Tikslas – atvesti jauną žmogų į darbo rinką

Pirmieji R. Šeštoko karjeros metai prabėgo Fizikinių-techninių energetikos problemų instituto (dabartinio Lietuvos energetikos instituto) laboratorijose. Būtent jose septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje jam teko tiesiogiai prisiliesti prie mokslo sprendimų, kurie plačiai praktikoje pritaikyti tik prieš kelerius metus.

„Fizikinių-techninių energetikos problemų institute rašiau disertaciją, kurios taip ir nepabaigiau. Tačiau sukaupiau daug žinių. Juk pačioje kibernetikos eros pradžioje teko galimybė darbuotis Adaptyvinių sistemų laboratorijoje. Nutariau įgytas žinias panaudoti švietimo srityje. Norėjosi pasidalyti žiniomis. Juk tuomet mes dirbome prie dalykų, kuriuos šiandien labai plačiai naudojame. Pavyzdžiui, turime telefonus, kuriuos liesdami renkame raides, o prie tokių sprendimų užuomazgų kaip tik ir teko dirbti institute“, – prisimena jis.

Atėjus laikui palikti mokslininko darbą, pašnekovas iš pradžių įgijo dar šiek tiek kitokios – statybinės – patirties. Dar po poros metų vėl renkantis tolesnį karjeros kelią, kilo mintis sujungti statybų ir mokslo sritis. „Po mokslininko darbo esu dirbęs ir tuometiniame „Pramprojekte“. Ten iš arčiau susipažinau ir su statybomis. Tokios žinios labai padėjo ateinant dirbti į statybinio profilio mokyklą“, – teigė R. Šeštokas.

Galiausiai aštuntojo dešimtmečio viduryje jis pradėjo dirbti vienoje Kauno profesinėje mokykloje. Pamažu kildamas karjeros laiptais, 2004 m. tapo Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centro vadovu. Pašnekovas pripažįsta, kad per visus šiuos metus statyba ir statybos verslas smarkai keitėsi. Profesinės mokyklos visada privalėjo, privalo ir privalės laiku reaguoti į visus pokyčius ir rinkai pasiūlyti tokius žmones, kokių jai reikia.

„Statybų rinka tapo gerokai reiklesnė. Jai dabar reikia tikrų specialistų, žmonių, kurie gerai suprastų savo profesiją. Tačiau tam mes ir dirbame, kad mūsų programos suteiktų žinių, kurių reikia specialistams. Kiekviena nauja programa yra suderinta su mūsų partneriais. Visos naujovės, kurios reikalingos darbo rinkai, turi kuo greičiau atsispindėti mokslo programose. Tokia praktika prasidėjo dėl „PHARE“ programos. Per ją mes buvome mokomi, kaip reikia organizuoti ugdymą. Tiesa tokia, kad arklį reikia privesti prie upės, o tada jis jau pats atsigers. Taip mes ir dirbame. Arklys – tai jaunimas, kurį reikia atvesti iki upės, t. y. darbo rinkos“, – dėstė R. Šeštokas.

Stabdo ir stereotipai

Pasakyti lengviau nei padaryti. Kokia švari ir srauni ta upė bebūtų, prie jos dar reikia kažkaip prieiti. Ir tai ne visada lengva. Kartais kelionėje atsiranda trikdžių. Net tose vietose, kur jų tarsi ir visai nelauktum. Kartais jauni žmones vengia eiti į profesinę mokyklą mokytis amato, kuris rinkoje neabejotinai būtų patrauklus, vien todėl, kad tai „ne prestižas“.

„Pirmiausia viskas prasideda nuo šeimos. Pas mus jau taip įprasta. Jeigu mano vaikas pabaigė vidurinę mokyklą, tai jam tiesiog būtina eiti į aukštąją. Vakaruose taip nėra. Ten po mokyklos nedidelė dalis mokinių nueina į universitetus, kita dalis – į profesines. Ten jie gauna praktinių įgūdžių, o jau tada pamažau kyla laipteliais aukštyn į kolegijas ir universitetus“, – kalbėjo Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centro direktorius.

Anot jo, Lietuvoje vis dar nėra sklandžiai veikiančios mokslo grandinės, kurią sudarytų mokyklos, profesinės mokyklos ir kolegijos bei universitetai. „Tokia grandinė pas mus tik pradeda kurtis. Daugelis vis dar įsikibę įpročių ir žūtbūt siunčia vaikus į universitetus. Net nesvarbu, kad iš daugybės specialybių net negali pasiimti visa ko geriausio, jeigu neturi atitinkamų praktinių įgūdžių. Užsienyje įprasta, kad profesiją jau įgijęs jaunas žmogus, jeigu turi noro, eina mokytis toliau“, – dėstė R. Šeštokas.

Partnerystė su verslu – būtina

Tai, kad profesinis išsilavinimas tampa vis aktualesnis, patvirtina ir pastaraisiais metais vis aiškiau pastebima tendencija. Vis daugiau ir daugiau jaunų žmonių, pabaigusių studijas universitetuose ar kolegijose, nutaria savo kompetencijas praplėsti ir profesinėje mokykloje. Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centro direktorius į tai žiūri labai pozityviai.
„Šis fenomenas susijęs su tuo, kad neretai aukštąjį mokslą jau pabaigę žmonės supranta norintys pakeisti specialybę. Tokiu atveju jiems daug labiau verta eiti į profesinę mokyklą. Jie juk jau ateina turėdami žinių bagažą. Mūsų mokykloje yra ir mokinių, turinčių aukštąjį koleginį išsilavinimą. Jie turėjo žinių, bet neturėjo, kur jas pritaikyti. Profesinėje mokykloje jie gali gauti praktinių žinių ir neprapulti darbo rinkoje. Tai žmonės, kurie žino, ko jiems reikia“, – teigia jis.

R. Šeštoko vadovaujamas centras aktyviai bendradarbiauja su įvairiomis Lietuvos įmonėmis. Mokiniai jose atlieka praktiką, o baigę pasirinktą profesinio mokymo programą, turi didesnių galimybių gauti darbą pas patikimus darbdavius: bendrovėse „YIT Kausta“, „Virmalda“, „2SHAKU“, „Antikos meistrai“, „Trapecija“, „Ištaka“, „Restauracija“ ir kt.

„Su verslininkais jau seniai dirbame. Mes, atsižvelgdami į tai, kokių darbuotojų reikia mūsų partneriams, susidarome programą. Rengiame ir adaptuotas programas, darome viską, kad mokiniai kuo lengviau įsijungtų į organizacijas, kurios šiaip jau dažniausiai būna su savo kultūra. Tačiau čia jau nieko naujo. Profesinės mokyklos ir turi taip glaudžiai bendrauti su savo socialiniais partneriais. Juk tik iš jų gali sužinoti apie tai, kokios kompetencijos dabar pačios aktualiausios. Dabar esame kaip niekada laisvi“, – kalbėjo pašnekovas.

Jo įsitikinimu, šiandien Lietuvos darbo rinkai labiausiai reikia įvairiapusių žmonių, tokių, kurie turėtų šiek tiek daugiau patirties ir platesnį akiratį. „Šiandien mes kalbame apie tai, kad į įmones turi ateiti ne popieriniai inžinieriai, o žmonės, turintys ne tik teorinių žinių, bet ir darbo įgūdžių. Kiek sėkmingai mums pavyks sukurti tokią grandinę, jau nebe vien nuo mūsų priklauso. Daug lems ir universitetų interesai“, – sako R. Šeštokas.

Jis pats mato visas galimybes jauniems žmonėms lanksčiai rinktis savo mokymosi būdą. Rinktis tarp universiteto ir profesinio išsilavinimo jau visiškai nebebūtina. Daryti galima ir tai, ir tai. O nuo to laimės visi. „Jokie įstatymai nedraudžia tuo pačiu metu ir studijuoti aukštojoje mokykloje, ir mokytis profesijos. Tik kyla klausimas dėl valandų suderinimo. Tam tereikia geranoriškumo ir noro bendradarbiauti. Juk būtų labai gerai, jeigu, pvz., kolegijos auklėtinis šalia inžinerinių žinių dar turėtų darbo įgūdžių“, – įsitikinęs Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centro direktorius.

Turime priimti visus žmones

R. Šeštokas įsitikinęs, kad XXI amžiaus žmogui svarbu suvokti, jog priklausome bendruomenei. O jeigu jau priklausai bendruomenei, tai turi padėti visiems jos nariams. Ypač tiems, kuriems buvo šiek tiek pašykštėta galimybių.

„Mes įvedėme ir statybų srities specialybes neįgaliesiems. Juk tikrai yra daugybė darbų, kuriuos neįgalieji gali kuo puikiausiai atlikti. Jie gal ir nebus pagrindiniai darbininkai, bet padėti tikrai gali. Žinodami, kad gali dirbti, jie gali įnešti savo indėlį“, – teigė jis.

Neįgaliuosius kartais gal ir paprasčiau nustumti kažkur į visuomenės paraštes, apsimesti, jog jie neegzistuoja. Tačiau paprasčiausias sprendimas retai kada būna teisingiausias. „Užsienyje šiuo klausimu teko nemažai domėtis. Aišku, su tokiomis problemomis susiduriama visur. Tačiau reikia žinoti, kad neįgalieji visiškai gali adaptuotis ir kuo puikiausiai dirbti. Mums tereikia pakeisti požiūrį į juos. Požiūris keičiasi. Pokyčiai tikrai jaučiami, ir tai džiugina. Neįgalieji juk mūsų bendruomenės nariai. Turime juos priimti“, – sako R. Šeštokas.

 Kauno socialinių paslaugų ir statybos verslo darbuotojų profesinio rengimo centro nuotr.