Smulki Lietuvos dėlionė

Šalyje tradiciškai veikia daug nedidelių, savivaldos institucijų valdomų vandentvarkos įmonių, aptarnaujančių jų regione esančius klientus. Tai reiškia, kad jų veikla yra apribota administracinėmis ribomis, o dalis regionų pralaimi kovą ir su gyventojų skaičiaus mažėjimu ir su jų gyvenimo lygio kėlimu. Kuo mažiau žmonių aptarnauja vandentvarkos įmonė, tuo jai sunkiau užsitikrinti rentabilumą.

Eurostato duomenimis, 2019 metais Lietuvoje didelėse vandentvarkos įmonėse dirbo mažiausias dalis šiame sektoriuje užimtų žmonių: 23 proc. Tuo tarpu smulkiausioms šalies vandentvarkos įmonėms priklausė 25 proc. sektoriaus darbo vietų, o vidutinio dydžio bendrovėse darbavosi 52 proc. srities darbuotojų.

Tai išties pakankamai tiksliai atspindi mūsų šalies realijas. Didžiausios ir finansiškai pajėgiausios vandentvarkos įmonės veikia didmiesčiuose, kai kuriais atvejais – ir šalia jų esančiose teritorijose. Likusi sektoriaus dalis yra nedidelio dydžio įmonės, kurios paprastai ir susiduria su didžiausiais sunkumais prižiūrint bei modernizuojant tinklus.

Kas pasakė „stop“?

Jei Aplinkos ministerijos inicijuojama vandentvarkos, arba įmonių stambinimo reforma kelia klausimų, kas už to stovi ir kam tai naudinga, prisiminkime, kas pasakė „stop“.

Ankstesniais finansiniais laikotarpiais vandentvarkos sektorius iš ES gavo apie 1,3 mlrd. eurų investicijų. Šios lėšos panaudotos infrastruktūrai gerinti ir jų jau turi pakakti tam, jog vandentvarkos įmonės galėtų veikti iš esmės savarankiškai.

Vis dėlto, investuotas milijardas neleidžia atsikvėpti, nes, Aplinkos ministerijos vertinimu, 48 proc. šalies vandentvarkos įmonių dirba nuostolingai ir neturi skolinimosi galimybių, neinvestuoja į infrastruktūros išlaikymą ir plėtrą, veiklos efektyvumo didinimą.

Kitaip tariant, kas antra Lietuvos vandentvarkos įmonė toliau jaučia investicijų poreikį, bet nėra finansiškai pajėgi jį gauti, tuo tarpu pats intensyviausias europinių lėšų skyrimo etapas jau baigtas. EK atstovai nedviprasmiškai pasakė, kad investuota pakankamai ir pats laikas stotis ant savo kojų.

Vienintelė išeitis – persitvarkyti

Europinių investicijų piką palikusios Lietuvos vandentvarkos įmonės yra skirtingai pasiruošusios: nuo bendradarbiavimo su tarptautiniais finansiniais partneriais iki bandymo išgyventi. Ypač didelę strateginę reikšmę šaliai turinti vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūra ypač imli investicijoms. Tai puikiai iliustruoja Vilniaus pavyzdys, kur investuojama daug ir keičiamasi labai sparčiai, tačiau vis tiek beveik du trečdaliai vamzdžių Vilniaus mieste ir rajone yra daugiau kaip 30 metų senumo.

Nepaisant dydžio, Lietuvos vandens tiekimo įmonės stengiasi investuoti, modernizuoti infrastruktūrą, atsižvelgiant į galimybes diegti modernius, tvarius sprendimus, tarp jų ir žaliosios elektros gamybos. Tačiau beveik užtikrintai galima pasakyti, kad vidutiniu ir ypač ilguoju laikotarpiu to nepakaks sklandžiai ir šiuolaikinius poreikius atitinkančiai veiklai užtikrinti.

Kad netektų mokėti už kaimyno vonią

Finansinės paramos laikui praėjus liko įgyvendinti struktūrines reformas, išlaikant ir ekonominę logiką, ir teisingumą. Neverta slėpti, kad geriamojo vandens kainos šalyje skiriasi kartais ir už efektyvumą jau susimokėję vartotojai už ne tokius sėkmingus sprendimus nenorės mokėti dar kartą.

Pigiausiai už vandenį mokančių trejetuke – Kaunas, Vilnius ir Pasvalys. Šių miestų gyventojai už kubinį metrą geriamo vandens be pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atitinkamai moka 1,19, 1,20 ir 1,31 euro. Tačiau Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) duomenimis, Anykščiuose gyventojai moka net 3,75, Prienuose – 3,61, o Molėtuose – 3,52 euro už kubinį metrą.

Aklai prie didesnių ir sėkmingiau dirbančių regiono įmonių prijungus mažesnes, pirmosioms tektų investuoti į prijungiamų įmonių modernizavimą, tinklų atnaujinimą, tai neišvengiamai atsilieptų ir vandens tarifui. Kitaip tariant, įgyvendinus šį scenarijų, pigiausiai už vandenį mokančių miestų gyventojams tektų susimokėti ne tik už savo, bet ir už kitame mieste gyvenančio kaimyno vonią.

Prieš imantis vandentvarkos reformų, pirmiausiai būtina sudėti aiškius saugiklius ir imtis ne aklo geografinio ar priverstinio stambinimo, o skatinti vandentvarkos įmonių jungimąsi panaudojant Vandentvarkos fondą. Būtina numatyti pereinamuosius laikotarpius, padėsiančius įmonėms prisitaikyti skirtingais reformos įgyvendinimo etapais, numatyti vandens tarifo diferencijavimą (laikinai), kai tarkime gyventojai į kurių ūkį daugiausia investuojama ir vandentvarkos įmonė tam ūkiui kelti patiria daugiausiai sąnaudų, mokėtų už vandenį daugiausiai.

Ir žinoma, reformai įgavus realius kontūrus, nepamiršti, pagrindinis jos tiksla tikslas turėtų būti kokybiškų ir prieinamų geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo paslaugų užtikrinimas vartotojui.