Kokia yra Lukiškių aikštės atsiradimo istorija, nuo ko viskas prasidėjo? Kaip aikštė gavo savo vardą?

Lukiškių aikštės istorija yra komplikuota, mistifikuota ir ne iki galo aiški. Istoriniuose archyvuose aikšte vadinama Lukiška, na Lukiškach. Šie terminas pirmą kartą paminėtas 1555 metais. Tačiau tuo pačiu metu yra ir na Lukach arba Luki – trumpesnis aikštės pavadinimas be lietuviško -iškis.

Knygos „100 istorinių Vilniaus reliktų" autorius Darius Pocevičius

Kai kuriuose šaltiniuose Lukiškių aikštės pavadinimas kildinas nuo vardo Lukas, neva čia seniai gyveno asmuo tokiu vardu, bet jokių aiškių įrodymų, kad taip buvo nėra, juolab, kad tai nėra totoriškas vardas. Nors 1631 metais istoriniuose šaltiniuose minima, kad šalia Lukiškių gyvena 31 totorių šeimos, arčiau Neries vingio.

Tikėčiausia versija yra ta, kad aikštė savo vardą gavo nuo termino na Lukach. Na Lukach reiškia lankas, t. y. paupį, vietą, kur upė užlieja pievas, lankas, o pats žodis luky ir reiškia lankas.

XIX amžiaus viduryje oficialiai atsiranda Lukiškių aikštė. Tuo metu jos įrengimas buvo minimalus – išlyginta erdvė, pastatyti keli namukai, medinukai. Aikštę suskirstė namukų eilės – šie buvo gražūs, raižyti ir gana tvarkingi.

Miestiečiams ši erdvė savotiškai atiteko tik XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje. Aikštė tapo jauki ir triukšminga – joje vykdavo turgus, buvo galima įvairiai papramogauti, buvo įsikūręs cirkas, miestiečiai galėjo ramiai pasivaikščioti. Deja, tarpukario laikais prasidėjo šios erdvės politizavimas. Tada atsirado atminimo lentos, monumentai, o sovietmečiu aikštė tapo visiškai politizuota.

Kokią reikšmę miestiečiams turėjo ir tebeturi Lukiškių aikštė?

Be jokios abejonės, aikštė turi itin daug reikšmių, kadangi taip susiklostė istoriškai. Lenkų tautybės vilniečiai dėl 1863 metų sukilėlių sušaudymo į šią aikštė žiūrėjo nepalankiai. Na, o rusų tautybės vilniečiams buvo priešingai – tai buvo linksmybių erdvė.

Žydai, kurių taip pat seniau gyveno itin daug Vilniuje, į šią aikštę nežiūrėjo niekaip, nes jie gyveno labiau autonomiškai. Na, o tie keli procentai lietuvių nepaliko savo atsiminimų apie Lukiškių aikštę. Yra šiek tiek minimos represijos, bet ganėtinai standartiškai ir labai mažai. Istoriniuose šaltinuose galima rasti minint, kad lietuviai čia lankėsi, kažką darė, bet tokių ypatingų sentimentų nebuvo girdima. Tas šiek tiek keista, kadangi sentimentų tikrai galėtų būti. Iki I pasaulinio karo čia buvo tikrai nuostabi erdvė.

Šias tradicijas reiktų atgaivinti ir tęsti. Ir ne į kažkokius kitus laikotarpius žiūrėti, o būtent į šią XIX ir XX amžių sandūrą. Tai yra tai, ko vilniečiams labai trūksta, nes visos kitos aikštės jau yra pažymėtos: katedros yra su religine potekste, Kudirkos – jau irgi užstatyta, o Lukiškių aikštė atgyja ir pagaliau grįžta vilniečiams.

Kokia Lukiškių aikštė galėtų būti ateityje, kokią naują Vilniaus istoriją galėtų padėti sukurti?

Ši aikštė turi šiokį tokį paveldas, tačiau jis nėra labai įrėžtas, tad nuo to mums tik dar geriau. Įdomu ir gerai yra tai, kad aikštė nuolat keitėsi, nebuvo ilgų periodų, nebuvo užstabarėjimo – buvo ir turgus, ir cirkas su linksmybėmis, buvo ir politikos, po to atslinko neaiški tarpinė būsena.

Tai jau tapo savotiška aikštės tradicija, kurią galima tęsti – nuolat besikeičianti šios aikštės paskirtis ir jausmas, kad joje verda gyvenimas ir vis kažkas keičiasi. Kas keli metai čia būtų galima atidaryti vis ką nors naujo. Menas, kultūra ir komercija – viena didelė savotiška „makalynė" – taip aš įsivaizduoju šią aikštę, kurioje verda gyvenimas.

Mes turime užtektinai politizuotų erdvių, kur galime nulenkti galvą ar padėti gėlių. Šioje aikštėje daryti dar vieną panašią erdvę tikrai neverta. Todėl aikštė turi gyvuoti ir visiškai sugrįžti vilniečiams. Ta padaryti gali ir patys vilniečiais rinkdamiesi į įvairus renginius, prašydami ar kartais neprašydami leidimų. Reikia užimti šią erdvę patiems, tada ji tikrai taps vilniečių.

Lukiškių aikštė atgyja ir kviečia jus visus tapti jos gyvybės ir laisvės kūrėjais! Daugiau informacijos apie renginį čia.  

Sauliaus Žiūros (Vilniaus sav.) nuotr.