Pasak teisės firmos „Sorainen“ advokatės Vitalijos Impolevičienės, tokių projektų sėkmę lemia ne tik statybų pajėgumai, bet ir tai, kaip ankstyvoje stadijoje suvaldomos finansavimo, rizikų bei sutarčių struktūros.

VPSP modelis Lietuvoje pereina į naują lygį

Viešojo ir privataus sektorių partnerystė nuo įprastos rangos skiriasi tuo, kad privatus partneris ne tik suprojektuoja ar pastato objektą, bet ir ilgą laiką jį prižiūri bei valdo. Tai reiškia, kad verslas prisiima gerokai daugiau atsakomybių ir veiklos rizikų.

Pasak V. Impolevičienės, iki šiol dauguma VPSP projektų Lietuvoje buvo santykinai nedidelės vertės, todėl finansavimo klausimai buvo paprastesni. Tačiau Rūdninkų ir Kairių kariniai miesteliai žymi visiškai kitą mastą – čia reikalingas sudėtingas finansavimo modelis, didelės investicijos ir itin aiški sutarčių sistema.

Centrinės projektų valdymo agentūros duomenimis, 2025 metų pabaigoje Lietuvoje galiojo 49 VPSP susitarimai, o projektai buvo įgyvendinami 24 savivaldybėse. Vis dėlto dauguma jų buvo gerokai mažesnės apimties nei šiuo metu planuojami gynybos infrastruktūros projektai.

Finansavimas priklauso ne tik nuo pagrindinės sutarties

VPSP projektuose privatus partneris dažniausiai steigia atskirą projekto bendrovę. Paprastai apie 20–30 proc. investicijų sudaro pačių investuotojų lėšos, o likusi dalis finansuojama bankų ar kitų kreditorių.

Advokatė pabrėžia, kad finansuotojai vertina ne vien pagrindinę valstybės ir privataus partnerio sutartį. Jiems svarbios ir rangos, įrangos tiekimo, objekto priežiūros, draudimo bei paslaugų valdymo sutartys. Bet kokie neapibrėžtumai gali turėti tiesioginę įtaką projekto pinigų srautams ir finansavimo grąžinimui.

„Klaidinga manyti, kad sutartys su rangovais ar paslaugų teikėjais yra tik privataus partnerio verslo klausimas. Jei projektas vėluoja arba paslaugos neteikiamos tinkamai, tai gali paveikti visą finansavimo struktūrą“, – teigia V. Impolevičienė.

Didžiausia rizika – neaiškumai projekto pradžioje

Ekspertės teigimu, dar prieš pasirašant sutartis turi būti aiškiai numatyta, kaip bus valdoma statybų vėlavimo, kaštų augimo, tiekimo trikdžių ar reguliacinių pokyčių rizika. Taip pat būtina iš anksto įvertinti draudimo apsaugą, aplinkosauginius ir valdysenos reikalavimus bei finansuotojų teises.

Vienas svarbiausių mechanizmų – vadinamosios „step-in“ teisės, leidžiančios finansuotojams įsikišti, jei projekto įgyvendinimas stringa. Gynybos infrastruktūros projektuose tai ypač aktualu, nes vėlavimai gali turėti ne tik finansinių, bet ir nacionalinio saugumo pasekmių.

Pasak V. Impolevičienės, jei svarbūs klausimai lieka neišspręsti iki finansavimo derybų pradžios, projektai gali susidurti su brangesniu finansavimu, užsitęsusiomis derybomis ar būtinybe keisti jau suderintas sutartis.

Strateginių projektų sėkmę lems pasirengimo kokybė

Rūdninkų ir Kairių projektai rodo, kad VPSP modelis Lietuvoje tampa viena svarbiausių priemonių įgyvendinant strateginę infrastruktūrą. Tačiau kartu tai reiškia ir gerokai didesnius reikalavimus projektų pasirengimui.

Anot „Sorainen“ advokatės, kuo svarbesnis objektas valstybei, tuo svarbiau finansavimo ir rizikų klausimus spręsti ne vėlesniuose etapuose, o rengiant pačius pirkimo dokumentus ir sutarčių projektus. Priešingu atveju net strategiškai būtini projektai gali susidurti su finansavimo kliūtimis ir įgyvendinimo vėlavimu.