Kauno m. savivaldybės programos „Iniciatyvos Kaunui“ remiamas projektas buvo atsakas į aktualų poreikį – miestiečiai trokšta artimesnio, jautresnio santykio su savo upėmis. Tačiau šis uždavinys – ne vien apie estetines permainas. Architektės analizavo ne tik pačių krantinių būklę, bet ir visą upių slėnių struktūrą, kuri miestui suteikia išskirtinę geografiją ir tapatumą. Kadangi Kaunas yra įsikūręs dviejų didžiausių Lietuvos upių – Nemuno ir Neries – santakoje, betarpiškai su upėmis susijusi teritorija yra išraiškingas upių tekėjimo suformuotas slėnis, kuris savo sandara nėra vienalytis. Metodinė tyrimo prieiga leido sudėtingą gamtinę struktūrą suskaidyti į charakteringas atkarpas ir nuosekliai ateiti iki sklandaus ir dėsningo rezultato.

Trijų etapų kelias iki sisteminės vizijos

Projektas vyko 3 etapais. Pirmiausia buvo atliktas nuodugnus analitinis tyrimas: inventorizuotos krantinės, jų inžineriniai statiniai, vertinti įgyvendinti ir planuojami projektai, atlikta daugiakriterė analizė, kurios metu nagrinėtas reljefas, užstatymas, susisiekimo ir inžinerinė infrastruktūra, želdynų sistema, administracinės miesto dalių ribos bei miesto gyventojų sklaida, kuri lėmė kuriamų galimybių ir esamo poreikio pusiausvyrą. Nagrinėta, kiek pakrantės kvadratinių metrų tenka vienam gyventojui. Tyrimo metu išskirti 77 krantinių ruožai, kurių kiekvienas transliavo savo specifiškumą, potencialą, poreikį ir galimybes. Tai leido apibendrinti medžiagą iki 3 galimų scenarijų modelių Kauno upių pakrantėse ir išskirti dar 1 scenarijų, aktualų abiem didžiosioms upėms.

Projekto autorių nuotr. 

Antrajame etape vyko kūrybinės dirbtuvės su profesinės srities atstovais – architektais ir urbanistais, su kuriais buvo išmėginti užsiduoti scenarijai. Projekto tarpinių scenarijų aptarimas vyko ir su Kauno seniūnijų atstovais, jų bendruomenėmis. O trečiajame – šie scenarijai buvo išgryninti ir struktūruoti į vizualiai aiškų, strategiškai pagrįstą ir tvariais principais paremtą detalų reglamentą. Kiekviena upių pakrančių atkarpa buvo detaliai aprašyta, jai pasiūlyti sprendiniai ir tvarkymo rekomendacijos.

Mokslas, duomenys ir empatija

Architektės sujungė mokslinius metodus, architektūrinę praktiką ir jautrų požiūrį į aplinką bei žmones. Naudodamos geografines informacines sistemas, analizuodamos atvirus duomenis ir remdamosi analogiškais Vakarų Europos pavyzdžiais, jos sukūrė instrumentą, kuriuo Kaunas galės vadovautis tvarkydamas krantines ateityje.

Projektas išsiskyrė tuo, kad jame aktyviai savo pozicijas išsakė bendruomenė. Dirbdamos vietoje, architektės išklausė bendruomenes, reagavo į jų baimes ir lūkesčius. Nors pradžioje teko susidurti su pasipriešinimu, palaipsniui gimė bendras supratimas – miestas turi atverti upes miestiečiams ne tik kaip rekreacines zonas, bet kartu atskleisti ir kaip Kauno miesto identitetą, jo pagrindinę ašį.

Trys scenarijai – trys Kauno ateities veidai

Projekte siūlomi 3 pagrindiniai krantinių transformacijos scenarijai: „Miestas brenda į upę“, „Idilė prie vandens“ ir „Upė teka laisvai“. Jie gimė iš detalaus teritorijos pažinimo – vaikštant, važinėjant dviračiais, stebint upių srovę ir krantų charakterį.

Reglamento scenarijai

Scenarijuose atsispindi ir miesto urbanistinė struktūra, ir gamtos galia, kuri Kaune – nepaneigiama. Daugiau kaip 80 proc. pakrančių išlieka natūralios, ir tik maža jų dalis urbanizuota. Šis unikalumas – tai galimybė kurti miestą, gyvenantį darnoje su gamta.

Kompleksiškumas kaip stiprybė

Pasak projekto autorių, vienas didžiausių iššūkių buvo mastelis – nagrinėta visa miesto upių sistema, ne tik pavieniai ruožai. Projektas apėmė gamtinius, morfologinius, socialinius, inžinerinius sluoksnius, kuriuos reikėjo struktūruoti ir tarpusavyje suderinti. Dirbant dviese, per 9 mėn. buvo atliktas darbas, kuris Vakarų šalyse paprastai būtų kuriamas didelės komandos kelerius metus.

Gintaro Česonio nuotr.

Šis sudėtingumas lėmė ir didelę projekto vertę – tai ne tik analitinis darbas ir jam parengti sprendiniai, bet ir miesto gamtinio potencialo suderinamumas santykyje su jo urbanizuota aplinka ir pačiu socialiniu veiksniu. Tai realus įrankis Kauno upių pakrančių atgimimui.

Apdovanojimas kaip žinutė urbanistikai

Projekto autorėms NAA apdovanojimas svarbus ne tik kaip asmeninis įvertinimas, bet ir kaip platesnis urbanistikos srities pripažinimas.

Projekto autorių nuotr. 

Prof. dr. D.Dijokienė apdovanojimą vadina viltimi – ženklu, kad moksliniais tyrimais grįstas urbanistinis projektavimas grįžta į architektūros lauką kaip svarbus tarpininkas tarp teritorijų planavimo ir pastatų projektavimo. Tai ir simbolinis gestas, dedikuojamas Urbanistikos katedros 80-mečiui ir visai tradicijai, kurios pagrindu kurtas šis darbas.

Pritardama kolegei, doc. dr. I.Alistratovaitė-Kurtinaitienė apdovanojimą priima ir kaip padėką už ilgametį darbą – netikėtą, bet prasmingą įvertinimą. Pasak jos, šis laimėjimas svarbus visai urbanistinei profesinei praktikai Lietuvoje, nes parodo, kad grįžtama prie vakarietiškos sisteminio planavimo ir struktūrinio projektavimo tradicijos bei pripažįstama urbanistikos svarba šalies architektūros kontekste.