Tačiau ir Vilnius kaip regiono centras pradėjo atsigauti apie 1930-1935 m. ir tada Gedimino prospektas, tuometinė Adomo Mickevičiaus alėja, pradėta aktyviau vystyti, čia planuota statyti valstybinius pastatus, įrengti Adomo Mickevičiaus paminklą. Taip Gedimino prospekte atsirado modernūs nauji pastatai, kurie buvo svarbių valstybinių Lenkijos institucijų filialai – Taupomojo banko (PKO – Powszechna Kasa Oszczędnosci, Gedimino pr. 12), Krašto ūkio banko (BGK – Bank Gospodarstwa Krajowego, Gedimino pr. 14) ir Gedimino pr. 27 pastatytas Visuomeninio draudimo rūmų (Ubezpieczalnia Społeczna) pastatų kompleksas. Visi jie atsirado po architektūrinių konkursų, juos projektavo to meto žinomi Lenkijos architektai modernistai.

Kuo išskirtinis pastatas Gedimino pr. 27?

Pirmiausia – tai labai gera architektūra ir kokybiška statyba. Tačiau Visuomeninio draudimo įstaigos būstinė yra moderni ir būdinga laikmečiui ne tik savo architektūra, bet ir funkcija. Visuomeninė sveikatos apsauga ir draudimas apskritai yra modernių laikų reiškinys, Kaune ir Vilniuje tokia valstybinė sveikatos apsaugos sistema įsigali tik apie 1930 m. Tam projektuojami ir statomi specialios paskirties statiniai, kokių iki tol nebūta. Pavyzdžiui, Vilniuje tai yra ne tik administracinis pastatas su kabinetais, bet kartu ir poliklinika (skirta nemokamam greitam gyventojų aptarnavimui) ir vaistinė, kuri išliko iki šiol. Šalia pastatytas labai modernus namas (A. Jakšto g. 2) su butais valdytojui ir keliems specialistams.

Taigi tai yra toks multifunkcinis kompleksas, modernios įstaigos ir modernaus administravimo pavyzdys. Jam, kaip valstybiniam pastatui, 1937 m. buvo paskelbtas architektūrinis konkursas, kurį laimėjo architektų Jerzy Sołtan (1913-2005 m.) ir Stanisław Murczyński (1906-1974 m.) duetas. Sołtan tuo metu buvo labai jaunas architektas, tik baigęs Varšuvos politechnikos mokyklą, o Murczyński šiek tiek metų vyresnis, vėliau jis tapo labai žymiu architektu Krokuvoje. Jerzy Sołtan apskritai yra vienas žymiausių lenkų architektų-modernistų, padaręs svaigią karjerą – jis dirbo Le Corbusier biure, buvo pakviestas profesoriumi į Harvardo universitetą, kur dirbo 1959-1979 m. ir netgi užėmė Architektūros fakulteto dekano pareigas. Taigi Vilniuje turime vieną pirmųjų kūrinių, projektuotą architektų, kurie po to pasaulyje labai išgarsėjo. Per šį pastatą Vilnius įsirašo į tarptautinį klasikinio modernizmo kontekstą.

Iš ko matome, kad pastatas yra toks modernus ir avangardiškas?

Aš manyčiau, kad jis atspindi entuziastingą jaunystės polėkį ir drąsą dalyvaujant pirmuose architektūriniuose konkursuose. Pastate matyti daug drąsos. Karkasas yra gelžbetoninis, susižavėjimą naujomis medžiagomis išduoda ir gelžbetoninis poliklinikos įėjimo stogelis, ir labai daug stiklo. Išorės apdailos elementai – smiltainis, tašytas akmuo, įvairių spalvų rupus tinkas rodo glaudžias sąsajas su varšuvietišku modernizmu, kuriame naudotos panašios apdailos medžiagos. Iš karto pasakytum, kad tai ne Kauno modernizmas, kuriame daug spalvoto tinko, lipdybinio dekoro, ornamentikos, tačiau visai nerastume smiltainio plokščių ar tašyto akmens apdailos.

Apskritai modernioje architektūroje išorės fasaduose nebelieka dekoro, lipdinių, raitytų formų, įprastos ornamentikos, baliustradų, stogelių ir frontonėlių. Išryškinama medžiagų estetika. Jei vėliau kalbame apie nedekoruoto betono estetiką (beton brut), tai čia jis dar dengiamas, bet dengiamas natūraliomis medžiagomis, naudojamas šlifuotas smiltainis, skaldytas akmuo ir pan.

Kokios yra vertingos šio pastato savybės ir kaip saugoti, kaip pastebėti arba įvertinti tai, kas nėra dekoras?

Apskritai medžiagų estetika, faktūra čia labai svarbi, todėl turėtų būti saugoma ir tik jei būtina – keičiama tik tokia pačia medžiaga. Nes nulupus šias plokštes ir tiesiog nudažius fasadą geltonai nebūtų tas pats, ar ne? Lygiai taip pat su tūrine kompozicija. Apskrito plano kolonos, kurios iš išorės pereina į vidų (nes jos yra karkaso dalis), vestibiulį nuo gatvės skirianti lenkta stiklinė siena, virš atviro praėjimo su kolonomis pakabintas sunkus stačiakampis korpusas demonstruoja konstrukcijų ir medžiagų naujumą, o atviras praėjimas – socialinį atvirumą, kai erdvės persilieja, vieša erdvė persilieja iš išorės į vidų, jas skiria tik lenkta skaidri stiklo siena. Tai tarptautinė modernizmo kalba, kurios prototipą galime matyti Le Corbusier 1928 m. projektuotoje Villa Savoye.

Jei pažvelgtume į tarptautinį modernizmą, ne tik Prancūzijos ar Varšuvos, tų lenktų atitrauktų stiklo sienų rastume labai daug. Kauno modernizmui jos nebūdingos, o štai Vilniuje – yra. Todėl tos atviros erdvės negali būti uždaromos, net jei tai stiklas. Tai nebuvo architekto klaida ar pražiopsotas „naudingas plotas“, tai sąmoningas sprendimas, turintis prasmę.

Dar daugiau, pamačiau nusikaltimą kitoje užstiklintos dalies pusėje, jo nesimato iš Gedimino pr., bet iš A. Jakšto g. pusės ten iškasta duobė ir įstatyti laiptai, taigi atviras praėjimas sugadintas iš esmės. Dabar net nuėmus įstiklinimą, nebebus galimybės laisvai praeiti. Apgailėtina, bet šiame pastate vertingosios savybės naikinamos po truputį. Pavyzdžiui, 2012 m. į saugomų vertybių sąrašą buvo įrašytos sukamosios durys, kurios buvo vienos iš labai retų išlikusių Vilniuje, dabar jų nebėra, likęs tik apskrito plano tambūras. Pagrindinio įėjimo mozaikinėse grindyse dar galima matyti buvusių durų vietos kontūrą. Taip pat išnyko vertingos medinės langų konstrukcijos, dvigubi langai nudažyti pagal to laiko madą – iš vidaus baltai, iš išorės tamsiai. Jie irgi buvo išlupti ir įdėtas pilko rėmo stiklo paketas.

Klausimą galima kelti ir kitaip, ar tokių pastatų saugojimas yra įmanomas ir kaip?

Jei tokių pastatų, tokio tipo ir tokio lygio yra keliasdešimt ar keli šimtai, kaip Varšuvoje, galima saugoti tą, kuris geriausiai išlikęs ir išsaugotas autentiškas, kiti pavyzdžiai gali būti saugomi lengvesniais režimais. Šiuo atveju mes kalbame apie pastatą, kuris yra vienintelis, unikalus ir vertingas visom prasmėm – architektūrine-menine, technine, socialine, išlikusia funkcija, jo interjerai taip pat yra išlikę, o architektų asmenybės yra išskirtinės. Taigi šis pastatas nėra šiaip pastatas, su juo reikia itin jautriai elgtis, nes jo vertė ateityje tik augs.

O koks yra architekto vaidmuo tokiose rekonstrukcijose? Kokia yra šiuolaikinė paveldo samprata, ypač XX a. paveldo?

Aš asmeniškai dedu daug vilties į pačius architektus, jų išsilavinimą ir skonį. Jei jau architektui reikia aiškinti kas yra vertinga, tai yra liūdna. O paveldo išsaugojimo būdų egzistuoja įvairių. Svarbu, kad pastatas galėtų veikti, funkcionuoti šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau kartu išsaugant pagarbą architekto sumanymui. Architektas Davidas Chipperfieldas teigia, kad darbas modernaus paveldo objektuose jam yra įdomus iššūkis. Kaip jis pats sako, prie stalo sėdasi „trise“ – užsakovas su savo poreikiais, šiuolaikinis architektas, kuris ieško kaip juos įgyvendinti ir trečiasis nematomas – originalaus istorinio pastato autorius. Labai jautriai dirbdamas prie Naujosios nacionalinės galerijos Berlyne renovacijos Chipperfieldas sako, kad negali negerbti ar sugadinti jos autoriaus Mies van der Rohe sumanymo, todėl sprendimų ieško trise. Jis pajungė inžinierių komandą ir išsprendė labai sudėtingus klausimus, išsaugodamas ir išryškindamas pirminį galerijos sumanymą.

Olandų architektas Vessel de Jong sako labai panašiai – kad darbas su modernizmo pastatais jam yra iššūkis rasti netradicinius sprendimus. Jis renovavo labai žymų Amsterdamo pastatą, statytą 1953 m. Ten buvo nepakenčiamos sąlygos dėl stiklinio fasado, nes pasirodo nuo pat pradžių nebuvo pilnai įgyvendinti architekto sprendimai. De Jongas archyve surado brėžinius su išorinėmis užuolaidomis ir jas įgyvendino šiuolaikinėmis priemonėmis. Kitaip tariant architektas šiuolaikinėmis priemonėmis įgyvendino pirminį architekto sumanymą.

Abu šie pavyzdžiai man demonstruoja kūrėjo jautrumą, kuris lemia unikalų dizainą.

O kaip manote, kiek rezultatus lemia paveldo samprata apskritai, kiek šiuolaikinis paveldas yra lankstus?

Paveldas visada yra kompromisas. Tai požiūrio, skonio, išsilavinimo ir meistriškumo klausimas, ir aš tikiuosi to iš šiuolaikinio architekto. Arba mes darome kažką blogai su mokymo procesu ir ambicijomis.

Apskritai, šiandien tendencija yra tokia, jog ateityje bus dirbama labai daug su jau pastatytais pastatais ir renovacija gali užimti iki 50 proc. architektų veiklos. Ši šiuolaikinė pastatų archeologija – tai bendras architektų, tyrėjų, istorikų, inžinierių, technologų darbas. Todėl pagarba ir jautrumas jau pastatytai gerai architektūrai privalo išlikti.