Nijolė Kikutienė: „Turint tinkamą komandą, visi iššūkiai yra įveikiami“
Kertinis vadovavimo akmuo – partnerystė
Baigdama Palangos vidurinę mokyklą p. Nijolė svajojo būti mokytoja. O studijuoti pasirinko tuometiniame Kauno politechnikos institute, Statybos fakultete. Abejojo dėl specialybės, bet pradėjusi mokytis, suprato, kokia taiki, reikalinga ir atsakinga statybininko profesija, o atsakingumo jai nestigo.
Baigusi studijas, gavo pasiūlymą dirbti tuometiniame Vilniaus statybos technikume dėstytoja. Dėstė statybų normavimą, ekonomiką, vadovavo studentų diplominiams darbams. Po keliolikos darbo metų į galvą vis toptelėdavo minčių, kad galėtų ir vadovauti. Tuometinei Vilniaus aukštesniajai kooperacijos mokyklai reikėjo direktoriaus pavaduotojo, perėjo dirbti ten. O kai po penkerių metų buvo paskelbtas konkursas į Vilniaus aukštesniosios statybos mokyklos direktoriaus vietą, dalyvavo jame ir laimėjo.Moters pečiams tai nebuvo išskirtinis iššūkis?
„Nemanau. Jaučiau, kad galiu vadovauti, turėjau vadovavimo patirties, minčių, ką ir kaip daryčiau kitaip – atsiradus galimybei, tai realizavau. Joks vadovas vienas nedirba, o turint tinkamą komandą, visi iššūkiai yra įveikiami. Manau, pavyko suformuoti gerą komandą, dirbu su kompetentingais, kvalifikuotais žmonėmis, kuriais galiu pasitikėti. Tapome kolegija. Dabar ruošiamės naujai akreditacijai, tikiuosi, ji bus sėkminga“, – sakė Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos direktorė.
Savo vadovavimo stiliaus kertiniu akmeniu ji laiko partnerystę. Kolegas, darbuotojus laiko partneriais, stengiasi juos įtrauki ir į sprendimų priėmimą, ir į patį valdymą – tada dirba atsakingiau, vadovauti lengviau.„Jei reikia pokyčių – išsakau argumentus"
1999 m. L. N. Kikutienė pradėjo vadovauti Vilniaus aukštesniajai statybos mokyklai, 2003 m. prie jos buvo prijunta Vilniaus Petro Vileišio aukštesnioji transporto mokykla, 2003 m. mokymo įstaiga tapo Vilniaus statybos ir dizaino kolegija. 2008 m. reorganizavus Vilniaus technikos kolegiją, ši buvo prijunta prie Vilniaus statybos ir dizaino kolegijos, mokymo įstaigos pavadinimas vėl mažumą pakito – ji tapo Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija. Taip prie Neries Antakalnyje įsikūrusi mokymo įstaiga išsiplėtė, jos fakultetų yra ir Olandų, K. Kalinausko gatvėje.
„Kai susijungia mokymo įstaigos, tenka dirbti su naujais žmonėmis, jų kita kultūra, tradicijos, tai suderinti pakankamai sunku, bet pavyko. Nebuvo jokių skundų, nepasitenkinimo. Visada bandau su žmonėmis kalbėtis, jei reikia pokyčių, išsakau argumentus. Radome bendrą kalbą, kaip reikia keistis, dirbti ir bendradarbiauti, kad pasiektume savo tikslų, ugdytume tokius specialistus, kokių reikia darbo rinkai“, – prisiminė didžiausios technologinės krypties kolegijos vadovė.
Pasak jos, kiekviena reorganizacija atnešė sunkumų. Kolegijai neblogai sekėsi iki krizės 2008 - 2009 mokslo metais, kada studentų skaičius joje sumažėjo. Tik šiais mokslo metais vėl priimta kiek daugiau studentų.Moko ne gauti atlyginimą, o užsidirbti
Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija siūlo 21 studijų programą, iš kurių 4 – Dizaino, 4 – Statybos, 5 – Petro Vileišio geležinkelio transporto ir 7 – Technikos fakultetuose. Praėjusiais studijų metais atnaujinta 12 studijų programų, 10 jų akreditavo tarptautinė aukštojo mokslo vertinimo agentūra EVALAG (Vokietija), tai rodo tarptautinį studijų pripažinimą, didina darbdavių pasitikėjimą. Populiariausios studijų programos kolegijoje – automobilių techninis eksploatavimas, interjero dizainas, statyba, geodezija ir kadastras, transporto logistika.Kolegijos vadovė mano, kad bet kokios specialybės atstovams svarbiausia yra atsakomybė. Ir statybos specialistu gali būti tik labai atsakingas žmogus, nes jų darbas lemia pastatų tvirtumą, patvarumą.
„Studentams stengiamės įdiegti, kad turi labai atsakingai žiūrėti į mokslą ir darbą, jog neatsitiktų kaip Rygos „Maximoje“. Ta tragedija priklausė nuo žmonių, kurie ten dirbo, priėmė sprendimus atsakingumo, sąžiningumo, ar viską padarė taip, kaip reikėjo“, – pastebėjo N. Kikutienė.
Ji negali pasidžiaugti, kad šios specialybės mokytis stoja geriausieji, ateina nemažai neįstojusių kitur, su neaukštu vidurkiu. Bet mada rinktis vadybininko, bankininko, teisininko studijas, laimė, praeina; jauni žmonės mato, kad statybose dirbama moderniai, jų aikštelės kitokios, negu tėvų laikais.
Pasak kolegijos vadovės, kai įstojusieji pamato šiuolaikišką modernią laboratorijų įrangą, nori mokytis ja naudotis. Bet kartais nesiseka, trūksta tiksliųjų mokslų pagrindų.
„Daug dirbame su studentais, dėstytojai norinčius konsultuoja papildomai. Suvokiantys, kad jiems to reikia, šia galimybe pasinaudoja – tik reikia norėti, būti atsakingam“, – sakė N. Kikutienė.
Statybininko specialybė nėra prestižinė, bent jų trūksta labiau negu dizainerių. Kaip stengiamasi ja sudominti mokinius? Pasak pašnekovės, atėjusių studijuoti jaunuolių jau neperorientuosi, pradėjusieji mokytis gali nebent persigalvoti, pasirinkti kitą fakultetą, specialybę, bet tokių būna nedaug. Tad šia specialybe stengiasi sudominti mokinius. Organizuoja atvirų durų dienas, kuriose šiemet buvo ne tik dvyliktokų, dešimtokų, bet ir jaunesnių klasių mokinių – juk labai svarbu, kad šie pamatytų, kaip ir ko jie gali mokytis kolegijoje. Organizuoja ir karjeros dienas su būsimais darbdaviais, kad jaunuoliai sužinotų, ką veiktų baigę mokymo įstaigą. N. Kikutienė mano, kad verta daugiau rodyti, kur gali įsidarbinti ir kiek uždirbti baigusieji šias studijas. Pabrėžia: ne gauti atlyginimą, o uždirbti. Nemažai specialistų išvažiavo dirbti svetur, tad geri jauni darbuotojai yra vertinami ir laukiami.Ryšius su darbdaviais laiko labai svarbiais
Aukščiausias Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos valdymo organas – Kolegijos taryba, kurią sudaro studentų, dėstytojų, administracijos, socialinių partnerių atstovai. Tarybos pirmininkas – AB „Montuotojas“ generalinis direktorius Alfonsas Jaras, daug metų kolegijos tarybos nariu buvo Statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas, beje, šios mokymo įstaigos absolventas.
N. Kikutienė pastebi, kad ryšiai su darbdaviais buvo ir yra labai svarbūs, juos ir toliau stengiamasi stiprinti. Sudaryti studijų programų komitetai, į kuriuos įeina socialinių partnerių, darbdavių atstovai, su jais tariamasi. Socialinių partneriai betarpiškai dalyvauja studijų procese.„Praktikai suinteresuoti gauti gerus specialistus. Vadovaudami diplominiams darbas, dalyvaudami jų gynime praktikai pateikia gerų patarimų, į ką reiktų atkreipti dėmesį, kas galbūt keistina studijų programose. Daug jas tobuliname, stengiamės dėstyti tai, ko reikia darbo rinkai, darbdaviams. Kviečiame juos ir skaityti paskaitų, studentai tuo labai patenkinti. Praktikai kolegijos studentų diplominius darbus vertina labai gerai, neretai pasako, kad jie geresni už kitų aukštųjų mokyklų“, – neslėpė pasididžiavimo Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos vadovė.
Žinia, studijų programos rengiamos pagal profesijos standartus, bet kokie klausimai bus giliau išdėstyti, nemažai priklauso ir nuo pedagogų bei praktikų bendradarbiavimo.
N. Kikutienė mato bėdą, kad technologinių krypčių studentams, ypač statybininkams, trūksta praktikos. Galvoja, ar neprailginti trejų metų studijų pusmečiu, įvedant pusės metų praktiką. Tam socialiniai partneriai pritartų.
Pašnekovė pastebėjo, kad studentai patys susiranda, kur atlikti praktiką, bet ne visada ją atlieka taip, kaip turėtų. Jie turi praktikos programą, vadovą, žino, ką jiems reikia atlikti, bet atėję į statybos aikštelę dažnai būna siunčiami atlikti kitų darbų, kuriuos tądien labiau reikia padaryti. Kad taip nebūtų, reikėtų, kad ir įmonės paskirtų atsakingus už praktikantus asmenis. To lengviau pasiekti didelėse įmonėse, bet kai kurios mūsų įmonės yra mažos.
Kolegijos direktorė sakė, kad apie studentus, atlikusius praktiką pagal Erasmus mainų programą svetur, sulaukia daug gerų atsiliepimų, jie netingi dirbti. Grįžusieji pasakoja, kad ten sudarytos labai geros praktikos sąlygos, bet kyla kita bėda: nemažai svetur užmezgusių kontaktus išvažiuoja tęsti kitur studijų ar dirbti.Apie asmeninį gyvenimą kalba santūriai
Apie jį daug visuomeninių įpareigojimų turinti Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos vadovė kalbėti nemėgsta. Tačiau neslepia, kad jos gyvenimo prioritetai labai kito skirtingais dešimtmečiais. Kol vaikai buvo maži, daugiausia dėmesio skyrė jiems, užaugino sūnų ir dukrą. Dabar jie turi darbus, šeimas, gyvena Lietuvoje.
„Mano prioritetas darbe – kokybiškai atlikti visus įsipareigojimus, o prioritetas šeimoje – santarvė, kad ir suaugę vaikai galėtų ir norėtų kartu sueiti, būti“, – sakė N. Kikutienė.
Kartais ji svarsto, gal per daug skyrė ir tebeskiria dėmesio darbui. Bet, pasak jos, norint pasiekti rezultatų, vadovas turi didžiąją savo laiko dalį skirti darbui. Mokymo įstaiga vis keitėsi, reikėjo nemažai pastangų viską surikiuoti. Bet vaikai buvo jau dideli, vyras neprieštaravo, kai dirbo ir po 12 valandų. Mano, taip būna visiems vadovams.
Ir atostogauti ji mėgsta su visa šeima, stengiasi, kad nors trumpam visi kartu pabūtų. Džiaugiasi, kad turi tokią galimybę – liko tėvų namas Palangoje, ten ir susirenka. Ponia Nijolė stengiasi kas 2-3 savaites nuvažiuoti prie jūros: pasivaikšto pajūriu rudenį ar žiemą, stebėdama aukštas bangas, jausdama stiprius vėjo gūsius, galva išsivalo nuo visų slegiančių, nereikalingų minčių.
Daug visuomeninių pareigų turinčios pašnekovės negalėjome nepasiteirauti, kaip ji reaguoja, kai pasiūlo imtis naujų. Atsakė, kad kartais net džiaugiasi: įsijungusi į naujų sprendimų paiešką praplečia akiratį, bendrauja su naujais žmonėmis, – visad randa ką nors naudingo savo mokymo įstaigai. Ir gali daryti tam tikrą įtaką šalies švietimo sistemai, pasakyti, kas, jos galva, yra keistina, kad specialistai būtų geriau parengiami.Pasak N. Kikutienės, tai, kad nemažai mokinių renkasi sąlyginai lengvesnius dalykus, nelaiko valstybinio matematikos, fizikos egzamino, yra ir šalies švietimo bėda, dėl kurios kenčia technologinės krypties studijų kokybė ir šių specialybių prestižas.
Padėkojusi už pokalbį pajutau, kad ši iš išorės švelni ir trapi moteris subtiliai vadovauja, stengiasi viską sužiūrėti, kad nieko nepaliktų savieigai.