„Dažnai darbuotojai mano, kad susitarus dėl lankstaus darbo grafiko jie gali visiškai laisvai pasirinkti darbo pradžios ir pabaigos laiką. Tačiau taip nėra. Siekiant išvengti nesutarimų tarp darbuotojo ir darbdavio, reikia atsižvelgti į skirtingų darbo laiko režimų ypatumus, nes jų nesilaikymas gali tapti nesutarimų tarp abiejų pusių priežastimi“, – sako Darbo teisės skyriaus patarėja-vyriausioji darbo inspektorė Vaida Arlauskaitė.

Lankstus darbo grafikas – kai dalį darbo laiko renkasi darbuotojas

Lankstaus darbo grafiko esmė – darbuotojas gali pats pasirinkti darbo dienos pradžią ar pabaigą, tačiau privalo dirbti darbdavio nustatytomis fiksuotomis valandomis. Likusią darbo dienos dalį jis gali planuoti savo nuožiūra, svarbiausia – išdirbti sutartą darbo laiko normą.

Pasak V. Arlauskaitės, toks darbo organizavimo būdas gali būti tinkamas darbams, kuriuose nėra būtinybės darbuotojui darbo dieną pradėti ar baigti griežtai nustatytu laiku, tačiau svarbu užtikrinti jo dalyvavimą darbdavio nustatytomis fiksuotomis darbo valandomis.

Suskaidyta darbo diena – ilgesnė pertrauka dienos metu

Dar viena Darbo kodekse numatyta galimybė – suskaidytos darbo dienos laiko režimas. Tokiu atveju darbo diena padalijama į dvi dalis, tarp jų suteikiant ilgesnę nei įprastą pertrauką pailsėti ir pavalgyti.

Pavyzdžiui, darbuotojas gali dirbti keturias valandas ryte, vėliau turėti trijų valandų pertrauką, kurios metu gali laisvai išvykti iš darbovietės, o po jos grįžti dirbti likusią darbo dienos dalį. Toks režimas dažniausiai taikomas ten, kur didžiausias darbo krūvis tenka ryto ir vakaro valandomis.

Individualus darbo laiko režimas suteikia daugiau laisvės

Kai taikomas individualus darbo laiko režimas pačiam darbuotojui yra suteikiama galimybė pasirinkti darbo pradžią bei pabaigą ir atlikti darbo funkcijas būtent tuo metu, kai to labiausiai reikia (nepažeidžiant maksimaliųjų darbo laiko bei minimaliųjų poilsio laiko reikalavimų). Tačiau nors pagal individualų darbo laiko režimą dirbantis darbuotojas savo darbo laiką skirsto pats, per savaitę jis turėtų išdirbti savo darbo laiko normą, sulygtą darbo sutartyje, t. y. 40 valandų (jei nėra nustatytas ne visas darbo laikas ar taikoma sutrumpinta darbo laiko norma).

„Svarbiausia, kad toks susitarimas būtų aiškus ir konkretus, – pažymi V. Arlauskaitė. – Praktikoje rekomenduojama tiksliai susitarti, kuriomis dienomis ir kokiu laiku darbuotojas dirbs. Tai padeda išvengti ginčų dėl darbo drausmės, vėlavimų ar viršvalandžių.“

Darbo laiko režimas negali būti keičiamas vienašališkai

VDI primena, kad darbo laiko režimą vienam ar keliems darbuotojams (darbuotojų grupei) arba visiems darbuotojams darbovietėje nustato darbdavys, pasirinkdamas vieną iš Darbo kodekse numatytų darbo laiko režimų. Darbo laiko režimas gali būti nustatytas vidaus darbo tvarkos taisyklėse ar kitame darbdavio dokumente, todėl jis nebūtinai turi būti įrašytas darbo sutartyje. Tačiau, jeigu darbuotojui taikomas darbo laiko režimas yra keičiamas, pavyzdžiui, iš nekintančio pereinama prie individualaus darbo laiko režimo, tokiam pakeitimui būtinas rašytinis darbuotojo sutikimas.

Jeigu darbo laiko režimą savo iniciatyva pageidauja keisti pats darbuotojas, jis turi pateikti darbdaviui rašytinį prašymą. Darbdavys į tokį prašymą privalo atsakyti per penkias darbo dienas – jį tenkinti arba pateikti motyvuotą atsisakymą.

Kai kurių darbuotojų prašymus darbdavys privalo svarstyti itin atsakingai

Darbo kodeksas numato atvejus, kai darbdavys privalo tenkinti darbuotojo prašymą dirbti pageidaujamu darbo laiko režimu, jeigu tai nesukelia neproporcingų sunkumų dėl darbo organizavimo.

Ši teisė taikoma nėščioms, neseniai pagimdžiusioms ar krūtimi maitinančioms darbuotojoms, vaikus auginantiems darbuotojams, taip pat darbuotojams, kuriems reikia slaugyti šeimos narį arba kurių sveikatos būklė reikalauja kitokio darbo organizavimo.

Lankstumas nereiškia, kad galima nepaisyti darbo ir poilsio laiko reikalavimų

VDI pabrėžia, kad nepriklausomai nuo pasirinkto darbo laiko režimo privaloma laikytis Darbo kodekse nustatytų maksimalios darbo trukmės ir minimalaus poilsio laiko reikalavimų.

„Darbo laiko organizavimo formos suteikia daugiau lankstumo, tačiau jos nepanaikina pareigos laikytis darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo laiko reikalavimų. Todėl tiek darbdaviams, tiek darbuotojams svarbu aiškiai susitarti dėl darbo organizavimo ir visas sąlygas tinkamai įforminti“, – akcentuoja V. Arlauskaitė.