Pasak vystytojų, legendinio „Lelijos“ fabriko patalpose bus įkurtas vienas iš didžiauių Europoje technologinių industrijų miestelis su milžiniška, iki 1000 vietų konferencijų sale, biurais, kavinėmis, renginių salėmis, parduotuvėlėmis, kitomis miesto žmogaus poreikiams atviromis erdvėmis. Žadama išsaugoti vietos išskirtinumą.

Sostinės Naujamiesčio renesansą šioje milžiniškoje teritorijoje (apie 50 tūkst. kv. m.) planuojantys vystytojai žada išsaugoti viską, kas šiuo metu yra išlikę autentiško: langų formas, jų išdėstymą, kolonas pastato viduje, netgi senas fabriko „Dvarčionių keramika“ plyteles. Jau dabar pastate surinktos įvairios fabriko įrangos detalės, mechanizmai, kurie planuojami kūrybiškai panaudoti interjere. Taip pat planuojama nugriauti fabriką supančią plytų tvorą ir pastatą labiau atverti visuomenei, įrengti žalių erdvių, kiemelių.

Daugelį metų buvusi uždaryta „Lelijos“ fabriko erdvė (veikiančio „Lelijos“ fabriko vienas cechas sutelpa daug mažesnėse patalpose) atvirais, su gatve besisiejančiais kiemeliais organiškai įsilies į Naujamiestį.

Pasak vystytojų, projektu siekiama buvusiam pramoniniam rajonui suteikti naujų spalvų, veiklų.

„Tech Zity Lilium“ projekto darbus planuojama pradėti ateinančių metų pavasarį, pabaigti per metus.

Siuvimo fabrikas „Lelija“ buvo vienas pirmųjų sovietmečiu pastatytų pramoninių objektų Vilniaus mieste. Valstybinę vyriškų ir moteriškų drabužių siuvyklą Nr. 5. nutarta statyti 1940 m. gruodžio mėnesį. Projektavimo darbai pradėti 1940 m. gruodžio mėn. 20 d. Statybinę siuvyklos projekto dalį rengė 1940 m. įkurta Pramonės projektavimo kontora „Pramprojektas“. Dviaukščio mūrinio pastato projektą sudarė inžinierius Tadas Zatorskis. Statybos projektas dėl įvairių priežasčių, dažniausiai dėl lėšų ar statybinių medžiagų taupymo, buvo nuolat keičiamas, rengiami vis nauji darbo brėžiniai.

Buvo numatyta, kad fabrike dirbs 400 moterų ir 200 vyrų. Planuota čia įrengti du siuvimo skyrius, moteriškų ir vyriškų drabužių, ir bendras, sukirpimo ir galutinės apdailos patalpas. 1941 m., pritrūkus lėšų (tais metais fabriko statybai ir projektavimui buvo skirta 1 milijonas rublių), Vietinės pramonės liaudies komisariato kapitalinės statybos skyrius įsakė mažinti darbų apimtis; pastatyti 38,48 m. ilgio centrinį korpusą, o rytinį šoninį sparną, vietoje dviaukščio statyti vienaukštį. Siuvyklos statybas nutraukė prasidėjęs karas su nacistine Vokietija. 1944 m. liepos mėn. 7 dieną, kovojant dėl geležinkelio stoties mazgo, aviacijos bombardavimo metu sudegė siuvyklos Nr. 5 mūrinių patalpų medinės konstrukcijos. Pastatas nukentėjo ir 1945 m. sausio mėnesį 12 dieną 16 val 45 min. įvykus galingam sprogimui geležinkelio stotyje.

1945 m. pradėtas fabriko (dviejų pastatų) atstatymas ir remontas. Valstybinis siuvimo fabrikas „Lelija“ veiklą pradėjo 1947 m. liepos mėnesį. Pakviesti dirbti siuvėjai namudininkai pagamino pirmuosius gaminius. Nuo rugsėjo mėnesio darbuotojų gretas papildė ir amatų mokyklas baigę darbininkai. Fabrike dirbo 146 darbininkai, tačiau greitai jų skaičius sumažėjo iki 107.

1948–1950 m. buvo statomi nauji „Lelijos“ siuvimo fabriko korpusai. Juose planuota įrengti nuo 200 iki 400 siuvimo mašinų. 1950 m. įkurtas vyriškų klasikinių švarkų siuvimo cechas. 1962 m. vyko fabriko reorganizacija, buvo įkurti filialai kitose miestuose. XX a. septintame – aštuntame dešimtmetyje buvo statomi nauji „Lelijos“ siuvimo įmonių gamybinio susivienijimo korpusai. Prie sudėtingos konfigūracijos gamybinio korpuso galinės sienos prišlietas 3 aukštų mūrinis administracinis pastatas.

 KPD (Jūratės Mičiulienės) nuotr.