpiu statybininkai užsakovams pateikia ne tik klausimų, bet ir pasiūlymų, susijusių su projekto korekcijomis, kurios yra naudingos visoms pusėms. Tada vėl stabdomas rangos konkursas ir procesas užsisuka iš naujo.

Standartizuota rangos sutartis – sprendimas geras, bet tik rekomenduotinas

Susitarimą su Viešųjų pirkimų tarnyba (VPT) dėl standartizuotos statybos rangos sutarties ir rekomendacijas dėl kvalifikacinių bei ekonominių naudingumo kriterijų, statybos sektorius sutiko itin palankiai, nes teikia vilčių, kad užsakovai – viešasis sektorius ir privatūs statytojai – dalinsis atsakomybėmis ir rizikomis su rangovais.

Tačiau problema ta, kad ši standartizuota sutartis yra rekomenduojamojo pobūdžio, todėl užsakovai naudoja savo sutartis, kuriose visa atsakomybė perkeliama rangovui.

Kaip sakė LSA prezidentas Dalius Gedvilas, rugsėjį Asociacija grįš prie šios aktualios rangovams temos. „Rinkoje stebime ydingą rangos sutarčių praktiką. Minima standartizuota rangos sutartis, ją įteisinus kaip privalomą, išeliminuotų nemažai neigiamų aspektų. Bet tam reikia politinės valios“, – sako D.Gedvilas.

Seimo Ekonomikos komitetas pripažįsta, kad, siekiant viešųjų pirkimų skaidrumo ir operatyvumo, standartizuoti dokumentai turi didelę reikšmę.

Ekonomikos komitetas pritarė LSA siūlymui, kad VPT turėtų teisę rengti ne tik rekomenduotinas dokumentų formas, bet ir privalomas (pvz., standartinių sutarčių) ir papildė Viešųjų pirkimų įstatymą nuostata, kad „pirkimo sutartys sudaromos taikant VPT patvirtintas tipines pirkimo sutarčių sąlygas“.

„Tačiau atsižvelgiant į tai, kad dėl objektyvių priežasčių visos viešųjų pirkimų sutartys negali būti standartizuotos, pasiūlyta nustatyti, kad tipinės pirkimų sutarčių sąlygos gali būti netaikomos, kai jos nėra pritaikomos specifiniam perkamam objektui arba dėl kito argumentuoto perkančiosios organizacijos nurodyto pagrindimo“, – aiškina Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas Kazys Starkevičius.

SSVA kuria sistemą, bet rezultato laukiama ne anksčiau kaip po kelerių metų

Statybos įmonių atestavimas yra procedūra, kurios metu ekspertai teikia išvadą, ar įmonė yra pasirengusi vykdyti atitinkamą veiklą ypatinguosiuose statiniuose, o Statybos sektoriaus vystymo agentūra (SSVA) priima sprendimą išduoti Kvalifikacijos atestatą. Nuo š. m. gegužės rangovams nebereikia savo kvalifikacijos įrodinėti kasmet, dokumentai galios 5 metus.

„LSA Tarybos darbotvarkėje dažnai keliame klausimus, susijusius su administracinės naštos mažinimu. Vienas tokių – įmonių kvalifikacijos deklaravimo dubliavimas, – sako LSA Tarybos narys V.Almanaitis. – Rangovai, dirbantys ypatingų statinių statybos projektuose, privalo savo kvalifikaciją patvirtinti ne tik SSVA – dalyvaudami viešųjų pirkimų konkursuose, tą pačią procedūrą privalo atlikti dar kartą. Paradoksas, kai, pvz., perkančioji organizacija per trumpą laiką skelbia 3 pirkimus, o rangovas, dalyvaujantis visuose šiuose pirkimuose, turi kiekvieną kartą įrodinėti tai pačiai perkančiajai organizacijai savo kvalifikaciją.“

LSA nuomone, tai perteklinis reikalavimas, biurokratinis reliktas viešųjų pirkimų procedūrose. Jeigu valstybė skelbia pasirinkusi kursą mažinti administracinę naštą, tai perkančiosios organizacijos turi pasitikėti SSVA patvirtinta rangovo kvalifikacija.

Arba, kaip sako V.Almanaitis, vietoj kiekvienam konkursui pateikiamų kvalifikaciją įrodančių dokumentų galėtų būti sukurta standartizuota forma, kurioje perkančioji organizacija pagal poreikius sužymi pozicijas, kokius kriterijus turi atitikti rangovas, ir sistema pasiūlo potencialių rangovų sąrašą.

SSVA kuria sistemą, kurioje pagal savo vykdomas funkcijas kaups duomenis, reikalingus įmonės kvalifikacijai įrodyti. Kaip sakė SSVA direktorius Aidas Vaičiulis, įgyvendinus projektą, kiekvienas rangovas galės teikti apie save duomenis, kurie galėtų būti prieinami ir perkančiosioms organizacijoms. Tokiu būdu atkristų būtinybė kiekviename konkurse įrodinėti kvalifikaciją.

„Iki metų pabaigos tikimės paleisti bazinį modelį, kuris dar apie ketverius metus bus tobulinamas, – sako A.Vaičiulis. – Pagal darbų ir duomenų apimtis ši sistema prilygs Infostatybai.“

Kaip patikrinti tai, kas netaikoma

Įmonės laisvos rinkos sąlygomis veikia jau 30 metų ir jos įrodė gebančios kurti, statyti, keisti miestų veidus. Lietuvos statybininkai vertinami ir užsienio rinkose, tačiau valdžia demonstruoja nepasitikėjimą verslu. Pavyzdžiui, Europoje, Skandinavijoje taikomos tipinės sutartys, kuriose aptartos rangovų ir užsakovų atsakomybės, įsipareigojimai, kurios nelaiko vienos pusės žemesne, bet Lietuva vis atidėlioja sprendimus.

„Ko verta standartizuota rangos sutartis, jei jos galima nepaisyti, ko verti aiškinimai, kad reikia stebėti, kaip ji veikia, taisyti klaidas ir tobulinti? Kokias išvadas galima padaryti iš sutarties, kuri tiesiog netaikoma? Pagaliau, kodėl įmonės, užuot vykdžiusios tiesiogines savo funkcijas, turi samdyti darbuotojus, kurie kiekvienam konkursui įrodinėtų tuos pačius dalykus – kad įmonė turi kompetencijų statyti?“ – apibendrindamas ydingą praktiką, klausia LSA Tarybos narys ir įmonės VA STATYBA vadovas V.Almanaitis.